MARIAUS KATILIŠKIO ,,UŽUOVĖJA’’Lietus – žmogaus prisiminimai, kuriuos sukelia debesys. Daug aprašomas peizažas. Pagrindinis herojus Antaniukas(diedas). Jis nusprendžia mesti darbus ir aplankyti savo gimtąjį Gružiškių kaimą.Pasiima lazdą(kad apsigintų nuo šunų, nes ten šunys palaidi).Beeidamas jis atpažįsta gimtas, nors ir pasikeitusias vietas. Jį paveža senas pažįstamas Vaitiškis. Kalbėdami jie užsimena apie daugelį tolimesnių romano veikėjų.Atrodo, kad jie apšneka kiekvieno romano situacijas.Vaitiškis prasitaria, kad neseniai palaidojo Juozapą Dryžą. Jie susitaria susitikti pas Vitkų ir pakalbėti daugiau….- iš to seka tolimesni romanai.Polaidis – žemdirbys J.Dryža labai myli žemę. Artėja jo patrono šventė, tai jis nutaria padaryti alaus. Jis eina apžiūrėti savo laukų, sutvarko kapinaites. Vieną naktį jis susapnuoja savo laidotuves, labai sunerimsta, ir nueina perkošti alų. Iš ryto jis neatsikelia, jam nesveika.Jis rūpinasi, kad viskas būtų aptvarkyta, išvalyta. Daktaras pasako, kad silpna širdis ir be to jau senatvė.Dryža netrukus miršta. Prieš mirtį jis prašo sūnų, kad palaidotų jį tik jų kapeliuose, po vinkšnom, jo vietoje.Apyaušrė – žmonės mėžia mėšlą ir kalba už kokio vyro eis tos bobos pas kurią jie dirba dukra Kristina. Jie kalba, kad jos norėtų Stočkus, bet ji jo nenori , o nori tokio kalvio Elyzo, o jis neturtingas. Kristinos motina labai nori ją išleisti už Stočkaus, o apie kalvį ji nenori ir girdėti. Motina galvoja, kad Stočkus labai turtingas, kad Kristinai ten bus gerai . Ji net sutaria su Stočkumi dėl vestuvių datos . Kristina nekenčia Stočkaus ir su Elyzu sugalvoja vieną naktį pabėgti. Ji susideda savo daiktus. Atėjęs Elyzas klausia ar ji paėmė pinigus. Jis įkalba Kristiną paimti motinos pinigus ir bėgti į miestą.Jai gaila palikti namus. Kristina paima iš skrynios pinigus ir pamato, kad motina miega ant žemės. Ji ją pakelia ir motina pasako, kad sapnavo mirusį savo vyrą( Kristinos tėvą)ir jis buvęs labai piktas, liepęs neleisti Kristinos už Stočkaus. Be to iš vakaro ji sužino, kad Stočkaus ūkis užstatytas banke ir kad jis norėjo ženytis, kad padengtų savo skolas, kad jis nemoka gyventi. Ir sako, kad ji nevers Kristinos ženytis su Stočkumi, o ji galinti ženytis su tuo kalviu. Kristina dabar supranta, kad ir kalvis jos nemyli, o tik nori jos pinigų ir neina pas jį.
Nedermė – klebonas po mišių tokiam Maršlakai(pavardė) paskiria jį vadovu, kad ruoštųsi atvažiuojančio vyskupo priėmimui. Maršalka sukviečia visą sodžių ir pasako jiems ką jam sakė klebonas.Be to jie turi išrinkti kalbėtoją, kuris pasakytų vyskupui kalbą. Žmonės po kelių siūlymų pasiūlo Maršalkos sūnų Steponą.Žmonės stato bromą?! ir laukia vyskupo. Steponas išmoksta tekstą. Maršalka labai rūpinasi ir nori kad žmonės jam pavydėtų. Kai atvažiuoja vyskupas, Steponas vietoj ekselencija pasako esencija ir pamiršta visą tekstą. Vyskupas laukia bet Stepas nieko neatsimena. Jis nueina per vasarojų. Jo tėvas vietoj tikėtos garbės patiria gėdą. Jis ieško sūnaus ir nori jį išplakti, netgi išsižada sūnaus. Steponą užjaučia motina. Ji pamato, kad Steponas pražilo.Pupžydis – apie tokį Lapeiką. Jis turguje parduoda degutą, bet dabar iš jo niekas neperka, nes niekam nereikia. Su kitais jis kalba, kad ateina naujos mados, žmonės pradeda ratus dengti metalu ir t.t. Žmona jam išvažiuojant liepia