Kalendorinės šventės

Referatas

Parengė:
Kantaučių pagr. m-klos

8 kl. mokinys
Tomas Elijošius

2007

Kantaučiai

Turinys

1. Įvadas 1
2. Andriejus ir Adventas 2
3. Kūčių ir Kalėdų šventės 2
4. Naujieji metai 3
5. Trys karaliai 4
6. Užgavėnės 4
7. Gavėnia 5
8. Balandžio pirmoji 5
9. Velykos 5
10. Motinos diena 6
11. Atlaidai 6
12. Visi šventi 7
13. Literatūra 8

Naudota literatūra:

S.Gutautas „Lietuvių liaudies kalendorius“ 1991 m.

23psl.-82psl.
A.Čepukienė „Oi tu kregždele“ 1973m.

5 psl.-8 psl.

Įvadas

Dažnai mėgstama sakyti, kad Lietuva – dainų kraštas, kad beveik kiekvienas lietuvis dainininkas. Tų žodžių teisingumą rodo didžiulis Lietuvos kalbos ir literatūros instituto Tautosakos rankraštynas, kuriame saugoma apie 400 tūkstančių iš liaudies užrašytų dainų. Mėgstama cituoti įvairių tautų mokslininkų, rašytojų, bei šiaip kultūros veeikėjų entuziastingus atsiliepimus apie mūsų liaudies dainas. Tačiau apie žmones, kūrusius ir iš kartos į kartą perdavusius šitą didžiulį turtą, mes beveik nieko nežinome. Mažai težinome ir apie pasakų, sakmių bei kitų tautosakos žanrų kūrėjų ir saugotojų.
Lietuvių liaudies dainos yra skirstomos į grupes, tai darbo, vestuvių, meilės, šeimos gyvenimo dainos ir dar daugiau. Prie šių grupių priskiriamos ir kalendorinės šventės. Paprastai senoviniai lietuvių liaudies papročiai ir apeigos skirstomos į tokias pagrindines grupes: darbo, šeimos, bendruomeninės, kalendoriaus. Tačiau neretai vieną ar kitą paprotį sunku prriskirti kuriai nors grupei. Pavyzdžiui, Joninės(Rasos šventė) yra ir kalendorinė, ir šeimos šventė(Jono vardadienis). Darbo grupės papročiai daugiausia atspindi svarbiausius lietuvių verslus – žemdirbyste ir gyvulininkystę. Šeimos papročiai susiję su šeimos įvykiais – vardynos, vestuvės, laidotuvės. Bendruomeniniams papročiams būdingiausia yra bendruomenės (kaimo) na

arių savitarpio pagalba, solidarumas, parama patekusiam nelaimėn. Kalendoriniai papročiai ir apeigos atliekamos nustatytomis metų dienomis, t.y. per įvairias kalendorines šventes. Dauguma XIX-XXa. I pusės lietuvių švenčių dar nemažai išlaikė senųjų liaudies kalendorinių papročių ir apeigų bruožų.

Dar visai neseniai apie daugelį kalendorinių švenčių kalbėjome kaip apie atgyveną, turinčią išnykti. Manyta, kad pagrindine Kučių, Kalėdų, Verbų, Velykų šventimo priežastis yra žmonių religingumas. Šitaip manantys nesuvokė arba nenorėjo suvokti, kad prie šventinio Kūčių ar Velykų stalo sėsdavosi ir didelė dalis nelaikančių savęs religingais.

