Kazys Boruta Baltaragio malūno folkloriškumas

„Baltaragio malūno“ folkloriškumas

Kazio Borutos kūrinyje „Baltaragio malūnas“ vaizduojamos dvi romano plotmės-žemė ir požemis,savotiška gėrio ir blogio kova.Šios dvi siužeto linijos vystomos viso romano metu.Autorius nukelia mus į Lietuvos kaimelį.Pradžioje pateikiamas Baltaragio malūną supančios gamtos peizažas.Prieš akis iškyla status Udruvės ežero skardis,žaliuojantys miškai,
laukai ir pelkės.Autorius išaukština malūną,kuris įgauna paslaptingą ir didingą įvaizdį.Šį peizažą drąsiai galime vadinti dinamišku.Jis pasižymi ryškia plėtote,turi daug vidinės energijos.Kodėl rašytojas šitiek dėmesio skiria vien gamtai aprašyti?Turbūt dėl to,jog gamta yra neatsiejama nuo
mūsų Tėvynės folkloriškumo,tautosakiškumo.

Parodęs kokiame nuostabiame gamtos prrieglobstyje stovi malūnas,rašytojas ima pasakoti apie,
berods,vieną svarbiausių romano veikėjų – malūnininką Baltrų Baltaragį.Savo malūnu jis dalijosi tik su dukterimi Jurga,kuri buvo jo vienintelė paguoda ir laimė.Aiškiai matome,koks jis rūpestin-
gas ir jautrus.

Tuo tarpu jo numylėtoji Jurga – tikra padraika.Vėjavaikei niekas nerūpėjo,mergina gyveno savo malonumui. „Jai visas gyvenimas atrodė kaip linksma jaunystės išdaiga,o jos kiekviename žingsnyje juokėsi aštuoniolika nerūpestingų metų.“Jurga vaizduojama kaip linksmiausia Paudruvės kaimo mergina.Ji – geltonkasė lietuvaitė,folkloriška mergelė,nužengusi nuo dainos posmų.

Kaimo vaikinai nepaprastai geidė padaryti Jurgą savo nuotaka.Tačiau tai pasirodė ne taip paprasta.Visos piiršlių kelionės į malūną baigdavosi nesėkmingai.Sklandė gandai,jog pats velnias
troško Jurgos,tad užbūrė kelią į malūną.Dauguma manė,jog čia nagus prikišęs Pinčukas – Paudruvės pelkių velniukas.Jį autorius apibūdina kaip netikėlį,nusmurgėlį.Pinčukas,nors ir būdamas didelis tinginys,mėgo krėsti žmonėms įvairias šunybes.Velniukas atrodo juokingas
ir linksmas,jis suteikia kūriniui komiškumo.Pinčukas dienas leidžia Pa

audruvės pelkėse ir,savaime aišku,jaučiasi labai vienišas.Jis – mitinė sakmių būtybė,neretai pasirodanti ir liaudies
pasakose.Tai – dar vienas bruožas,rodantis koks folkloriškas yra šis kūrinys.

Penktajame skyriuje pasirodo dar vienas,visiškai naujas,kitoniškas ir labai svarbus veikėjas –
Jurgis Girdvainis.Jis – labai ryškus personažas:išdidus,stiprus,pasitikintis savimi,reiklus,gudrus,
geidžiamas jaunikis.Obuolmušiai žirgai yra ne tik jo didžiausias turtas,bet ir pasididžiavimas.
Nors Jurgis buvo gana pasiturintis vaikinas,į savo piršlybas jis važiavo mėšlavežiu,vilkėjo išverstus kailinius.Turbūt taip elgėsi norėdamas,kad jo nenusižiūrėtų svetima mergina,arba troško,jog jo būsima nuotaka pamiltų ne Jurgio turtus,bet jį patį.Girdvainis – kaprizingas jaunikis,tad nuotakos ieško ilgai ir kantriai,bet vis nesėkmingai.Štai kodėl jo ir Jurgos pirmasis
susitikimas toks ugningas.Jaunuoliai pamilsta vienas kitą iš pirmo žvilgsnio.Susitikimo metu nuskamba labai tautosakiška patarlė:„Toks tokį pažino ir ant alaus pavadino.“Ši patarlė puikiai
tinka Jurgio ir Jurgos panašumams nusakyti.Abu yra išdidūs,vieniši,visų geidžiami ir nepasiekiami.Tokie panašumai tuuri daug tolimesniems herojų santykiams.Taip pat svarbu pastebėti ir tai,jog susitikimo metu tarp įsimylėjėlių vyksta akių pašnekesys,dar labiau praturtinantis judviejų meilę.