visko parvežti, o jis nieko neparduoda ir nieko neparveža. Jo žmona pasidaro pikta.Lapeikos tėvas irgi iš beržo gamino degutą.Daugiau Lapeika nieko nemoka. O deguto jau pradeda nepirkti. Vakare jis išgirsta, kad kažkas kalba. Buvo tokia naktis, kai žmonės kūrena naktį laužus. Tokie bernai nori iš jo pavogti degutuotą katilą ir jį užnešę ant kalno padegti. Išgirdę kad sulojo šuo, kuris buvo su Lapeika, jie pradeda bėgti, bet Lapeika juos sustabdo, ir duoda jiems visą kubilą deguto. Su vežimu jie užstumia kubilą ant kalno ir uždega kubilą. Pamažu renkasi žmonės ir pradeda linksmintis.Ateina Vincė su armonika ir pradeda groti.Žmonės pradeda šokti ir linksmintis.Lapeika liepia sudeginti ir tuščią kubilą,jam linksma.Kaitra -buvo karšta vasara ir Vaitiškis vaikščioja su Petriuku po pievas. Vaitiškis atsimena, kad prieš 3 metus buvo lygiai tokia vasara, kai jis išgirdo šauksmus ir pamatė rugiuose jauną moterį, kuri tuoj turėjo gimdyti. Jis nubėga į sodžių ir pakviečia bobutę Miklošienę, kuri padeda tai mergai pagimdyti. Po to merga perkeliama į Miklošienės namus. Po nakties ji palieka vaiką ir pabėga. Vaitiškis ir Miklošienė(abu našliai) pakrikštija vaiką ir jį kartu augina. Po 3 metų atvažiuoja tėvai pasiimti vaiko. Jie teisinasi, kad negalėjo tai anksčiau padaryti, nes trukdė vyro tėvas, kuris nenorėjo jie apsiženytų.Dabar jis mirė ir atsirado galimybė apsivesti ir pasiimti vaiką. Jie atveža pinigų ir t.t.tipo atsilyginti už vaiko auginimą. Vaitiškis nuliūsta, kai jie išsiveža vaiką. Jaunieji pakviečia Vaitiškį ir Miklošienę į vestuves.Atuorėtis – Žlabių Valius kerta miežius. Po to jis išsiprausia pirtyje ir nuspredžia eiti į šokius. Eidamas galvoja apie mergas, kuri jam geriau tiktų. Jam patinka Vitkaus Agutė , Urnėžio Onė, bet labiausiai jis troško Bartkaus samdinės Albinos. Nuėjęs į šokius jis pakviečia ją šokti ir prižada vėliau užeiti pas ją. Po šokių jis nuėjo prie Bartkaus klėties ir beldė į duris, bet niekas neatidarė. Tada jis pamatė, kaip kalvis ir Albina grįžo kartu, pradėjo bučiuotis ir įėjo į klėtelę.Tada jis tyliai savo diržu užrišo klėties duris, kad kalvis neišeitų ir išėjo namo.Eidamas jis apsiverčia, nes užkliūva už virvės. Tą virvę jis nutraukia, bet išsiteplioja rankas ir nusivalo jas į savo drabužius , o pasirodo, kad ta virvė buvo ištepta degutu ir pasidaro baisiai juodas. Beeidamas jis pamato didelę baltą baidyklę, pagalvoja kad ten dvasia ir pradeda bėgti ir žegnotis. Tačiau tada išgirsta juoką ir baidyklė nugriūva. Jis pamato, kad ten Onė ir Agutė. Jis palydi jas namo, o Agutę iki jos klėtelės. Jie pradeda bučiuotis ir Valius nori kažko daugiau!!! Bet Agutė įlenda pro duris ir užsidaro. Tada Valius įlenda pro langą ir ten padaro tai, ką norėjo padaryti prieš tai(!!!!)Vienas iš meistrų, kurie dirbo pas Vitkų pamatė, kaip Valius įlindo ir nuėjo pakelti savo draugų. Jie prie lango pridėjo tokį narvą.Kai ryte Valius atbulas lindo, jis įlindo į tą narvą ir tie meistrai jį pagavo. Jie pastatė narvą kieme ir laukė, kol pamatys Agutės tėvas. Atėjęs tėvas Valių paleido, neturi ką sakyti ir sako, kad nori Agutę vesti ir bėga namo.Linarūtė – buvo karšta kaip vasarą, bet buvo ruduo. Žmonės rovė linus pas tokį ūkininką Dargužį. Vienas iš jo samdinių sugalvojo kitą dieną iš Dargužio išeiti.Dargužiui tai buvo negerai, nes darbo yra daug, o