Kazimieras Būga – pirmasis lietuvių kalbininkas profesionalas, gimė 1879 m. lapkričio 6 d. Pažiegėje, Zarasų r. (nuo didelio protinio darbo mirė smegenų uždegimu 1924 m. Karaliaučiaus ligoninėje; palaidotas Kaune). 1890–92 m. mokėsi Dusetų valsčiaus, mokyklose. 1897 m. baigė keturklasę šv. Kotrynos mokyklą ir 1897 m. įstojo į Peterburgo kunigų seminariją. 1898 ją metė. Vertėsi pamokomis, dirbo meteorologijos observatorijoje, dalyvavo Peterburgo lietuvių veikloje. Globojamas Peterburgo lietuvių kunigų ir rusų mokslininkų, įstojo į Peterburgo universitetą. Jį baigęs 1912 m. paliko Lyginamosios kalbotyros katedroje rengtis profesūrai. 1916 m. paskirtas Peterburgo universiteto privatdocentu. 1917–1919 m. – Permės, 1919–1920 m. – Tomsko, nuo 1922 m. – Lietuvos universiteto profesorius.Tauta negali augti ir stiprėti, jei ji neturi mokslo ir rašto. O be rašto skursta ir kalba. Kovojant dėl rašto, dėl spaudos, kartu ir dėl kalbos kovota, nes su svetimu raštu ateina ir svetimos kalbos. Reikėjo, kad senoji ir gražioji mūsų kalba išliktų, kad savo būdo ir vertės nenustotų. Reikėjo tą kalbą valyti ir gryninti, kad ji tiktų ne tik paprastam, kasdieniškam pasikalbėjimui, bet ir mokslui, raštui. Mūsų kalba žavėjosi ir domėjosi svetimų šalių mokslininkai. Tautai bundant, daugiausiai padarę bus du kalbininkai – Jonas Jablonskis ir Kazimieras Būga. Šie du vyrai visą savo gyvenimą paskyrė vien tik kalbos reikalams. K. Būga tyrinėjo lietuvių kalbos kirčiavimą, įvairių garsų atsiradimo kelius, istorinę jų raidą. Jis išaiškino daugelio lietuviškų žodžių kilmę. K. Būga yra paskelbęs labai daug etimologijų (žodžių kilmės aiškinimų), nušvietęs mūsų kalbos skolinių kilmę, lietuviškų asmenvardžių darybą. Kalbininkas atstatė tikrąsias lietuviškas didžiųjų mūsų kunigaikščių vardų formas. Daug K. Būga yra davęs ir lietuvių kalbos fonetinės struktūros, gramatinės sandaros, kirčiavimo studijoms.
Labai daug kalbininkas nusipelnė lietuvių bendrinės kalbos ugdymui. Jis rūpinosi praktiniais rašomosios kalbos tobulinimo reikalais. Parašė ne vieną darbą apie rašybos suvienodinimą („Genys margas, o lietuviška rašyba dar margesnė“). Kalbininkas išgelbėjo nemaža gražių lietuviškų žodžių, kurie buvo paskelbti svetimybėmis (boba, labas, liaudis, riba, kūdikis, skriauda, marios).Remdamasis lietuviškais vietovardžiais, ypač hidronimais, sugriovė hipotezę, kad Lietuvoje ir Baltarusijoje gyventa keltų. Sukūrė hipotezę apie baltų genčių įsikūrimą Pabaltijyje, kurią patvirtina ir šių dienų mokslas. Parašė istorinių fonotekos ir morfologijos darbų, tyrinėjo lietuvių kalbos kirčio ir priegaidės istoriją, nagrinėjo baltų mitologijos problemas, ugdė literatūrinę lietuvių kalbą, normino vartoseną ir rašybą.
K. Būga nesidomėjo turbūt tik lietuvių kalbos sintaksės klausimais. Savo žodyno įvade jis parašė: „Skiriamųjų ženklų dėlioti aš nemoku, todėl skaitytojas lai nemano mokytis jų iš žodyno“.
Ypatingos svarbos K. Būgos darbas – „Lietuvių kalbos žodynas“. 1902 m. medžiagą žodynui pradėjo rašyti į korteles (ši data laikoma „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekos pradžia). Pirmasis K. Būgos leksikografinis darbas – „Lietuvių–rusų kalbų žodynėlis“ pagal Jono Jablonskio išleistas „Lietuvių pasakas“. Peterburgo MA pakviestas, K. Būga suredagavo ir gerokai papildė Antano Juškos žodyno K raidę. Į Kauną, K. Būga grįžo su 4 pūdais kortelių žodynui. Žodyną pradėjo rašyti turėdamas apie 600 000 kortelių. Pirmasis „Lietuvių kalbos žodyno“ sąsiuvinis 1924 m. išleistas, antrasis – 1925 m., jau po K. Būgos mirties. K. Būga rašė tezauro tipo žodyną: dėjo į jį asmenvardžius, vietovardžius, net ir labai siaurai vartojamus svetimžodžius, aiškino žodžių kilmę, istoriją. Šie K. Būgos žodyno sąsiuviniai yra akademinio LKŽ ištakos.
