KELIŲ POLICIJA, KLAUSOME!
Kam dar neteko susidurti su kelių policininku? Gal tik tam, kuris neturi automobilio. Tik ne mano tėčiui. Jis turi automobilį. Ir su kelių policininkais susiduria neretai. Žinote, koks jo mėgstamas posakis? „Aš išlaikau kelių policiją“. Bet dabar dar ne apie tai. Pradžiai nurykite skanų anekdotą apie kelių policininką: „Kelių policininkas sustabdo benzinvežį. Patikrinus dokumentus, jo dėmesį patraukia stora grandinė, kybanti nuo kėbulo iki žemės automobilio paskuigalyje.— O kam „lenciūgėlis”? – rūstoku balsu subūbnija inspektorius.— Žinote, čia nuo žaibo. Įžeminimas. Gaisrininkai reikalauja, – aiškina vairuotojas.— Taip. Taip. O kam „lenciūgėlis“?Vairuotojas aiškina vėl tą patį, bet inspektorius vis kartoja savo klausimą. Atrodo, kad galo nebus. Ir čia sunkvežimio vairuotojui nusišypso laimė, nes šalia sustoja „Žiguli”, ir jo paslaugus vairuotojas pasisiūlo paaiškinti, kam benzinvežyje reikalingas „lenciūgėlis”:— Žinote, čia nuo žaibo. Įžeminimas. Gaisrininkai reikalauja. – aiškina dabar jau „Žigulių” vairuotojas.— Taip. Taip. Supratau.— nutaiso protingą veidą policininkas. — O kur tavo „lenciūgėlis“?Dabar jau galite verkti arba juoktis iš lengvojo automobilio vairuotojo, kuriam teks įrodyti, kad jo automobiliui tas „lenciūgėlis” nereikalingas.Yra ir tokių kelių policininkų. Gal reikia, kad tokių būtų mažiau. Bet kelių policininkai reikalinga profesija. Esu įsitikinusi. Neretai išgirstu arba perskaitau tragiškų autoįvykių statistiką. Baisu. Nereikalingos, beprasmiškos mirtys ir sužalojimai. Dar kraupiau, kai nukenčia vaikai. Girti vairuotojai. Juos aš laikau tikrais nusikaltėliais, kuriems ne baudas skirti reikia, o ilgam laikui atimti vairuotojų pažymėjimus. Kad susimąstytų. Tą patį daryčiau ir su tais vairuotojais, dėl kurių kaltės įvyksta skaudžios avarijos, nors jie būtų ir ne girti. Piniginės baudos, manau, vairuotojus mažai tesudrausmina. Jei turi už ką gerti, tai ir baudas susimokės. Ir vėl girti važinės. O be teisių jau nebevažinėtų. Tokius galima būtų ir teisti. Jei bijotų pažymėjimą prarasti, gal ir mano tėtis imtų lėčiau važinėti. O ne taip, kaip dabar, kai paklausus, kokiu greičiu važiuoja, dažniausiai atsako: „už 10 litų, už 40 litų arba už 300 litų“, priklausomai nuo to, kur važiuoja – mieste ar užmiestyje. Net į mokyklą mane veža taip, tarsi vežtų malkas, o ne žmogų. Bet čia jau mano problema, nes visada vėluoju. O jis nemėgsta vėluoti ir tada lekia kaip akis išdegęs.
