Kazimieras Būga – pirmasis lietuvių kalbininkas profesionalas, gimė 1879 m. lapkričio 6 d. Pažiegėje, Zarasų r. (nuo didelio protinio darbo mirė smegenų uždegimu 1924 m. Karaliaučiaus ligoninėje; palaidotas Kaune). 1890–92 m. mokėsi Dusetų valsčiaus, mokyklose. 1897 m. baigė keturklasę šv. Kotrynos mokyklą ir 1897 m. įstojo į Peterburgo kunigų seminariją. 1898 ją metė. Vertėsi pamokomis, dirbo meteorologijos observatorijoje, dalyvavo Peterburgo lietuvių veikloje. Globojamas Peterburgo lietuvių kunigų ir rusų mokslininkų, įstojo į Peterburgo universitetą. Jį baigęs 1912 m. paliko Lyginamosios kalbotyros katedroje rengtis profesūrai. 1916 m. paskirtas Peterburgo universiteto privatdocentu. 1917–1919 m. – Permės, 1919–1920 m. – Tomsko, nuo 1922 m. – Lietuvos universiteto profesorius.Tauta negali augti ir stiprėti, jei ji neturi mokslo ir rašto. O be rašto skursta ir kalba. Kovojant dėl rašto, dėl spaudos, kartu ir dėl kalbos kovota, nes su svetimu raštu ateina ir svetimos kalbos. Reikėjo, kad senoji ir gražioji mūsų kalba išliktų, kad savo būdo ir vertės nenustotų. Reikėjo tą kalbą valyti ir gryninti, kad ji tiktų ne tik paprastam, kasdieniškam pasikalbėjimui, bet ir mokslui, raštui. Mūsų kalba žavėjosi ir domėjosi svetimų šalių mokslininkai. Tautai bundant, daugiausiai padarę bus du kalbininkai – Jonas Jablonskis ir Kazimieras Būga. Šie du vyrai visą savo gyvenimą paskyrė vien tik kalbos reikalams. K. Būga tyrinėjo lietuvių kalbos kirčiavimą, įvairių garsų atsiradimo kelius, istorinę jų raidą. Jis išaiškino daugelio lietuviškų žodžių kilmę. K. Būga yra paskelbęs labai daug etimologijų (žodžių kilmės aiškinimų), nušvietęs mūsų kalbos skolinių kilmę, lietuviškų asmenvardžių darybą. Kalbininkas atstatė tikrąsias lietuviškas didžiųjų mūsų kunigaikščių vardų formas. Daug K. Būga yra davęs ir lietuvių kalbos fonetinės struktūros, gramatinės sandaros, kirčiavimo studijoms.
Labai daug kalbininkas nusipelnė lietuvių bendrinės kalbos ugdymui. Jis rūpinosi praktiniais rašomosios kalbos tobulinimo reikalais. Parašė ne vieną darbą apie rašybos suvienodinimą („Genys margas, o lietuviška rašyba dar margesnė“). Kalbininkas išgelbėjo nemaža gražių lietuviškų žodžių, kurie buvo paskelbti svetimybėmis (boba, labas, liaudis, riba, kūdikis, skriauda, marios).Remdamasis lietuviškais vietovardžiais, ypač hidronimais, sugriovė hipotezę, kad Lietuvoje ir Baltarusijoje gyventa keltų. Sukūrė hipotezę apie baltų genčių įsikūrimą Pabaltijyje, kurią patvirtina ir šių dienų mokslas. Parašė istorinių fonotekos ir morfologijos darbų, tyrinėjo lietuvių kalbos kirčio ir priegaidės istoriją, nagrinėjo baltų mitologijos problemas, ugdė literatūrinę lietuvių kalbą, normino vartoseną ir rašybą.
K. Būga nesidomėjo turbūt tik lietuvių kalbos sintaksės klausimais. Savo žodyno įvade jis parašė: „Skiriamųjų ženklų dėlioti aš nemoku, todėl skaitytojas lai nemano mokytis jų iš žodyno“.
Ypatingos svarbos K. Būgos darbas – „Lietuvių kalbos žodynas“. 1902 m. medžiagą žodynui pradėjo rašyti į korteles (ši data laikoma „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekos pradžia). Pirmasis K. Būgos leksikografinis darbas – „Lietuvių–rusų kalbų žodynėlis“ pagal Jono Jablonskio išleistas „Lietuvių pasakas“. Peterburgo MA pakviestas, K. Būga suredagavo ir gerokai papildė Antano Juškos žodyno K raidę. Į Kauną, K. Būga grįžo su 4 pūdais kortelių žodynui. Žodyną pradėjo rašyti turėdamas apie 600 000 kortelių. Pirmasis „Lietuvių kalbos žodyno“ sąsiuvinis 1924 m. išleistas, antrasis – 1925 m., jau po K. Būgos mirties. K. Būga rašė tezauro tipo žodyną: dėjo į jį asmenvardžius, vietovardžius, net ir labai siaurai vartojamus svetimžodžius, aiškino žodžių kilmę, istoriją.