Andriejus ir Adventas

Kuo arčiau žiema, tuo niūresnės dienos. Nespėja išaušti ir vėl temsta. Gamta apmirė ir sustingo laukime. Keistas jausmas apima žmones, atrodo, kad saulė nusileis ir daugiau nepasirodys. Bepigu mums, žinantiems, kas darosi gamtoje, stebėti viską ramia širdimi. Tik nujausti gaalime, kaip turėjo elgtis pirmykštis žmogus, norėdamas susigrąžinti saulę. Jau lapkričio pabaigoje žmonės pradėdavo laukti sugrįžimo. Krikščionybė saulės grįžimo laukimą sutapatino su adventu. Adventas – tai ikikalėdinis laikotarpis, kada ruošiamasi Kristaus atėjimui į šį pasaulį. Pagal bažnyčia kalendorių, adventas prasideda ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas. Kadangi Kalėdos būna įvairiomis savaitės dienomis, adventas trunka nuo trijų savaičių ir vienos dienos(kai advento pradžia XII.3d.) iki trijų savaičių ir šešių dienų(kai advento pradžia XI. 27d.) Advento pirmas sekmadienis nuo IVa. laikomas ir katalikų bažnyčios metų pradžios.

Advento pradžia žm

monės laiko lapkričio 30-ą., šv.Andriejaus dieną. Tą dieną atlikdavo apeigas, turinčias nulemti ateinančių metų derlių. Ypač daug buriama, norint sužinoti, kas laukia kitais metais – vedybos ar viengungystė, koks bus vyras ar žmona. Bene visoje Lietuvoje buvo paplitęs paprotys sėti kanapes apie šulinį. Merginos slapčia pasemdavo saują kanapių, kartais aguonų arba sėmenų, ir sėdavo aplink šulinį, apeidamos tris kartus. Berdamas sėklą kartodamas: „ Sėju sėju kanapėles aplink šulinėlį, duok Dieve, žinoti, su kuo būsiu vieką gyventi“. Taip padariusios skubėdavo namo atsigult. Ką tą naktį susapnuosi, tas ir bus tavo. Po pagalve dažnai pasidėdavo kokį nors vyrišką drabužį.

Kūčių ir Kalėdų šventės

Senajame liaudies kalendoriuje šios šventės buvo senųjų metų palydėjimas ir naujųjų sutikimas. Gruodžio 24d. naktis – pati ilgiausia, o nuo 25d. saulė sugrįžta, ir dienos ima ilgėtis.
Kūčių vardas kilęs iš ritualinio patiekalo, Kūčios. Jį gamino iš šutintų kviečių, miežių, kruopų, žirnių, pupų su aguonomis pienu ar medumi ir vaišino mirusiųjų protėvių vėles. Kūčios šventė dar iki krikščionybės įvedimo. Jeigu jos butų atėjusios su krikščionybę , tai, Būgos manymu, šventę vadintume lenkiškai. Kūčiomis vadino apeigų vakarienę, o pagal ją – ir visą dieną.
Kūčių diena pilna draudimų. Iki Kučių visi stengėsi baigti svarbesnius darbus. Tą dieną negalima nieko sukti, nes avys kvaituliu eis, negalima nieko siūti, nes gyvuliai sunkiai at

tsives, negalima verpti, malti, malkų skaldyti, kulti, nes tikėjo, kad triukšmingi darbai sukels ateinančios vasaros audras, o tos galinčios pakenkti pasėliams, gyvuliams, trobesiams ir žmonėms.
Daugiausia darbo Kūčių dieną turi moterys – joms ne tik reikia pagaminti valgį Kučių vakariene, bei Kalėdoms, bet ir sutvarkyti namus, pačioms pasiruošti. Vyrai stengiasi nesimaišyti moterims po kojų, todėl tvarkosi apie namus
Kalėdoms irgi ruošiasi iš vakaro – kepa žąsį ,kumpį, vyrai užraugia alų.
Moterys skuba sutvarkyti trobą – mazgoja sienas, suolus, stalus, grindis. Pavakary vyrai skuba į pirtį. Po jų praustis eina moterys.
Su Kalėdomis prasideda gamtos atgimimas. Ilgėja dienos ir trumpėja tamsus paros laikas. Baigiasi senieji ir prasideda naujieji metai. Todėl naktis iš Kūčių į Kalėdas pilna keistenybių. Dvyliktą valandą gyvuliai ima tarp savęs kalbėtis, tik nevalia jų šnekos žmonėms klausytis. Jei išgirsti kalbą, mirsi. Vanduo virsta vynu, tik labai trumpam, taigi ir norėdamas paragauti, nespėsi.

