karo metu eilerasciai

Karo metų eilėraščiai- poetinis

+Karo metų eilėraščiai- poetinis

Salomėjos Nėries dienoraštis

Salomėja Nėris yra romantinės pasaulėjautos poetė. Ši poetė buvo labai jautri, jos poezija rodo tragišką vidinio pasaulio ir išorinės realybės nesutapimą. Antrojo pasaulinio karo metais Nėris su mažu ligotu sūnelis atsidūrė Rusijoje. Gyveno Ufoje, Penzoje, vėliau Maskvoje. Karo metu Nėris kūrė tragišką , skausmingą poeziją apie pasiilgtą tėvynę, vienišumą svetimame krašte, netektis. Karo metų poezijoje dažnas kelio įvaizdis, kuris yra ne tik žmogaus , bet ir tautos likimo simbolis. Kitas įvaizdis – akmenėlis- gali būti irr žemės metafora, ir našlaičio likimo bei žemiškos globos simbolis arba mažos tautos prie didžiojo kelio įvaizdis.

Jautriausipoetės Nėries eilėraščiai gimė karo metais iš skausmo, kad negali pamatyti tėvynės. Eilėraštyje „Maironiui“ išsakyta ir dvasios kančia, ir savo kaltės jutimas, ir bandymas pasiteisinti, ir meilė. Širdį šildo savo kaltės suvokimas. Stipriausiai jis išreikštas eilėraštyje „Tolimas sapnas“, jame kuriama krikščioniško nusižeminimo, atgailos ir atleidimo vilties situacija. Eilėse nuolat primenamas savos kaltės pripažinimas ir meilės išpažinimas leidžia tikėtis atleidimo, tikėtis. Kad gimtinė ir gimtoji kkultūra neatstums. Su viltimi sumišusi baimė ir nedrąsa r priims tėvynė, r žiburėlis lauks? Prisiima pati nuolankiausi poziciją: į tave pareičiau kūliais, gerčiau iš avinėlio pėdos, bučiau slieku tavo arimuos – tik atleisk ir priimk. Reikia turėti labai tvirtą dvasią, kad sugebėtum ši

itaip nusilenkti nusižeminti. Ir reikia labai mylėti. Skaudūs ir gražus jos eilėraščiai Maironiui“, „Savęs aš gailiuos“, Tėvynei“ leido atsiprašyti visų tų, kuriuos Salomėja Nėris įskaudino.

Eilėraščio „Aš tau pavydžiu“ lyrinis „aš yra pati autorė su savo prisiminimais ir išgyvenimais. Ji yra pagrindinė veikėja. Ji taip ilgisi tėvynės, kad net tą ilgesį pavadina „Tėvynės ilgesio liga“. Eilėraščio veiksme aktyviai dalyvauja istorinis laikas karas. Tai eilėraščio kontekstas, todėl pagrindinė eilėraščio veikėja drasko vidinės kaltės jausmas prieš mylimą tėvynę , kad ji yra toli ir nieko negali padaryti. Eilėraštyje „Prie Šaltinio“poetei gimtinę primena garsai, gamtos vaizdas, kvapai. Eilėraštyje „Troškulys“ – dvasinė žmogaus būsena. Tai tėvynės ilgesio metafora . Eilėraštis pagrįsta pasaka , kad padarytume bet ką, kad būtum tėvynėje.

Namai, tėvynės ilgesys. Tai- labiausiai išplėtota tema. Lyrinis subjektas namų neetekimą išgyvena kaip likimo skausmą. Eilėse atsiveria tuštuma, vienišumas, svetimos aplinkos nejaukumas. Neris eilėse nepaprastai sustiprėja našlaitystės jausmas, kuris iškyla į eilių paviršių pasąmonėje girdima našlaičių daina „Vai žydėk, žydėk, balta obelėle“. Eilėraštyje „Dideliame name“ ši daina cituojama. Iš našlaičių dainųi Nėries eiles ateina ir saugumo, globos, pagalbos prašymas. Eilėraščio „Dagilėlis“ pradžioje žiurime į dailėlį – suvargusį paukštį giesmininką. Su juo kalbama, jis guodžiamas, jam rodoma meilė ir gailestis. Intonacija iš pradžių gana rami, santūri, krinta vis graudyn ir graudyn. Staiga susivokiama, iš an

nksto netiesiant jokios paralelės atpažįstama savo padėtis. Skausmas dar didesnis, kad paties subjekto niekas taip švelniai nekalbina ir negloboja.

Eilėraštyje „Kur baltas miestas“ kalbančioji, kaip ir pasakų našlaitė, kaip nuskriaustoji gulbelė, prašo numesti vieną sparną, kad galėtų nuskristi pas artimuosius. Tik kreipiamasi ne į gulbių pulką, o į juodąjį varną , karo dainų personažą. Neris eilėse besikartojantis prašymas numesti sparną, atpūsti žodelį, pakartoti kadaise girdėta paukščio giesmę, pamoti spinduliu- kai žinome šios lyrikos gyvenimiškąjį kontekstą, skamba kaip malonės prašymas.

Karo metų lyrika pažymėta gėlių prieštaravimų. Joje vyrauja itin skaudžios ir sudėtingos gyvenimo ir mirties temos: Karo metų lyrikoje sukuriama stipri troškimo grįžti įtampa, ypač skaudus, dramatiškas namų praradimo motyvas. Labai svarbi yra tėviškė, tai žmogaus prigimtinė vieta.

Leave a Comment