1958–1969 m. išleisti K. Būgos „Rinktiniai raštai“ (t. 1–3, rodyklės; sudarė Zigmas Zinkevičius). Apie K. Būgos gyvenimą ir darbus išleista Z. Zinkevičiaus knyga „Kazimieras Būga“ (1979).
Kad ir neilgai gyvenęs, K.Būga padarė labai daug. Jį galima laikyti tikruoju lietuvių kalbos mokslo kūrėju.Žymusis mokslininkas K. Būga savo visapusiškomis kalbų mokslo srity žiniomis išgarsino Lietuvos vardą svetur ir kėlė žymių užsienio mokslininkų susidomėjimą mūsų tauta ir kalba. Užtat K. Būga taip mielai buvo kviečiamas būti užsienio mokslo akademijų nariu ir mokslo leidinių bendradarbiu. Kaip žmogus ir žinovas, darbininkas, K. Būga nedaug galėjo turėti sau lygių. Meilė kalbos mokslui ir darbas – jam buvo viskas. Kazimieras Būga dirbo ir dirbo, net neatsižvelgdamas į savo sveikatą. Ši aplinkybė, palyginus jauną (46 m.), bus nuvariusi be laiko į kapus. Lietuvių kalbininką K. Būgą išaugino gražus Zarasų ežerų kraštas. Aukštaitijos žmonės, ypač mokslininkai, didžiuojasi, kad šiame krašte gimė toks žmogus. Zarasų krašte nemaža istorinių vietovių. Visi žino Sartus ir Dusetas. Tačiau ne visi žino, kad netoli Dusetų (7 km), ramiame Pažiegės kaime (vardą gavęs iš ežero Žiegio), prieš 127 metus yra gimęs žymus kalbininkas profesorius Kazimieras Būga. Pažiegėje įkurtas memorialinis muziejus nebuvo taip gausiai lankomas kaip nuostabieji Sartai. Dabar, po restauravimo bei ekspozicijos pakeitimo, ir lankytojų padaugėjo. Pažymint didžiojo lietuvių kalbos tyrinėtojo prof. K. Būgos 100-ąsias metines 1979 m. pastatytas liaudies meistro Vytauto Ulevičiaus skulptūrinis stulpas su rodykle, rodančia kelią į kalbininko gimtinę. 1985 m. norint įamžinti prof. K. Būgos atminimą, Dusetose pastatytas skulptoriaus B. Vyšniausko sukurtas paminklas (biustas), kuris išgarsino mažytį miestą. 1989 m. minint 110-ąsias kalbininko gimimo metines, pastatytas Pažiegėje, Būgų sodyboje, mano ir dusetiškių mokytojų iniciatyva, liaudies meistro J. Veržos – simbolinis kryžius.. Dabar prof. K. Būgos memorialinis muziejus priklauso Zarasų krašto muziejui. Namas, kuriame gimė ir augo prof. K. Būga, suremontuotas, perdažytas. Tvora, einanti aplink sodybą, irgi perdažyta. Ekspozicija taip pat pertvarkyta, atnaujinta, paveikslais ir knygomis pagausinta. Ant simbolinio kryžiaus prikalta lentelė, kur yra pažymėtos 3 datos: 1) 1831 m. – Būgų atvykimas į Pažiegę,2) 1883 m. – namui sudegus toje pačioje vietoje pastatytas naujas, nes prof. K. Būgos motinos tėvas davęs pinigų jam pastatyti,
3) 1884 m. – prof. K. Būgos motinos tėvelio mirties metai (jam, kaip geradariui, pastatytas kryžius). 1994 m. paminint 115-ąsias K. Būgos gimimo metines, Dusetų bibliotekai buvo suteikiamas prof. K. Būgos vardas taip, kaip kad buvo suteiktas 1934 m. po jo 10 metų mirties. Dusetų prof. K. Būgos vidurinė mokykla kasmet iškilmingai pamini kalbininko nuveiktus didelius darbus, suruošdama įdomią programą. Dusetų prof. K. Būgos vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojas, išdirbęs 33 metus (jau miręs), Vytautas Stringa yra parašęs labai gražius žodžius Kazimierui Būgai: “Žodynui ir mokslui save paaukojęs, Kuklus ir darbštus, ir branginantis tiesą. Lieki vis šviesus, gyvas žemėj gimtojoj. Taip mylim, branginam, kaip lobį didžiausią”.