Turinys
• Bendrinės kalbos formavimasis
• Lietuvių kalba carinės Rusijos priespaudoje
• Mokyklos
• Spaudos draudimas
• Lietuvių kalba tautinio atgimimo laikotarpiu
• Kazimieras Būga
• Jonas Jablonskis
Bendrinės kalbos formavimasis
Lietuvių bendrinės kalbos kūrimosi pradžia susijusi su pirmųjų spausdintų lietuviškų raštų pasirodymu, su pirmaisiais mėginimais vartoti liaudies kalbą rašto reikalams.Palankiausios sąlygos spausdiniams atsirasti susidarė XVI a. Mažojoje Lietuvoje. Čia kūrėsi reformacijos sąjūdis. Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio lėšomis ir raginimu Karaliaučiuje 1547 m. buvo išleistas Martyno Mažvydo Katekizmas – pirmoji lietuviška knyga. Šią knygą autorius parašė gimtosios pietų žemaičių tarmės pagrindu. Vėlesniems jo raštams įtakos turėjo Ragainės parapijiečių vakarų aukštaičių tarmė. Šia tarme parašytas ir Jono Bretkūno pamokslų rinkinys (1591 m.), Jono Rėzos parengtas giesmynas (apie 1625 m.) ir Danieliaus Kleino lietuvių kalbos gramatika (1653 m.). Autorius rėmėsi tradicine lotynų kalbos gramatika. Pirmą kartą įvardino daiktavardį, būdvardį, skaitvardį – iš viso aštuonias kalbos dalis, stengėsi susisteminti rašybą ir skyrybą, sintaksę. Mėgino aprašyti kirčiavimą. Ši jo lotyniškai 1633 m, išleista “Grammatica Litvanica” sutvirtino rašomosios lietuvių kalbos pamatus. Faktinė gramatikos medžiaga imta iš pirmūjų lietuviškų raštų ir gyvosios kalbos – Prūsijos tarmių. Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje pirmieji spausdintiniai raštai pasirodė XVI-XVII a. Čia raštų pradininkas buvo Mikalojus Daukša, jo išverstas Katekizmas (1595 m.) ir Postilė (1599).1654 m. išėjo kiek pakeista vokiška šios gramatikos santrauka “Compendium Litvanico Germanicum”,Abi gramatikos reikšmingos ne tik kaip lietuvių raštijos paminklai. Jose akivaizdžios autoriaus pastangos norminti rašomąją kalbą, t. y. vienodinti lietuvių kalbos rašybą , garsyną ir morfologiją. Šios gramatikos sudarė griežta sistema paremtą bendrinės kalbos modelį, pagal kurį ilgainiui buvo nustatyti tvirtesni rašybos pagrindai.
XVIII a. viduryje įsigali vidurinis rašomosios kalbos variantas .Jo normas įtvirtino pirmoji norminamoji lietuvių kalbos gramatika “Universitas lingvarum Litvaniae” (“Lietuvių kalbų visuma”, 1737). Tai mokymo tikslais parašyta nežinomo autoriaus. Joje pirmą kartą apibūdinta lietuvių kalbos kirčiavimo sistema, gana nuosekliai žymimos priegaidės. Labiausiai raštuose įsivyravo žemaičių tarme,žemaičiai mažiau sulenkėjo.Lietuvių kalba carinės Rusijos priespaudoje
Žlugus jungtinei Lietuvos ir Lenkijos valstybei (1795) , didžioji etnografinės Lietuvos dalis – Žemaitijos seniūnija, Vilniaus ir Trakų vaivadijos – atiteko Rusijai, o Užnemunė – Prūsijai. Prie intensyvaus lenkinimo , vykdyto per dvarus, bažnyčią ir mokyklą , prisidėjo brutali carizmo vykdoma rusifikacija. 1832 m. caro valdžia uždarė Vilniaus universitetą, tačiau kultūrinė aplinka dar buvo palanki tautinės kultūros sąjūdžiui. XIX a. pirmojoje pusėje kultūrinio sąjūdžio idėjas labiau reiškė žemaičiai. Veikla ir kūryba ryškiai išsiskiria Simonas Stanevičius (1799 – 1848) , odėje „Šlovė žemaičių“ (1823) išreiškęs norą stiprinti lietuvių tautinį sąmonėjimą, aukštinęs lietuvių kalbą, didžiavęsis Lietuvos praeitimi. 1829 m. išleido rinkinį „Dinos Žemaičių“. Aktyvus lituanistinio sąjūdžio dalyvis – Dionizas Poška (1765 – 1830), poetas, kulturos veikėjas, leksikografas, „Mužiko žemaičių ir Lietuvos“ autorius. Silvestras Valiūnas (1789 – 1831), labiausiai žinomas kaip eilėraščio „Birutė“ autorius. Dar kitaip į bendrinę kalbą žiūrėjo tautinio sąjūdžio žadintojas Simonas Daukantas (1793 – 1864) , garsiuosius istorinius veikalus „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ , „Istorija žemaitiška“ … Į lietuvių kalbos istoriją Daukantas dar įėjo ir kaip leksikografas, ir kaip tautosakininkas, rinkęs ir kitus skatinęs rinkti tautosaką. Jis – ir grožinės literatūros vertėjas. Motiejus Valančius (1801 – 1875), keliolikos religinio turinio knygų ir grožinės literatūros kūrinių autorius, stengėsi, kad jo raštus skaitytų ir suprastų netik žemaičiai, todėl savo kalbą aukštino , o vėliau ėmė raginti leisti knygas visomis lietuvių tarmėmis.