Dvidešimtajame skyriuje Girdvainis su piršliu Anupru Vizgirda vyksta pirštis Jurgai.Įdomu yra tai,kad iki Baltaragio malūno yra „septynios mylios,septyni tiltai“.Tai dar vienas pasakos motyvas,susijęs su magišku skaičiumi – septyniais.Keliaujant Pinčukas bando užkirsti kelią ir visaip trukdo piršliams.Čia atsiskleidžia daugelis jo antgamtinių galių.

Nepaisant to,Girdvainiui pavyksta atvažiuoti pas Jurgą.Prasideda itin folkloriškos piršlybos,kuriose gausu įvairių papročių,tautosakiškų posakių(„Glaudžias širdis prie širdies kaip žiedas prie žiedo“),epitetų(„dukrelės kaip ne
endrelės“ , „sūnų kaip ąžuolą“ ),būdingų lietuvių piršlybų etiketui.Vėliau stipriai atsiskleidžia Jurgos ir Girdvainio jausmai vienas kitam.Jie abu
pasiilgę šilumos,aistros,meilės.Girdvainis pasiperša,o Jurga,kiek paerzinusi,sutinka.Įsimylėjėlių susitikimas baigiasi bučiniu.

Kitą rytą kūrinį sudrebina netikėtas,kulminacinis įvykis.Pavagiami Girdvainio žirgai,kurių Jurgis,tarsi netekęs proto,išlekia ieškoti.Išyra jo ir Jurgos užsakai.Vėliau skaitytojas sužino,jog velnias,susitaręs su arkliavagiu,sumanė šitaip atkeršyti.Sužinome dar keletą jo antgamtinių savybių.Pinčukas moka keisti pavidalą,skraidyti,apsukti žmogui galvą.

Po Girdvainio pabėgimo,Jurga pasijunta išduota,pažeminta ir sukrėsta.I lovą ją paguldo sunki liga.Baltaragis neparastai susisieloja.Tačiau vieną vakarą,labai netikėtai Jurga pakyla iš patalo ir lyg niekur nieko paruošia tėvui iškilmingą vakarienę,apipila jį bučiniais ir glamonėmis.Tokie santykiai tiesiog alsuoja šiluma.Jie yra gana tautosakiški,būdingi lietuviams.

Kūrinys pasibaigia labai netikėtai.Jurgai pasivaidena Girdvainis,kurį ji nuseka iki Udruvės
ežero.Staiga mergina išvysta Pinčuką,išsigandusi šoka į ežero gelmes.„Ak,tai pavasario audra,pasikėlusi ant Udruvės ežero,siausdama nusinešė savo glėbyje gražiausią Paudruvės krašto
merginą – Baltaragio dukterį ir Girdvainio nuotaką.“Jurga miršta laiminga,įsivaizduodama.jog
Girdvainio rankos spaudžia ją glėby.

Štai tokia tat nelaimingos meilės istorija,kuri dažnai apdainuojama liaudies dainose,pasakojama
pasakose.Dar ilgai ji bus svarbi mūsų žmonėms.džiugins,stebins ateities kartas,bei atskleis,koks
turtingas ir gražus yra mūsų šalies folkloras,kuriuo nepaliaujamai didžiuojamės ir didžiuosimės
visada!

Leave a Comment