Jonas Biliūnas – XIX amžiaus pabaigos kūrėjas, lietuvių psichologinės ir lyrinės prozos pradininkas , realizmo srovės atstovas . Šio autoriaus kūrinių centre – žmonių tarpusavio santykiai , elegiškas prabėgančio laiko,būties trapumo suvokimas. Ne išimtis yra ir Jono Bliūno novelė “Ubagas”, kur aprašoma skaudi socialinė bei kartų problema. Jau vien kūrinio pavadinimas , kuris yra tik vienas trumpas žodis, išduoda novelės tematiką, bei problematiką. Žodis “ubagas” išduoda , kad pasakojimo tema yra susijusi su socialinėmis žmonių problemomis – nusigyvenusiu žmogumi. Tačiau ar ši psichologinė novelė tikrai “ubagu” vadina iš namų išvytą senelį , o galbūt čia minimas yra dvasios “ubagas” – pastarojo sūnus, išvijęs tėvą? Pirmasis kūrinio segmentas nukelia skaitytoją į prisiminimų erdvę, kur pasakotojas , kalbąs pirmuoju asmeniu, piešia senelio Sabaliūno paveikslą vaiko akimis. Šis segmentas yra taip pat ir savotiška šios ištraukos užuomazga, kur retorikos gausa erdvei suteikia nostalgijos. Ryškaus tautosakinio motyvo ( sodžius su bitėmis) kontekste Sabaliūnas vaizduojamas kaip doras ir dosnus žmogus , o tai ypač pabrėžia glaudžiai aprašomas jo santykis su gyvąja gamta(labai mylėjo bites). Taigi tampa visiškai nesuvokiama , kaip visų kaimo vaikų taip mylimas “dėdė Petras” galėjo atsidurti gatvėje su ubago lazda? Atsakymas į šį klausimą nukelia į antrąjį segmentą , kuris tiek sav forma ( dialogas ) , yra priešingas , opoziciškas pirmajam. Pasakotojas čia veiksmą nukelia iš gražių , mielų prisiminimų į skaudžią realybę. Šio segmento tragiškumą pabrėžia žodis “tamsta”,kai tą patį žmogų prieš tai veikėjas vadino daug šilčiau ( dėdė Petras ) , tas žmogus jam buvo artimas , o staiga tapo svetimu ,atitolusiu , tarsi jam prasikaltusiu. Slogią veikėjų nuotaiką atspindi trumpi dialogo sakiniai , išreiškiantys ir susijaudinimą , bei nusakantys situacijos pokytį . Retorikos gausa šio segmento žodžius “sūnus išvarė” , paverčia tarsi savotiška ištraukos kulminacija : kur paprastai su šiluma ir švelnumu besiasocijuojantis žodis “sūnus” , čia savotiškai įkūnija visas senelio skriaudas, nelaimes, užgriuvusį sielvartą . Ši antitezė pabrėžia J.Biliūno lyrinės novelės neįprastumą . Poetui yra ypač būdingas praeities ir dabarties išgyvenimų kontrastas , matomas šio segmento pabaigoje, kur retorika ( supratau…sūnus..) gilų veikėjų susijaudinimą, susimąstymą apie dar vaikystėje buvusio jo draugo , Sabaliūno sūnaus, žiaurumą, stebinantį šaltakraujiškumą ( išvija savo tėvą ) …
Trečiasis segmentas vėl pradedamas dialogu, dar kartą pabrėžia “visą medų” iš senelio Sabaliūno širdies ir gyvenimo atėmusio sūnaus cinizmą. Šiame segmente Sabaliūnas pasiekia didžiausią emocinį susijaudinimą ( tai išduoda retorika) . akivaizdu , kad pasakotojo paskirtis šiame segmente yra išklausyti . labiausiai pabrėžiama čia yra žmogiškumo problematika ir padėtis žmogaus , kuris yra nubaustas už tai , kad myli ( “taip juos mylėjau” ) . Šis segmentas – ištraukos atomazga, nes visą laiką tvyrojusi įtampa prasiveržia į išorę ir yra atvirai demonstruojama kartu su senelio ašaromis. Šią J.Biliūno novelę galima vadinti didaktine, tačiau ne todėl, kad ji mokytų gerbti savo tėvus, bet todėl, kad kiekvienam iš mūsų galima būtų pasimokyti iš senelio Sabaliūno rasti savyje jėgų ne neapykantai , o meilei ir beatodairiškam gerumui susitaikant su žiauria ir negailestinga gyvenimo realybe.