Laurynas Ivinskis (1810 ), pirmųjų lietuviškų kalendorių ir lenkų – lietuvių , rusų – lietuvių žodynų autorius. Daugiausia lietuvių kalbai nuveikė broliai Juškos – Jonas (1815) ir Antanas (1819). J. Juška – pirmasis Rusijos okupuotos Lietuvos kalbininkas, gavęs specialų kalbinį išsilavinimą. A. Juška išgarsėjo kaip leksikografas ir liaudies dainų rinkėjas.Vaclovo Biržiškos liudijimu, spaudos draudimo laikotarpiu Lietuvoje cenzūros neleista spausdinti apie 3500 knygų. Tačiau 1865 – 1904 m. išėjo 3953 lietuviški leidiniai. Knygnešių dėka draudžiama spauda pasklisdavo ne tik po visą Lietuvą bet ir po kitas šalis.
Mokyklos
Po 1863 m. sukilimo caro valdžia ėmė riboti lenkų įtaką Lietuvoje ir stengėsi plėsti savąją. Buvo uždarytos parapinės mokyklos ir steigiamos valdinės rusiškos. Valdinėse mokyklose lietuviškai mokyti buvo galima tik pirmaisiais mokslo metais. Kai kuriose vietose lietuvių kalbos leista mokyti tik iš valdiškų rusiškomis raidėmis spausdintų vadovėlių. Liaudies švietimui skirtos knygos buvo visiškai uždraustos. Mokytojais buvo skiriami rusai, visai ar beveik nemokėję lietuviškai. Mokyklų rusinimas ir stačiatikinimas gąsdino lietuvius valstiečius. Vyskupo Valančiaus paraginti jie steigė slaptas „vargo“ mokyklas, kuriose lietuviškai skaityti ir rašyti mokė daraktoriai. Lietuviškos slaptosios mokyklos , nors ir persekiojamos, išsilaikė iki 1905 m. Uždraudus lietuvių spaudą lotyniškais rašmenimis, knygas ir laikraščius knygnešiai slapta gabeno į Lietuvą ir čia jas platino. XIX a. vid. Carinės Rusijos valdomoje Lietuvoje lietuviai ir lietuviškai kalbantys žmonės sudarė žemiausią gyventojų sluoksnį. Mokytojų lietuvių ėmė rastis tik tada , kai buvo panaikinta baudžiava, kai valstiečiai ekonomiškai tiek atkuto, kad galėjo savo vaikus leisti į mokyklą.
Spaudos draudimas
Vaclovo Biržiškos liudijimu, spaudos draudimo laikotarpiu Lietuvoje cenzūros neleista spausdinti apie 3500 knygų. Tačiau 1865 – 1905 m. išėjo 3953 lietuviški leidiniai, spausdinti lotyniškais ir gotikiniais rašmenimis. Kirilica 1864 – 1904 m. išspausdinti tik 54 leidiniai: 17 vadovėlių, 15 religinių knygų, 10 kalendorių, 6 grožinės literatūros knygos, 6 kitokio turinio leidiniai.
Iš jų Mažojoje Lietuvoje išleisti 2687, kurių apie pusę buvo skirta Didžiajai Lietuvai. Draudžiamos lietuviškos knygos daugiausia buvo leidžiamos Tilžėje, Priekulėje, Bitėnuose, Klaipėdoje, Karaliaučiuje, Šilutėje, Ragainėje. Knygnešių dėka draudžiama spauda pasklisdavo ne tik po visą Lietuvą , jos kaimus ir miestus, bet pasiekdavo ir Latviją, Estiją, Peterburgą, Maskvą, Odesą ir pan…Lietuvių kalba tautinio atgimimo laikotarpiu
Priespauda lietuvių liaudies nepalaužė. Augo nauja inteligentija, pradėjusi kovą dėl savo tautos ir kalbos teisių. Daugiausia tautinio lietuvių atgimimo veikėjų buvo kilę iš Suvalkų gubernijos, kur anksčiau panaikinta baudžiava.Tradicinė spauda, dažniausiai religinio turinio knygos, nebegalėjo patenkinti kylančio lietuvių sąmoningumo, todėl imta rūpintis leisti lietuvišką laikraštį. XIX a. pab. Jono Basanavičiaus , Jono Šliūpo ir kitų rūpesčiu bei pastangomis pasirodė „Aušra“ (1883 – 1886), leista Ragainėje, vėliau Tilžėje. Nustojus eiti „Aušrai“, tautiškumo idėjas skelbė kur kas griežtesnis caro valdžios atžvilgiu Vinco Kudirkos „Varpas“ (1889 – 1906), leistas Ragainėje. Rūpindamiesi valstiečiais, varpininkai leido „Ūkininką“. Tuo metu pradėtas leisti ir pirmasis tautinis katalikiškas laikraštis „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ (1890 – 1896).Lietuviškus laikraščius ir kitą raštiją gimtosios vakarų aukštaičių tarmės pagrindu kūrė atgimimo veikėjai , dažniausiai kilę iš Suvalkijos. Šiai rašomosios kalbos tradicijai, be abejo, didelį poveikį darė Prūsijoje iš seno vartota tos pačios vakarų aukštaičių tarmės pagrindu susiformavusi rašomoji kalba, kalbininkų Augusto Šleicherio ir Fridricho Kuršaičio gerokai sunorminta, garsi visame pasaulyje.