Naujieji Metai

Naujieji metai reikšminga kalendoriaus šventė tapo tik paskutiniais dešimtmečiais, kai varžė švęsti Kalėdas. Krikščioniškose šalyse prieš Kalėdas prasideda atostogos ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Vaikus lanko Kalėdų senelis. Mūsų vaikams dovanas dalija Senelis Šaltis. Daugeliui jis tapo Naujųjų metų šventė dalimi.
Kaip ir prieš kitas šventes, žmonės stengėsi pabaigti pradėtus darbus, kad kitais metais sektųsi. Buvo tikima: kaip sutiksi Naujus metus, taip ir gyvensi. To

odėl visi stengėsi būti linksmi, nesipykti. Sakydavo: „Kad per Naujus metus bus linksma, tai ir per visus metus bus linksma.
Naujųjų metų dieną vieni kitus sveikindavo ir linkėdavo laimės. O laikrodžiui išmušus dvyliktą valandą susirinkusieji linksmindavosi ir Senuosius palydėdavo, o Naujuosius sutikdavo šaudydami saliutus.

Trys Karaliai

Saulė jau grįžta gruodžio 25 d., tačiau tamsiosios jėgos dar siautėja. Visas dvylika dienų (iki sausio 6 d.) žmonės atlikinėja įvairias apeigas. Tos dienos kupinos tikėjimų, draudimų. Visos žmonių pastangos būna nukreiptos į Saulę. Toks laikotarpis nusistovėjo įvedus krikščionybę, kai sausio 6 d. imta švęsti Trijų Karalių šventę. Tą dieną gimusį Kristų aplankė trys karaliai – Kasparas, Merkelis ir Baltazaras. Iš to kilo ir paprotys persirenginėti trimis karaliais.
Per Tris Karalius žmonės nešasi į bažnyčią pašventinti kreidos gabaliuką, o parėję namo, ant visų durų užrašo: K + M + B (Kasparas, Merkelis, Baltazaras).

Užgavėnės

Užgavėnės – tai palydėtuvių šventė. Dar XX a. pr. Užgavėnes Lietuvoje šventė tris dienas – sekmadienį, pirmadienį ir antradienį, vėliau – tik antradienį, 46 dieną prieš Velykas.
Per Užgavėnes yra paprotys daug kartų valgyti. Dažniausiai tą dieną valgydavo 7, 9 ar net 12 kartų. Skaičius 12 greičiausiai simbolizavo 12 sočių mėnesių, 7 – septynias pasninko savaites. Valgė mėsą, mielinius blynus. Mėsos privirdavo ir blynų prikepdavo tiek, kad ne tik savai šeimai užtektų, bet ir svečius turėtų kuo pavaišinti.
Per šią šventę žmonės persirengdavo visokiom pabaisom ir vaikščiodavo po kaimą. Kurie žmonės neįlįsdavo, tai jiems persirengėliai iškrėsdavo kokį nors pokštą.

Gavėnia

Gavėnia – septynių savaičių pasninkas prieš Velykas. Per gavėnią nutyla muzika, dainos, niekas nekelia vestuvių. Krikštynos tylios – be dainų, be muzikos. Vyrai pamiršta kortas, vaikai – žaislus.
Jei gavėnioj paragausi pieno ar riebalo, bus nuodėmė. Todėl visą pieną raugindavo ir pildavo kubilan, darydavo sūrius.

Balandžio pirmoji

Balandžio pirmoji – melų diena. Jei tą dieną pavyks ką nors apgauti, seksis visus metus. Apgautasis neužsigauna, nors iš jo ir juokiasi. Tikėta, kad iš apgauto žmogaus atimama laimė. Norėdami apgauti susigalvodavo nebūtų dalykų.
Šeimininkas daržinėje darinėja veršiuką. Šalia besisukinėjančiai kaimynų mergaitei sako: „nubėk ir atnešk dubenį taukams“. Ta bėga ieškoti šeimininkės, o suradusi, aiškina, ko siųsta. Šeimininkė šypsosi, nes žino, kad veršiukas neturi taukų, bet dubenį duoda. Kai atneša dubenį, šeimininkas pradeda juoktis ir sako: „prilis, prilis“.

