katre

Lietuvių rašytoja Žemaitė savo apsdakyme “ Marti“ pavaizdavo kaime gyvenančios šeimos santykius, jų buitį, moters vietą šeimoje. Apsakyme išryškėja moters padėtis tuometiniame Lietuvos kaime. Ji beteisė, vyro ujama ir išnaudojama, susitaikiusi su likimu arba priėmusi vyrišką toną. Garbingą vietą šeimoje užtikrindavo moters atsineštas turtas – tiek kraitis, tiek pasoga.

Katrė ištekėjo už Jonuko per prievartą be meilės, dėl naudos, pinigų, žemės. Nenorėjo Katrė tekėti, bet jos tėvas įsitikinęs, kad žemė – gero šeimos gyvenimo pagrindas, o Vingių žemė buvo derlinga. Motinai gaila dukters, bet jii tikėjo, kad Katrė pamils Jonuką, pripras prie jo ir namus sutvarkys.

Senoji Vingienėnenori Katrės matyti marčia, bet Vingių šeima buvo įsiskolinusi, todėl Jonukas privalėjo vesti Katrę, kad sumokėtų skolas.

Įžengia Katrė į nelaukiančius namus senoviškai, taisyklingai pagal visus papročius. Katrės elgesys stebino ją pačią. Ji buvo mandagi, kantri, nepaisant senosios Vingienės užgauliojimų: „ Kai mano Jonuką vežė krikštyti, ji vartus atkėlė, jau prakutusi buvo piemenėlė.“ Katrė prarijo pirmą gurkšnį vaišių, užtaisytų kaip karčiaisiais pipirais žodžiais naujosios motinos. Katrės elgesys nepriekaištingas, ji nuryja skaudžias mootinos užgaules, bet jau kitą dieną vyro namuose ji susiduria su Vingių šeimos netvarka. Pamačius tokią tvarką, Katrei šiurpis perėjo per kailį, net plaukai ant galvos pasišiaušė. Katrė nepasidavė, nenuleidusi rankų ėmė tvarkytis: „ Išvarinėjo visus gyvulius, įstatė šiaip taip duris, už

žkamšė skarmalais išdaužytus stiklus, atrinko puodus, sustatinėjo į kertes; sugreibusi šluotražį, šiūpelį, užniko valytis, kaip beįmanydama aslą sausinti.“

Negalėjo Katrė priprasti prie tokios netvarkos, o dar tie motinos užgauliojimai: „ Nauja gaspadinė atsirado! Ar seną paprotį varai? Šlavinėtis? Čia to nereikia. Jei purvų nebraidysi, duonos neėsi.“ Katrė nesuprato žodžio „ netvarka“. Ji buvo mokinama tvarkos, mandagumo, o Vingių namuose viskas buvo priešingai. Su ja visi elgėsi atgrasiai, žemino Katrę kaip tik mokėjo. Vyras iš po vestuvių visai dingęs. Pasijautė ji niekam nereikalinga, vieniša. Ką tik darė Katrė, vis peiktinai; vaikščiojo ar sedėjo, šnekėjo ar tylėjo, juokėsi ar verkė, darbavosi ar gulėjob – vis negerai ir negerai. Tėvas kitaip jos nevadino, kaip tik – šavalka, plikė, ne tokios Jonas bestovįs. Kentėjo Katrė visa tai, naktimis verkdama, dieną saavo skausmą išliedama į darbą.

Tvarkydavosi, šlavinėdavosi, stengėsi iš visų jėgų. Bandė Katrė pakeisti Vingių požiūrį į tvarką, bet nesėkmingai. Neiškentė ji tokio elgesio, įpykusi, įniršusi, plyšo raudoniu, truputį vėjo supūsta, o daugiau iš apmaudo. Juodos akys spindėjo piktumu, tarytum kibirkštis pažers į šalis. Su kočėlais smarkiai švaistėsi. Katrė tari pasiuto. Kočiodama ji taip smarkai daužė į stalą, net langų stiklai virpėjo. Pirmą kartą Katrės sukeltas triukšmas išgąsdino Vingius. Išsišaukė, išsiliejo Katrė Vingiams, bet jie to nesuprato. Ėmė guostis vargšelė, raudoti dėl nevalyvojoir netikelio savo vy
yro ir po kiek laiko aprimo. Vingiai viską užmiršę ir vėl spaudžia Katrę,moteris kaip ir anksčiau imasi darbo. Visi dirba, ruošiasi rudeniui, o Vingių šeimoje plušėjo vienintelė Katrė. Aplinkiniai žmonės šnekėjo: „ – O tai, žiūrėk, kokį valktį Katrė velka! – rodė vieni.“ Ir taip diena iš dienos negailėdama sveikatos tvarkėsi ir dirbo Katrė. Kiti šnekėjo: „ – Ką gi darys nedirbusi? Kad vyras tinginys, pati turi būti darbininkė- visuomet taip yra.“

Po tokių darbų neatlaikė ir Katrelės sveikata. Niekas neužjautė jos. Plėšėsi, blaškėsi lovoje ir ant žemės ropla slankiojo. Vyras išgirdęs dejuojant Katrę nusišalino gulti į šiaudus. Jonukui net nerūpėjo katrės sveikata, kaip ji jautėsi. Motina radusi ją besiblaškant, tuojau suprato, kas per liga. Iškvietė bobelių gydyti, bet niekas nepadėjo. Katrė mirtim vaduodamasi prašė Jonuko jos tėvus atvežti, o tam nė motais. Niekas neklausė Katrės. Tėvai su bobele degtinę siurbstė, o Jonukas knarkė duoboj įlindęs. Katrė galavosi viena, verkė, šaukėsi motinėlės, bet niekas nepasigailėjo. Jai darėsi vis blogiau. Sunerimę Vingiai, kad Katrelė nemirtų, galų gale pranešė žinią apie Katrės ligą ir Driežų šeimai. Atvažiavo Katrės mama, nebepažino dukters, o brolelis gal puskelėje buvo nuo daktaro, kai jo keliavo iš šio pasaulio.

„ Koksai gyvenimas, toksai ir mirimas, kokia pradžia, toks ir galas. Taip ir Driežo Katrei: kokios ve
estuvės, tokia ir laimė.“ Ir Vingių, ir Driežų tamsumas moteriai negailestingas, ir neteisingas. Ištekėjusi tik dėl išskaičiavimo, Katrė buvo nelaiminga, išnaudojama ir nuolat žeminama.

Žemaitė sukūrė didelę meninę įtampą tarp Vingių moralinio suirimo ir Katrės moteriškumo padorumo. Tuomet stipresnė buvo brutali, tamsi Vingių galia, kuri ir pražudė Katrę.

Leave a Comment