talkininkų nėra. Jis žino, kad tas samdinys Pranas mėgsta mergas, nors mergos jo nemėgsta, nes jis yra truputį kukū ir įkalba Praną, kad jis eitų draugauti su Kaziune, atseit jai Pranas patinka. Dargužis įkalba mergą Kaziunę, kad ji vakare nesipriešintų Pranui ir eitų su juo šokti. Vakare Kaziunė pakviečia Praną šokti( buvo linų rovimo pabaigtuvės) Jie šoka ir po to jie išeina į lauką. Pranas nori lydėti ją namo, bet ji dar nenori eiti namo ir pasiūlo eiti kur nors į užuovėją, nes ji palikusi savo žiponėlį. Kai buvo jau po vidurnakčio, vienas iš talkininkų Bartkaus Antanas eidamas namo pamatė, kad dega Dargužio daržinė. Subėgo daug žmonių ir pradėjo gesinti.Jie pamatė, kaip iššoko du žmonės: Kaziunė ir Pranas. Jie bėgo nuo ugnies ir matėsi, kad Kaziunės palaidinė buvo perplėšta ir buvo matyti jos krūtys.Žmonės užgesino daržinę ir džiaugėsi, kad nesudegė ir netoli buvęs namas.O Dargužis atsiminė, kad čia per jį taip įvyko.Apynojus – rašo apie tokį žydelį Eliją, kuris važinėdavo po kaimą ir pardavinėdavo įvairias prekes. Jis turėjo gerą galvą ir mokėjo gyventi. Vienur ji s įkalbėdavo pirkti iš jo audeklo(atseit labai pigiai, už ,,ašaras’’), kitur jis parduodavo degtukų ir t.t. Jis nepamiršdavo ir vaikų. Atveždavo jiems saldainių, peiliukų, grandinėlių.Taip pat jis supirkdavo iš žmonių senus skudurus ir žvėrių kailiukus. Bet kai kurių žmonių jis nemėgo: tų kurie iš jo šaipėsi, jam krėsdavo šposus- į vežimą įdėdavo akmenį, ištraukdavo iš ratų kaiščius. Nors jis ir turėjo žemės tačiau jis ilgai neišbūdavo namie- jį traukdavo išvykti iš namų ir paprekiauti.Kartą jis labai išsigando – užėjo pas tokią Urnėžienę į klėtį ir jam atrodė, kad ten velnias, kuris jį nori pagriebti.Elija greitai spruko ir dar ilgai varė arklį, jam atrodė, kad jį tas velnias vejasi.Kūlė – apie tokį kalvį Elyzą(tą patį, kuris buvo su Kristina ir su Albina), kuris nusivylęs savo kalve, ten viskas sugriuvę, netvarkinga. Jis jau nelabai nori dirbti kalvėje, geriau padeda kitiems žmonėms. Visi jį kviečia į talkas, nes jis gerai dirba. Dabar jam pagirios ir jis nenori dirbti kalvėje, nes rankos ,,nesavos”. Jis neturi ką veikti, todėl vaikšto vieškeliu. Jis lyg ir girdėjo, kad kažkas kulia, bet jo į talką nepakvietė. Jis užpyksta, net pradeda manyti , kad dirbti talkose yra nuostolinga. Tačiau beeidamas jis sutinka Beržinio vaiką, važiuojantį su dviračiu. Tas pasako, kad tėvas kalvį kviečia į talką. Kalvis turbūt yra geriausias laidėjas visame kaime. Jis pradeda dirbti, tačiau jeigu tik įkiša biskį storesnį glėbį, mašina užstringa. O mašinistas yra jo senas priešas. Jie kovoja tarpusavyje dėl mergų.Leidėjo darbas yra labai atsakingas ir pavojingas. Į vakarą kalvis jau būna biskį išgėręs ir skubina baigti savo darbą,netyčia įkiša didesnį glėbį ir mašina užstringa. Mašinistas įpykęs, kad kalvis tipo tyčia norėjo sugadinti jo mašiną išveja kalvį nuo darbo ir pats imasi leidėjo darbo. Kalvis sugalvoja mašinistui atkeršyti ir kitiems nematant į javų kūlį įmetė virvę su kažkokiu dratu ir nuėjo gerti. Po kurio laiko atbėgo vaikas ir pasakė, kad mašinistą sužeidė nuo mašinos kritęs diržas ir reikia kviesti daktarą. Žmonės pagalvojo, kad su javais papuolė ir akmuo, todėl taip ir atsitiko. Vakare begeriant Kalendra sako, kad jam reikia kito mašinisto ir pasiūlo darbą kalviui. Šis pagalvojęs sutinka.Delčia – ūkininkas Vitkus sugalvoja vežti į turgų parduoti linus, nes dabar jų kaina iškilusi. Grįžtant iš turgaus jis pasigeria. Grįžęs namo Vitkus vos pareina į kambarį ir nori pasigirti žmonai ir kitiems namiškiams, kad uždirbo 1600 ir šitų pinigų visiems užteks. Tačiau išėmęs piniginę jis pamato, kad pinigų nėra. Duktė Agutė pradeda jų ieškoti. Vitkus girtas pametė ir kepurę bei pirštines. Su Vitkumi kartu gėrė ir jo bernas Bolius. Jis irgi girtas. Pinigų niekur neranda. Iš ryto Bolius išvažiuoja pinigų ieškoti į smuklę, klausia žmonių. Vitkus pradeda galvoti kas jam galėjo pavogti pinigus. Grįžęs Bolius sako , kad pinigų niekur nėra. Vitkus įtaria net Bolių. Kai dingsta pinigai ,Vitkus nusivilia savimi. Tuos pinigus jis būtų davęs Agutei, nupirkęs sūnui pačiūžas, užmokėjęs skolas ir t.t.. Vitkus nusivilia gyvenimu ir savimi. Gražiausios jo svajonės virsta muilo burbulu, kuris čia pat sprogsta. Jis pradeda slėptis nuo žmonių, namai jam pasidaro ne savi, jam gėda pažiūrėti žmonai ir namiškiams į akis. Vieną vakarą pas Vitkų į namus atvažiuoja Jurgis Jauneikis su kuriuo jis gėrė ir tą vakarą kai prarado pinigus . Jis atsiveža butelį ir pradeda su Vitkumi gerti. Jurgis sako, kad jis gali paskolinti pinigų ir patiesia ant stalo 1600.Jis sako, kad norėdamas Vitkų apsaugoti, kai Vitkus buvo girtas, išviliojo tuos pinigus ir dabar jam atiduoda. Vitkus labai apsidžiaugė ir net pradėjo klabėti koks jis protingas. Tada Jurgis prašo, kad Vitkus jam 3 metams duotų ganyti pievas, kurias Vitkus norėjo išplėšti ir apsėti linais. Vitkus neturi ką daryti ir sutinka. Tik po Jurgio išėjimo Vitkai suprato, kaip Jurgis pasinaudojo situacija.Jam jau seniai knietėjo išsinuonuoti šias pievas, bet Vitkus vis delsė.Štai ir išsinuomojo Jauneikis Vitkų pievas jų pinigais.Sniegas – rašo apie tokį eigulį Girdvainį. Jis apžiūrinėja mišką ir galvoja apie miško gyvūnus. Vienas senis jį paveža iki sodžiaus. Girdvainis nusprendžia užsukti pas Beržinį, nes žino kad šis gamina alų. Beržinis prasitaria, kad rytoj ryte pjaus kiaulę.Girdvainis pasisiūlo jam padėti. Taip jiems bekalbant ateina Lapeika ir sako , kad jį žmona siuntė mielių. Jis irgi pradeda gerti.Begeriant jie pradeda kalbėti apie mišką ir žvėris. Girdvainis sako, kad negalima brakonieriauti, o Beržinis sako kad kiškius pašaudyti ne nuodėmė. Jie ginčijasi dėl medžioklės įstatymo teisingumo ir t.t. Vėliau jie išsiskirsto. Eigulys Girdvainis naktį miegodamas susapnuoja šūvį ir riksmą. Jis atsikelia ir eina į mišką. Ten randa kraujo pėdsakų ir nuseka. Pėdos nuveda į miško gilumą. Vėliau jos išveda į kelią ir ten pradingsta.Girdvainis paklausinėja žmonių, gal kas matė, bet niekas nežino. Tada jis grįžta namo. Žmona jam duoda pusryčių ir sako, kad buvo atėjusi Beržinienė ir atnešė alaus pagirioms ir skerdienos . Taip pat sako , kad atnešė ir avienos. Girdvainiui valgant avieną suskausta dantį ir jis iš burnos išsitraukia švininį šratą. Tada jis supranta kieno tai darbas.UŽUOVĖJA – novelių romanas. Visos novelės tarpusavyje yra susijusios ne tik išorinėmis, bet ir idėjinėmis jungtimis. Čia vaizduojamas tarpukario metų Aukštaitijos kaimas, žmonės, ūkio darbai per keturis metų laikus.Užuovėjos probleminis centras – lietuvis ir žemė.