Recenzija
Robert Schneider “Miego brolis”
Tema: Romanai
Leidykla: Tyto alba, Vilnius 1996
Vertėjas: Jurgis Kunčinas
“Miego brolis” – tai pasakojimas apie neregėtai genialaus muziko
Johaneso Elijo Alderio apgailėtiną gyvenimą. Apdovanotos neregėta klausa
“jo ausys išgirsdavo tokius dalykus, kurių protas nepajėgė suvirškinti”.
Johaneso Elijaus gyvenimo aprašymas “.yra ne kas kita, tik liūdnas visų
tų, galbūt nujautusių didį jo talentą, nepadarytų darbų ir aplaidumo
vardijimas, sąrašas žmonių, kurie tam talentui leido pražūti per savo
abejingumą, paprasčiausią kvailumą, o ir <.> per grynų gryniausią
pavydą”. Ir niekas nežino, kas galėjo išaugti iš talentingo jaunuolio, jei
jis būtų giimęs ne Dievo užmirštame Ešbergo kaimelyje, kuriame gyveno tik
dvi giminės ir dėl kraujomaišos vaikų išsigimimai buvo neregėtai dažnas
reiškinys, o didesniame mieste ar bent miestelyje. Tačiau net “kai šio
žmogaus gabumai jau seniausiai buvo akivaizdūs, vis dar niekas nenorėjo
šito suvokti”.
Talentingasis muzikas mirė sulaukęs vos dvidešimt dvejų metų, nutaręs
keistai pasitraukti iš šio pasaulio – nemiegoti iki mirties. Mirė paveiktas
abejingo ir žiauraus pasaulio bei klajojančio pamokslininko minties, kad
“kas myli, tas nemiega”. O svarbiausia – pasitraukė dėl nelaimingos meilės
savo pusseserei Elbetai, kurią mylėjo dar jai esant motinos įssčiose.
Nors pagrindinio herojaus pasitraukimas sietinas su meile, šio kūrinio
meilės romanu nepavadinčiau. Anaiptol. Tačiau įvardinti romano pobūdį man
be galo sunku, o galbūt net neįmanoma. Todėl telieka “Miego brolis” tiesiog
romanu.
“Miego broliui” būdingas nenuoseklus pasakojimas, nuolatinis šokinėjimas
nuo vieno veikėjo paveikslo prie kito bei dė
reikšmingų dalykų. Daugeliui kūrinių tai suteiktų neįdomumą, blaškytų
skaitytoją ir neleistų įsigilinti į romaną. Tačiau “Miego brolio”
unikalumas ir pasireiškia tame, kad autorius visus šiuos dalykus sujungia į
vieną visumą, pasitelkia kuriant romano modernų stilių bei prikaustant
skaitytojo dėmesį nuo pirmos iki paskutinės eilutės. Robertas Schneideris
fantastiškai piešia, regis, paprastas situacijas, kurios vėliau perauga į
neįtikėtinas scenas. Neskaičiavau kiek kartų šios scenos pasiekdavo
realybės ir fantastikos slenkstį. Dar daugiau kartų jos atsidurdavo netgi
ties beprotybės riba. Tačiau visada buvo meistriškai nuslopinamos. Išskyrus
tą paskutinį kartą, kai Johanesas Elijas Alderis pasitraukė iš gyvenimo.