KAZYS BORUTA “Baltaragio mal?nas”

KAZYS BORUTA
“Baltaragio malūnas”

Pasakos podirvis romane

Baugiame pasaulyje Kazys Boruta ryžosi rašyti romaną, kuriame atsivertų lietuvių tautos dvasios, jos kūrybingumo gelmės. Jos turėjo būti slaptos, svetima akim neįžvelgiamos – tautosakinės, gimusios po šiaudine pastoge ir dabar po ja vėl ieškančios prieglobsčio. Tai turėjo būti gynybinė siena, pastatyta iš pasakos mitologinių vaizdinių, iš dainos sudvasinto lyrizmo ir švelnaus žodžio, iš senovės papročių ir žmogaus – gamtos susiliejimų, sauganti svarbiausias tautos dvasines ir kultūrines vertybes nuo pražūties.

Hitlerinė okupacija nepaliko “Baltaragio malūne” jokių regimų ženklų. Dabartis nutekėjo į romano podirvį, neįstrigusi fabuloje ar detalėse. Tačiau “Baltaragio malūne” nėra paslėpto prasmių plano ir alegorinių schemų, kaip ir Salomėjos Nėries poemoje “Eglė žalčių karalienė.” Mitologinės būtybės, perkeltos į Lietuvos kaimo aplinką tampa visiškai realios, net kasdieniškos. Fantastiniai įvykiai, įsismelkę į žmonių likimus, įgauna grėsmingą įtampą ir jutimų tikrumą. Romane viskas konkretu, paprasta ir aišku. Keisčiausi nutikimai turi savo logiką, prasideda ir baigiasi ryškiai matomoje vietovėje, kaip ir liaudies pasakose. Tik “Baltaragio malūne” pasakos fabulą valdo psichologinė žmogaus būsena, visada prieštaringa, neišsprendžiama, bekraštė.

Lietuviai saavo epo neturėjo. Ir Kazys Boruta ketino jį sukurti iš kaimo laukų mitologijos, atskilusios nuo valstybinio gyvenimo ir kultūrinių praeities klodų, nuskandintų užmarštin istorijos audrų. Jis ketino sukurti “paprastą epą”, kuriame susikerta žmogaus sąmonė ir pasąmonė, kuris “susijęs su gimtojo kr

rašto vaizdu bei likimu.”

Mitologinis siužetas romane “Baltaragio malūnas” nubrėžia nenugalimo ir nepaaiškinamo apspręstumo sienas, į kurias daužosi žmogus. Kūrinio siužetinę spiralę išjudina tradicinė žmogaus ir velnio sutartis, pagrįsta pirmykščiais mitologiniais įsivaizdavimais: žmonių dukros gyvena su antgamtinėmis būtybėmis (pasakose velnias smaugia motiną arba laiko nutvėręs senį už barzdos, reikalaudamas jauniausios dukros; lenda pas mergas į klėtį, turi su jomis vaikų, kurie būna labai stiprūs).

Vienas lietuviškų pasakų motyvas – velnias išsigąsta bobos, nuskutusios jam ragus,- čia susilieja su kitu – velnias bernauja valstiečiui. Bet “Baltaragio malūnas” yra ne tautosakos kopijavimo ar stilizacijos eilinė knyga, o individualaus meninio mąstymo aktas, laisvai vartantis susigulėjusius liaudies kultūros elementus.

Familiarūs santykiai su velniu, nuspalvinti linksmos pašaipos, taip pat perkelti iš liaudies pasakų, kur dar buvo išlikusi senojo lietuvių tikėjimo samprata, jog veelnių, laumių ir aitvarų knibžda kiekviename kampelyje, kur velnias buvo užėmęs milžinų, žmogaus bičiulių, vietą. Liaudies pasakose velnias yra artimiausias valstiečio kaimynas, prisistatąs po menkiausio šūktelėjimo. Jis duoda pasakos herojui karvę melžtis per vasarą, paskolina pinigų, išperša nuotaką. Dieną jis valkiojasi ežero pakrantėmis, muša su piemenimis ripką, o vakarais ateina į gužynes, šokdina mergas, atlekia į jaują ir groja dūdomis ligi trečių gaidžių. Užėjus perkūnijai, velnias visada glaudžiasi prie žmogaus, o sausmečiui ima iš jo roges pervežti savo vaikams iš vienos balos į
kitą.

Iš pradžių Pinčiukas atstovauja prijaukintų, romių ir paklusnių mitologinių būtybių kategorijai, kuri yra galbūt pati seniausia lietuvių tautosakoje. Bet laikui bėgant jis virsta svarbiausia blogio priežastimi, blogio realizuotoju ir blogio simboliu, įgydamas krikščioniško velnio bruožų, įsismelkusių ir į lietuvių liaudies pasakas.