Čia slypi mūsų savitumo, savęs atpažinimo ir išlikimo galimybė M.Katiliškio prozoje paprastumas yra apgaulingas. Katiliškiui svarbiausia parodyti jausmą. Jį išreiškia per daikto ir gamtos apraiškas. Atrodo, kad jausmas ne žmogaus, o gamtos ir jį apibūdinti neįmanoma. Jausmas ateina iš išorės. Atpažinime- gyvenimo prasmės supratimas. Tikslas- nukloti žemę savo šešėliu- visur ir visada. Pagrindinė mintis- Žmogus daug praranda prarasda mas ryšį su žeme, su namais . Vyrauja jausmas, panašus į žinojimą. Veikėjai priima žmones ir pasaulį tokius, kaip jie yra.M.Katiliškio kaimas gyvena bendrais rūpesčiais, kolektyvine išmintimi, gamtos, net kosmoso ritmu. Senieji kaimo žmonės natūraliai priima pastovią amžinybės rato tvarką. Tačiau jaunoji karta jau ardo mitologinio pasaulėvaizdžio ribas ir veržiasi į naują laiko sąmpratą. Su žiema pasibaigęs metų ciklas palieka viltį sulaukti pavasario, tačiau ar pajėgs žmogus įsilieti į gamtos darną taip, kad galėtų pasakyti, kaip pasako rašytojas apie savo vaikystės kaimą:,,Viskas savo vietoje”. Ryšys su žeme. Tik ryšyje su žeme žmogus įsiamžina. Pavasario novelės – šviesios, vasaros – brandžios, ruduo – niūresnė nuotaika. Rašymo stilius primena eilėraštį. Žmonės pavaizduoti idiliški. Svarbiausia jausmas. Jausmus išreiškia per darbus ir gamtos apraiškas. Jausmas pirmiausia išgyvenamas gamtoje, o paskui žmoguje. Tai, ką jaučia, ne visiškai turi savo pavadinimą. Išgyvenimai išsakomi per gamtą, jausmas ateina ne iš žmogaus, o iš gamtos. Viskas, ką rašo, yra tik prisiminimai. Debesys – priemonė, padedanti nusikelti į prarastą laiką. Atpažinimo momentas yra tik jausmas, laikų susidūrimas. Iš debesų išplaukia praeities kaimas, žmonės. Debesyse yra atsiminimai. Iš to atpažinimo išplaukia gyvenimo prasmė. Viskas, kas vyksta, nepraeina be pėdsakų. Gyvenimo prasmė: dirbti žemę, su ja susigyventi ir ką nors palikti, kad ir šešėlį. Praranda ryšį su savo žeme, namais. Mirtis – dalis gyvenimo prasmės. Vyrauja jausmas, panašus į žinojimą.
Žmonės – gamtos dalis. Jie gyvena taip, kaip jiems lemta. Visi žmonės turi pradžią gamtos dėsnyje. Gamtos dėsnyje nėra moralės. Sunku kalbėti apie jų veiksmus ir juos vertinti, nes jie gyvena gamtos dėsniais. Žmonės priima pasaulį tokį, koks jis yra.“Kaitra” – pats gamtos suvešėjimas (98). Gamtoje visiškas atsiskleidimas, harmonija (106). Nėra jokio keršto, žmonės harmonijoj, gamtos harmonija atitinka sielos harmoniją. Vaitiškio išvaizda kaip gerojo senelio. Išlaikęs pačias geriausias savybes. Gyvenimo kelias (98), savito pasaulio sukūrimas, namų statyba. Kryžius – dievo buvimo simbolis, keturių krypčių simbolis. Namų statyba pradedama nuo kryžiaus. Lietuvis ir kaimas – pagrindinė M.Katiliškio tema. Visas gyvenimas kaip ritualas (99). Viską daro lėtai, prasmingai. Vasaros suvešėjimas, gamta užkariauja tai, kas žmogui nereikalinga (100). Žemė išsaugojo atminimą, kad čia gyveno žmonės. Čia žemė kitokia negu ten, kur niekas negyveno. Žmogaus ir gamtos palyginimas (100). Gamta įgauna mistinę prasmę (102). Pats didžiausias medis – senumo simbolis, žmonių gyvenimo simbolis. Primena ąžuolą. Susiejama su mitologija. Gandrai – gyvybė ir namai. Pasaulio medį primena vinkšnos galybė. Neprieinamumas, tai sukūrė gamta, o ne žmogus. Namai – gyvybė, saugumas. Gamtoje yra teisingumas. Kartų kaita daro gyvenimą harmoningu, prasmingu. Vaikas – tikras gamtos vaikas, tarsi neturėtų tikros motinos. Žemė visus globoja.