Untitled
Panevėžio Juozo Miltinio vidurinė mokykla
X klasė
Marija Krasauskaitė
Kodėl šiuolaikinis jaunuolis nenori kalbėti taisyklingai?
Referatas
2009
Dar nemokėdami taisyklingai kalbėti savo gimtąja kalba, jaunuoliai gan stropiai mokosi anglų, vokiečių, rusų, ispanų ir kitų kalbų, o kalbėdami lietuviškai ne tik nemoka taisyklingai tarti elementarių žodžių, bet ir nestokoja barbarizmų iš užsienio kalbų. Kodėl jauni žmonės vengia stropiai mokytis savo gimtąją kalbą ir nenori kultūringai kalbėti? Ar kas nors tam daro įtaką ir kaip viską keičia? Sieksiu atskleisti pagrindines priežastis, kodėl taip vyksta ir ar tai yra vien mūsų, jaunimo, problema.
Tenka apgailestauti, kad lietuvių kalba šiandien praranda savo pozicijas, nes mokslo pasaulyje yra pripažįstama tik anglų kalba. Mūsų visuomenė priima ją kaip vertingesnę dėl subjektyvių priežasčių, tokių, kaip patogumas naudojantis kompiuteriu, mada. Dabar angliškas žargonas darosi tiesiog populiarus. Anglų kalba yra lyg šiuolaikinės kultūros simbolis, juk visi jauni žmonės žiūri MTV, visi populiariausi atlikėjai dainuoja angliškai, todėl nenorėdami atsilikti nuo šiuolaikinės kultūros jauni žmonės tiesiog priversti mokytis anglų kalbos. Be to, dauguma jaunuolių savo ateitį įsivaizduoja būtent užsienyje, kur vyrauja anglų kalba.
Pasipriešinti anglų kalbos plėtrai yra beveik neįmanoma. Juk neatsiskirsi nuo pasaulio, neuždrausi transliuoti užsienio kanalų, lankytis užsienyje ir neišversi visų dažniausiai vartojamų terminų į lietuvių kalbą. Net išvertus, yra didelė tikimybė, kad žodis neprigis. Kaip teigia Vilniaus pedagoginio universiteto rektorius, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narys profesorius kalbininkas Antanas Pakerys, kalbininkai nėra pasiryžę būtinai su kirviu kapoti tarptautinius žodžius, jie išties juos įsileidžia, o jaunuoliams tik to ir tereikia. Vienas kitas leidimas ir atrodo, jog viskas leidžiama, todėl ir vartojami anglizmai ir kitų kalbų vertalai. Nors juk iš tiesų nėra per daug domimasi, kaip tą žodį reikėtų vartoti lietuviškai – šis nepatogus, ir reikia jį susirasti… Todėl reikia labiau populiarinti lietuviškus netaisyklingų žodžių varijantus, tam reikia mūsų visų dėmesio ir žiniasklaidos pagalbos.
Pagrindinis jaunuolių nenoro kalbėti taisyklingai šaltinis yra aplinka. Labai daug ne tik jaunimo, bet ir suaugusiųjų šneka nėra pagirtina. Www.bernardinai.lt lankytoja mama teigia: „Deja, bent jau mokykloje, kurią lanko mano vaikai, dauguma juos mokančių mokytojų tikrai nesistengia kalbėti lietuviškai taisyklingai. Nuo mažens bandėme mokyti savo vaikus, kad negalima sakyti, pavyzdžiui, “gaunasi”, priešdėlio “da” ir panašiai. Todėl jie ypač jautrūs, kai šias elementarias klaidas daro jų mokytojai – pradedant nuo choreografijos ir baigiant matematikos ar geografijos. O kai jaunėlis pradinukas, kuris vaikšto pas logopedę, bandė jai paaiškinti, kad negalima sakyti “biškį”, ši atšovė esą čia nieko tokio. O kaip tragiškai kalba jo pradinių klasių mokytoja man ne kartą tekoįsitikinti lankantis tėvų susirinkime.“
Nerimą kelia tai, jog ne visi mokytojai (netgi pradinių klasių, taip pat ir logopedai) per pamokas stengiasi kalbėti taisyklingai. Vadinasi, mokykloje, kur vaikas, atrodo, turėtų išmokti kalbėti švariau, mokytojai neretai to ne tik neskatina, bet ir rodo blogą pavyzdį. Kai kurie mokytojai nusileido iki moksleivių lygio, kadangi šie kalba netaisyklingai – dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis. Mokiniai, turėję lietuvių kalbos pamokas, kalba taisyklingiau ir tą norėtų girdėti iš mokytojų. Ypač reikėtų atkreipti dėmesį į pradžios mokyklos mokytojus. Juk čia yra pagrindų pagrindas, kadangi vaikui dar galima įrodyti, pasakyti. Taip pat pradžios mokyklos mokytojai turėtų vaikui pradėti sakyti, kada jis taria netaisyklingai. Jeigu vaikas būtų perspėjamas – viską būtų galima padaryti.