Man patinka kelių policininkų automobiliai. Tie, su raudonais ir mėlynais švyturėliais, nauji, baltai žali. Ir juose sėdintys policininkai žaliomis uniformomis. Ar teko juos matyti naktį? Kai iš tolo sublizga specialūs skersiniai atšvaitai ant rankovių ir ties blauzdomis? Nuostabus vaizdas. Kaip kine.Kai eidama arba važiuodama pastebiu kelių sargus, man darosi saugiau, ramiau. Policininkas su specialia reguliuojamąja lazdele man primena tvarkdarį, kurio visi privalo klausyti, o gal net ir šiek tiek bijoti.Nežinau, ar bijo jų ir mano tėtis, bet susitikti su jais tikrai vengia. Ir kitus įspėja. Labai įdomiai. Net aš pati kartais dalyvauju tame žaidime primindama tėtei, kad nepamirštų „mirksėti“ šviesomis kitiems vairuotojams apie pakelėje budintį ekipažą. Važiuodamas į darbą jis laiko paruoštą telefoną ir pastebėjęs radijo stoties „Ultra Vires“ vadinamus „draugus“, tuojau pat skambina į radijo stotį ir perduoda pranešimą apie budinčių kelių policininkų buvimo vietą. Už pranešimus tėtis iš radijo stoties yra net dovanų gavęs – atrodo, šratinuką.Daugiausia juoko ir įdomiausia man būna, kai tėčiui tenka mokėti baudą. Ko tik jis jiems tada nepripasakoja. Kad tik išsisuktų, išsimeluotų. Kartais jis būna tik ką iš darbo atleistas bedarbis, kartais vargšas mokytojas, gaunantis 100 litų algos, kuris moko ir kelių policininko vaiką, kurį pradės skriausti, jei tik bus paskirta bauda. Kitą kartą jis bus jau nuo potvynio nukentėjęs ūkininkas ar dar kas nors, keliantis kelių sargui pasigailėjimo jausmą, kai išgirsta, kad pikta uošvė ar žmona už tuos sumokėtus litus jo sustabdytą vairuotoją užmuš ar išvarys iš namų. Gal visai ir juokinga čia nebūtų, jeigu tokios pasakos jam kartais nepadėtų išsisukti. O vis gi dažniausiai išsisuka, galiu patvirtinti. Arba pasidalina bauda su policininkais. Tik jau apie tokius dalykus man nemėgsta pasakoti. Ir nemėgsta, kai klausinėju. Todėl aš padariau taip – suradau vieną baudos kvitą ir priklijuoju šioje rašinio dalyje – tegu pamatęs susigės.Aš manau, kad dirbti policininku keliuose yra ir pavojinga. Juk nežinia, kas kartą sustos. Juk pasitaiko ir nusikaltėlių, automobilių vagių, kontrabandininkų, girtų ar ginkluotų vairuotojų. Todėl policininkų atlyginimai turėtų būti dideli kaip ir atsakomybė, kurią jie turi garbingai pakelti.O ar matėte, kaip policijos kortežas lydi garbingus oficialius asmenis? Policininkai tada būna pasipuošę išeiginėmis uniformomis, nauji šiuolaikiški automobiliai, galingi motociklai. Gatvėse sustabdomas eismas, minios praeivių pakelėse. Gražu.Dar daug gerų žodžių pasakyčiau apie šiuos mus keliuose saugančius žmones. Na prisiminkite, kad ir pirmąsias rugsėjo dienas. Šie šaunūs vyrai budėjo ir prie mūsų mokyklos. Jų rūpesčiu ar leidimu prie mokyklos įrengtas „bitės pilvelis“, priverčiantis vairuotojus stabtelėti arba bent sumažinti greitį prie pėsčiųjų perėjos.Smarkiai didėjant automobilių skaičiui mieste, eismo sargų darbas dar pasunkėjo. Juk gatvės liko tokios, kokios ir buvo – siauros, vingiuotos, duobėtos, blogai apšviestos, užstatytos šimtais automobilių. Rytais visi skuba į darbus ir keiksnoja – kaip manote, ką,– ogi kelių policininkus. Jie kaltinami dėl siaubingų transporto kamščių įvairiose miesto vietose. Tuo tarpu kalti būna ir patys nedrausmingi, nepaslaugūs vairuotojai, nepaisantys kelio ženklų, šviesoforų signalų, negerbiantys vieni kitų. Įvykus avarijoms, vėl tenka įsikišti kelių policijai, aiškintis avarijų priežastis, nustatinėti kaltuosius.Be kelių policijos mes tiesiog negalime gyventi.