Mitologinį siužetą “Baltaragio malūne” lydi baugšti nelemties nuojauta, kraupus suvokimas – padėtis be išeities. “Nuo tų nelaimingų užsakų šiurpu ir nyku pasidarė Baltaragio malūne ir namuose, tarytum jie būtų užsakę neišvengiamą nelaimę, kurios diena iš dienos reikia laukti.” Žmogaus priklausomybė nuo nežinomų jėgų valios, nepaliekanti pasirinkimo laisvės, nepaprastų įvykių ciklas, laužantis tikroviškumo ribas, velnio pasivertimas gamtos reiškiniais – tai mitologinio pasaulėvaizdžio elementai, lemią atskiras veiksmo linijas, bet nesurišti į vientisą ir uždarą grandinę. Mitologinis siužetas “Baltaragio malūne” neturi pasaulio visumos pirmykščių matmenų ir jo atsiradimo naivių koncepcijų, neapima visos mitologinių būtybių galerijos (deivių, kaukų, aitvarų) ir nepaiso gamtinių jėgų hierarchijos (net Pinčiukas egzistuoja be pragaro). Mito poetika dar nebuvo pasibeldusi į lietuvių literatūros vartus, ir Kazys Boruta nesiekė pakartoti jos galingo abstrahavimo, parabolinės konstrukcijos, pusiau simbolinės vaizdų sistemos, iškilusios ties ištirpdyta riba tarp žmogaus ir gamtos. Iš liaudies sakmių ir pasakų rašytojas nusižiūrėjo tik keistų įvykių seką, nepaaiškinamą realiomis aplinkybėmis, ir neapibrėžto laiko plotmę, kurioje charakteriai ir detalės įgauna apibendrintą reikšmę.

Liaudies dainų idealiuosius tipažus – mergelę le
elijėlę, šaunųjį bernelį, tėvelį žilagalvėlį, piršlį melagį – Boruta įvedė į pasakojimą individualizuotais pavidalais, pavertė teisingumo, gėrio, moralinio grožio šviečiančiais taškais, iš kurių formavo teigiamąjį romano polių. Iš dainų, savo gimtojo lizdo, “Baltaragio malūno” personažai atsinešė paprastas žmogiškas vertybes, kuriomis laikėsi valstiečio šeima,- laimės troškimą, ištikimybę, atidumą vienas kitam, namų šilumos jausmą. Iš tų pačių dainų jie paveldėjo naivų ir tyrą emocinį gyvenimą be jokių svarstymų, vingių ir apsimetimų. O jaunieji, įstatyti į tradicinių dainų bernelio – mergelės pozas, ir elgiasi pagal vedybinio ritualo šventas taisykles: “O Girdvainis su Jurga vis dar negalėjo atsižiūrėti vienas į kitą. Iš tikrųjų ir nedrįso tiesiai vienas į kitą pažiūrėti, tiktai žvilgčiojo paslapčiomis, bijodami pasakyti tuos žodžius ir išduoti tuos jausmus, kurių abu buvo kupini ir pasiilgę.”

Greitas veiksmas, perimtas iš pasakos, lengvai peršoka iš vienos socialinės plotmės į kitą, nutiesia tiltus tarp malūno, smuklės, davatkyno ir pelkių, permeta veikėjus iš dabarties į praeitį, suspaudžia vienoje kilpoje skirtingiausių personažų krūvą ir nutempia ją į finalą nė vieno neišleisdamas. Pirmą kartą Boruta perprato intensyvaus veiksmingumo paslaptį, sunkiausią lietuvių prozininkui. Epinė liaudies pasakos stilistika, kur daiktai, įvykiai ir veikėjai laisvai įvedami ir išvedami iš pasakojimo, aišku, padėjo autoriui pereiti iš lyrinio vienatoniškumo į greitą veiksmo vietos ir laiko planų kaitą, į betarpiško suvokimo ekspresiją.

“Baltaragio malūnas” buvo aukščiausias Kazio Bo
orutos – romanisto šuolis. Vienintelį kartą jam pavyko natūraliai sujungti orientaciją į folklorą, būdingą jaunoms Rytų Europos literatūroms, su savo grėsmingo laiko problematika, liaudišką vaizdingumo stichiją su modernia poetinio romano forma, natūralų kalbos jausmą su pabrėžtu ritmiškumu, jutimo ir išraiškos poetiškumą, būdingą visai lietuvių literatūrai, su aštriu pasakojimo veiksmingumu.

Leave a Comment