,,Keturvėjininkas“ Juozas Tysliava
Šis pranešimas apie ,,keturvėjininkus“. ,,Keturvėjininku“ pavadinimas kilo nuo žurnalo ,,Keturi vėjai“. Jo iniciatorius- Kazys Binkis, jam padėjo Juozas Tysliava, Juozas Žlabys-Žengė ir kt. Tos grupės literatūrinį teorinį pagrindą sudarė iš Vakarų Europos per rusus atėjęs futūrizmas, prie kurio vėliau prisidėjo kubizmas, dadizmas, surrealizmas, unanimizmas ir vokiškasis ekspresionizmas. Pirmiausia, vakarietiško futūrizmo pavyzdžiu, keturvėjininkai reikalauja atsisakyti ilgaamžių poezijos tradicijų, romantizmo, sentimentalinių išgyvenimų reiškimo ir dainuoti naujai gimstančio technikos amžiaus dinamiką, didmiesčio grožį bei naujojo gyvenimo ritmą ir pulsą. Jie skelbia naują grožio supratimą, naują poetiką. Vienas iš J. Binkio bendraminčiu buvo Juozas Tysliava. Juozas Tysliava poetas, vertėjas, žurnalistas, leidėjas. Gimė 1902 m. lapkričio 1d. Geisteriškių km., Keturvalakių valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. Anksti mirė tėvas, teko savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą. Baigė Keturvalakių pradžios mokyklą, mokėsi Vilkaviškio gimnazijoje ir jos nebaigęs, 1919 m. išėjo ginti Lietuvos nepriklausomybės. Po metų demobilizavosi ir dirbo įvairių laikraščių redakcijose, Eltos agentūroje. Dirbdamas toliau mokėsi suaugusių gimnazijoje, kaip laisvas klausytojas pradėjo studijuoti literatūrą Kauno universitete. J. Tysliava buvo savitas, individualaus braižo poetas, nepritapo nė prie vienos tuo metu buvusios literatūrinės srovės. Tačiau jam artimiausia buvo ,,Keturių vėjų“ literatūrinė grupė.Juozas Tysliava priklausė prie pačių audringiausių keturvėjinės poezijos „genijų“. Jo gyvenimas – savotiškas „vie errante“, nuolatinis blaškymasis ir kelionės po svetimas šalis. Toks jis yra ir poezijoje. Davęs puikių, tiesiog klasiškais virtusių eilėraščių, kaip „Mano deimantas“, „Gyvenimas sapne“, „Ratai“, „Vėjas“, būdamas labai nepastovus, persimetė į futūristinės poezijos produkciją, kurioje jis rimtesnių rezultatų nepasiekė.. Tačiau jo klasiškosios formos pavyzdžiai atskleidžia neabejotiną poeto talentą. Pirmasis Tysliavos eilėraščių rinkinys „Žaltvykslės“ pasirodė 1922 m. Vėliau išėjo dar šios poezijos knygos: „Traukinys“ (1923), „Nemuno rankose“ (1924). „Auksu lyta“ (1925), „Tolyn“ (1926), „Coup de vents“ (prancūzų kalba, 1926) lr „Poezija“ (1935 Amerikoj). Tysliava yra vienintelis mūsų poetas, kuris sugebėjo poeziją paversti bizniu ir jos pasigaudamas savo vardą pasaulyje išgarsinti.
Poetinėje kūryboje Tysliava originaliai sulydė neoromantinius, modernistinius bei avangardistinius XX a. 3-iojo dešimtmečio lietuvių poezijos ieškojimus. Literatūrinę aplinką šokiruodamas vaizduotės bravūriškumu bei rafinuotos individualybės gracija, davė pradžią žaidybinės kilmės estetikai, kūrybos atvirumo ir dinamikos mostams, būtiniems lietuvių menui vaduojantis iš „samanotos lūšnelės“. Jaunystė įteisinama kaip kūrybinės energijos, pačios meninės vertės bei poezijos melodingumo substancija. Maironiškąjį eilėraščio frazės monumentalumą Tysliava išsklaidė į gramatinius lengvumo ir lakumo tonus, masyvų epiškumą keitė elegantišku grakštumu. Lyrinį gaivalą stilistiškai vienijo poetinio kubizmo, urbanizmo ir meninės bohemos patirtimis (Cocteau, J. Lipchitzo, Pablo Picasso), savaip brėžė takus radikalioms lietuvių poezijos reformoms.