Jaunuoliams tiesiog milžinišką įtaką, kaip ir kompiuteris, daro televizorius, ir ypač mažiems vaikams, kurie, tėvų manymu žiūrėdami nekaltus, labai vaikiškus filmukus, prisiklauso nenorminės leksikos.
Šių metų balandžio 23-30 dienomis kalbininkai surengė Kalbos švaros dienas – nutarta savaitę klausytis lietuviškų televizijos laidų kalbos ir mėginti įvertinti jų vedėjų ir korespondentų kalbos kultūrą. Pirmą kartą taip išsamiai atliktą tyrimą neseniai apibendrino garsusis docentas daktaras Aldonas Pupkis.
Pasirodo, televizininkų kalba nė kiek ne gerėja, o, ko gero, vyksta netgi atvirkštinis procesas. ,,Televizijose dar aiškiai per daug kalbos nešvaros, pati kalba smukdoma iki pasityčiojimo lygio. Nematyti kalbos asmenybių – žmonės skiriasi daugiausia tik kalbos normų pažeidimo pobūdžiu“, – savo straipsnyje teigia A. Pupkis.
Pasak kalbininko, labai nevienalytė, į visus šonus išklibusi pokalbių ir šviečiamųjų laidų kalba. Dar daugiau sumaišties pramoginėse ir sporto laidose. Bendrąjį televizijų kalbos nuosmukį rodo ir aiškiai suprastėjusi reklamos ir anonsų kalba. ,,Dabar jau nieko nestebina tarties ir kirčiavimo klaidos, visokios minties abrakadabros, net polinkis reklamuoti Mikutavičiaus stiliumi – rėkiama begalūne kalbėsena“, – griežtas nepuoselėjantiems lietuvių kalbos buvo A. Pupkis.
Mano manymu, didelę įtaką kalbai daro nuo vaikystės girdima tėvų kalba. O tėveliai tikrai taisyklingai nešneka, namuose nevartojama taisykllinga kalba, joje pilna svetimybių ir nevartotinu žodžių. Tai yra didelė problema ir ją išspręsti labai sunku. Ne mažiau jaunuolio gyvenime norą kalbėti taiyklingai lemia draugai. Nenorminę leksiką vartojančių draugų rate sunku išlaikyti švarią ir gražią kalbą. Tokioje situacijoje išnyksta esminis dalykas, dėl kurio mes apskritai kažką darome. Tai – motyvacija. Nebebūna pagrindo šnekėti taisyklingai, kai visi tavo aplinkoje kalba kaip nori: kaip patogiau, lengviau – nutraukiant žodžių galūnes, sutrumpinant net nepaliekant jų šaknies… Kaip jaunuoliai patys žodžius atpažįsta? Čia jau viską lemia trumposios sms žinutės, interneto pokalbių svetainės, kur taip bendraujama kiekvieną dieną, siekiant viską atlikti, išsakyti kuo greičiau, sugaištant kuo mažiau laiko, todėl tokie žodžių sutrumpinimai rašytinėje kalboje tampa susitarimu, kurį visi žino, kone normine leksika. Deja, toks bendravimas per dažnai iškyla į šnekamąją kalbą ir lietuvių kalbos mokytojai gauna naujų sunkumų. Ir vėlgi, šią problemą padėtų išspręsti žiniasklaida, kurios kalbą taip pat reikia taisyti. Jei nieko nekeisime, tai pasiliks uždaru ratu.