Velykos

Kai nutirpsta sniegas, pradeda dygti žolė, visi žmonės švenčia pavasario atėjimą. Įvedus krikščionybę, ši šventė buvo susieta su Velykomis – Kristaus prisikėlimo švente. Velykas švenčia pirmą mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio (nuo kovo 21 d.), todėl pastovios dienos nėra.
Dar XX a. pr. Velykas Lietuvoje švęsdavo tris dienas, o rytų Lietuvoje – net keturias. Velykų švenčių ciklas prasideda Verbų sekmadieniu ir baigiasi Atvelykiu arba Velykėlėmis, kurios būna pirmą sekmadienį po Velykų.
Prieš Velykas visi tvarkosi. Vyrai tvarko kiemą, sodą, o moterys tvarkosi troboje. Didįjį, arba švarųjį, ketvirtadienį kūrena pirtį. Širmieji prausiasivyrai, po jų moterys. Velykų rytą margučiai būdavo slepiami lauke, o vaikams sakoma, kad juos Velykos važiuodamos padėjo.

Motinos diena

Motinos dienai pradžią bus davęs Anglijoje paplitęs paprotys lankyti motinas ketvirtą gavėnios sekmadienį. Motinoms tą dieną įteikiamos gėlių puokštės, dovanos. Tvarkomi mirusių motinų kapai.
Po Pirmojo pasaulinio karo Motinos šventė tapo populiari daugelyje Europos šalių. Tų metų pasiūlymai motinoms pagerbti naudingi ir mums:
1. Pavaduoti motinas darbe, kad galėtų pailsėti.
2. Gėlėmis papuošti motinos stalą.
3. Jei gyveni kitur, nusiųsti padėkos laišką su gerais linkėjimais.
4. Aplankyti ir papuošti mirusios motinos kapą.
5. Padėti neturtintoms, skurstančioms motinoms.
6. Lankyti ligoninėje ar prieglaudoje.
7. Parodyti palankumą gatvėje sutiktoms senoms motinoms, o prireikus ir padėti.
8. Palengvinti vargus ir rūpesčius motinoms.
9. Minėti pačiam Motinos dieną ir kitus raginti tai daryti.
10. Stengtis visada gerbti ir remti motiną kaip ir per Motinos dieną.
Jei mes vykdytume bent kelis siūlymus, Motinos diena taptų prasminga, o mes patys praturtėtume ir sustiprėtume dvasiškai.

Atlaidai

Be visuotinių švenčių, kurias švenčia visa Lietuva, buvo ir vietinės šventės – atlaidai. Atlaidai – tai parapijos šventė, kurio nors šventojo garbei. Kadangi atlaidai buvo nedarbo diena (dabar dažniausiai nukeliami į sekmadienį), tai į bažnyčią sugūžėdavo visi, kas tik galėjo atsitraukti nuo ūkio. Susirinkdavo ne tik išklausyti iškilmingų mišių ir gauti nuodėmių atleidimą, bet ir šio to nusipirkti ar savo prekę parduoti tos dienos jomarke (prekymetyje) ar turguje.

Visi šventieji

Lapkričio 1-ą bažnyčia mini Visų šventųjų dieną. Tai diena, kai prisimenami mirusieji ir elgetos, žmonės, kurie nepajėgia darbu pelnyti sau duonos. Tai buvo gyvųjų ir mirusiųjų ryšių, draugystės atnaujinimas.
M. Katkus rašė, tą dieną: „ . reikia nuvežti „ant mišių“ ir elgetoms išmaldų – bakaną duonos ir visą avį mėsos. Visi elgetos, kurie yra parapijoje, susieina tą dieną sėdėti ant šventoriaus. Žmogus, dirbęs per amžių, pasijutęs senatvėje pavargęs, sau neiškentęs, tą dieną pirmą sykį ištiesia ranką išmaldai“.

Leave a Comment