Kazimieras Būga Žymiausias profesionalus tyrinėtojas, profesorius. K. Būga tyrinėjo lietuvių kalbos kirčiavimą, įvairių garsų atsiradimo kelius, istorinę jų raidą. Jis išaiškino daugelio lietuviškų žodžių kilmę. K. Būga yra paskelbęs labai daug etimologijų (žodžių kilmės aiškinimų), nušvietęs mūsų kalbos skolinių kilmę, lietuviškų asmenvardžių darybą. Kalbininkas atstatė tikrąsias lietuviškas didžiųjų mūsų kunigaikščių vardų formas. Daug K. Būga yra davęs ir lietuvių kalbos fonetinės struktūros, gramatinės sandaros, kirčiavimo studijoms.Labai daug kalbininkas nusipelnė lietuvių bendrinės kalbos ugdymui. Jis rūpinosi praktiniais rašomosios kalbos tobulinimo reikalais. Parašė ne vieną darbą apie rašybos suvienodinimą („Genys margas, o lietuviška rašyba dar margesnė“). Kalbininkas išgelbėjo nemaža gražių lietuviškų žodžių, kurie buvo paskelbti svetimybėmis (boba, labas, liaudis, riba, kūdikis, skriauda, marios).
K. Būga nesidomėjo turbūt tik lietuvių kalbos sintaksės klausimais. Savo žodyno įvade jis parašė: „Skiriamųjų ženklų dėlioti aš nemoku, todėl skaitytojas lai nemano mokytis jų iš žodyno“. Kad ir neilgai gyvenęs, K. Būga padarė labai daug. Jį galima laikyti tikruoju lietuvių kalbos mokslo kūrėju.
Jonas JablonskisJonas Jablonskis – didžiausias bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas, jos pagrindų kūrėjas, sugebėjęs atskirti ir iškelti tai, kas lietuvių nacionalinės bendrinės kalbos raidos procese buvo progresyvu ir gaju. Jablonskis – pirmasis bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, jos mokslo kūrėjas. Jablonskis ,,Lietuvių kalbos sąžinė“ (Vydūnas), „Jablonskis troško, kad jo pasiektas mokslas greičiau tektų visai tautai“ (J. Balčikonis).Jonas Jablonskis yra bendrinės lietuvių kalbos gramatikos mokslo kūrėjas, parašęs kelias lietuvių kalbos gramatikas, kuriomis buvo galutinai įtvirtintos vakarų aukštaičių fonetikos, morfologijos ir sintaksės lytys, tikslingai nustatytas bendrinės kalbos ir tarmių santykis, įdiegtos bendrinės kalbos normos. Visų Jablonskio kalbos mokslo darbų apibendrinimas buvo jo 1922 m. ,,Lietuvių kalbos gramatika“, kurioje, pasak pasaulinio masto kalbininko Antuano Mejės, Jablonskio „smulkiausiai ir tiksliausiai aprašyta dabartinė lietuvių kalba“. J. Jablonskio 1911 m. „Lietuvių kalbos sintaksė“ ir 1928 m. studija „Linksniai ir prielinksniai“ padėjo bendrinės kalbos sintaksės mokslo pagrindus.Visą savo gyvenimą Jonas Jablonskis be atvangos kovojo su lietuvių bendrinės kalbos negerovėmis. Remdamasis šnekamąja liaudies kalba bei tautosaka ir geriausių meninio žodžio kūrėjų raštais, Jablonskis atkakliai mokė bendrinės lietuvių kalbos visą mūsų visuomenę, o ypač mokytojus, rašytojus ir žurnalistus. Kalbos kultūrai jis paskyrė apie pusantro šimto straipsnių, kuriuose taisė raštų kalbos klaidas, aiškino rašybos, gramatikos, leksikos, frazeologijos ir stiliaus dalykus. Nepaprastai kantriai ir pasiaukojamai dirbdamas bendrinės kalbos kultūros baruose, Jablonskis nukreipė bendrinės rašomosios lietuvių kalbos raidą teisinga linkme, sugebėjo įžvelgti ir atskleisti būdinguosius mūsų bendrinės kalbos dėsningumus bei raidos polinkius.
Naudota literatūra :
• knyga „Lietuvių kalba“ 10kl.