Bet ne viskas yra taip blogai kaip atrodo. Remiantis laikraščiais arba televizija, būtų galima sakyti, kad anksčiau buvo kalbama lyg ir švariau. Tačiau ar tai nėra mūsų nusistatymas? Buvo labai įdomu, kai pernai Švietimo ir mokslo ministerija atliko mokinių apklausą. Pasirodo, jie nori taisyklingos kalbos – nori apie ją kalbėti, nori ją girdėti ir skaityti žiniasklaidoje. Mokiniai netgi nurodo, kad pagrindinis kalbos klaidų šaltinis yra žiniasklaida. Vadinasi, žiniasklaidai čia reikėtų pasitempti. Taip pat nustebino „blogeriai“. Jie balandžio mėnesį organizavo susitikimą, kur norėjo pasikalbėti apie kalbos problemas. Patys „blogeriai“ jau rengia savotiškas akcijas „Nepiktžodžiauk“, „Kalbėk lietuviškai“. Jie visiškai nėra prieš taisyklingą lietuvių kalbą – pokalbiuose, net „bloguose“. Jiems netgi patiko Lietuvių kalbos komisijos pasiūlytas terminas „tinklaraštininkas“ vietoje „blogerio“. Taigi, pasirodo, kad net ir jaunimas nėra nusistatęs prieš taisyklingą kalbą, kaip kartais mes manome.
Norint pasiekti kokių nros rezultatų, turime dirbti visi kaip vienas. Jeigu visi dirbtų išvien kaip laikrodis – tėvai, mokykla, Lietuvių kalbos inspekcija, kalbos tvarkytojai – tuomet ir Kalbos komisijai būtų lengviau keisti mūsų požiūrį į kalbą, bei pačią kalbą, nors tai nėra lengva.
Vadinamoje viešojoje erdvėje kalbėti istorinėmis, politinėmis temomis ir taip ugdyti žmonių istorinę savimonę bei pilietinį sąmoningumą šiandien yra tapę įprastu dalyku. Tačiau vargu ar kam kyla mintis šį sąmoningumą žadinti kalbėjimu apie aktualius kalbinius dalykus. Ar teko girdėti viešai kalbantį kalbininką, kalbantį kalbos (ne tik lietuvių) tema ir dargi taip, kad tas kalbėjimas žadintų bendrą kalbinį sąmoningumą? Tokių atvejų vienetai. Omenyje turiu ne tai, ką kasdien girdime per radiją: kelių minučių kalbos pamokėles, kurių metu esame mokomi, kaip taisyklingai kalbėti lietuviškai. Žinoma, šios pamokėlės prisideda prie kalbinio sąmoningumo ugdymo. Kaip kad prisideda ir neseniai realizuotasis naujas projektas – Nacionalinio diktanto konkursas.
Minėtos kalbinės akcijos patraukliai puoselėja nepatrauklų mokyklinį požiūrį į kalbą. Viena vertus, jos atkartoja vieną ir tą patį reikalavimą mokėti taisyklingai kalbėti ir rašyti lietuviškai. Antra vertus, dėl to kursto bodėjimąsi kalbos dalykais. Ką čia slėpsi: tūlas nuo mokyklos laikų nešiojasi nekokius atsiminimus apie lietuvių kalbos (ypač gramatikos) pamokas. Nepaslaptis ir tai, jog visuomenėje vyrauja neigiamas požiūris į kalbininkus ir jų nuolat į galvą kalamus taisyklingo kalbos vartojimo reikalavimus. Taisyklės… Ar gali būti labiau atstumiantys varžtai šių laikų žmogui, linkusiam atmesti bet kokias normas, – ne tik kalbos, bet ir gyvenimo? Telieka tik turėti gabumų arba daug žinių pateikti motyvacijąkalbėti taisyklingai.O man belieka palinkėti kalbininkams sėkmės, o jaunimui ir visiems Lietuvos piliečiams – įgimto noro kalbėti taisyklingai.
Naudotišaltiniai
2007-02-02; 2007-05-18 Kauno dienraštis ,,Kauno diena”
www.ic.lms.lt
www.bernardinai.lt komentaras temoje „Irena Smetonienė. Jaunimas nori taisyklingos lietuvių kalbos“ 2008-02-25 09:19
www.apiekalba.lt