K.Donelaičio poemos “Metai”

Kauno”Santaros”gimnazijos
VU partnerės
1c klasės gimnazistės
Evelinos Gesevičiūtės

lietuvių gimtosios k. rašomasis darbas
K.Donelaičio poemos “Metai”
ištraukos analizė ir interpretacija

Kristijono Donelaičio poema “Metai” sukurta XVIII amžiuje. Baroko pėdsakų galima aptikti „ Metų“ stiliuje, pomėgyje vartoti grubius posakius, vulgarius žodžius. Su klasicizmu galima sieti, kad yra keturių metų laikų forma. Visą XIX amžių buvo mokomasi iš Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ gražios kalbos. Kristijonas Donelaitis pirmas sukūrė svarbų lietuvišką meninį tekstą, paliudijusį lietuvių literatūros buvimą , įrodė lietuvių kalbos vertingumą.

Poemoje “Metai” ištraukoje “Pavasario linksmybės” pasakojama apie būrų gyvenimą. Ištraukoje atskleidžiama būūro santykis su gamta. Ištraukoje daugiausia dėmesio skiriama gamtos aprašymui , XVIII amžiaus Mažosios Lietuvos valstiečių baudžiauninkų, poemoje vadinamų būrais, darbų, papročių pavaizdavimu. Šios ištraukos “Pavasario linksmybės“ pagrindinė mintis yra tai, kaip po žiemos ateina pavasaris ir kaip keičiasi gamta, kaip viskas atgyja. Literatūros rūšis yra lyrika. Šio kūrinio pasakotas yra Pričkus, kuris yra būrų seniūnas. Šios ištraukos pagrindinis veikėjas yra pasakotojas. Ištraukoje vyrauja dialoginė forma, o kur kalba, pereinama į epinio pobūdžio pasakojimą. Ištraukoje yra vertybių tokių kaip, kad garbino Dievą, kuuris yra lėmėjas, pastebima linksmybės, ir tai, kad būrai nėra menki. Visas veiksmas vyksta pavasario metu, kaime. Pavasaris yra gamtos nubudimo ir žmogaus darbų pradžia. Šioje ištraukoje ir vyrauja gamtos atbudimo vaizdai. Šioje ištraukoje yra gausybę vaizdingų veiksmažodžių, tai tokie ka

aip: saulelė budino, juokės, šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo, putodams sniegs visur į nieką pavirto, orai glostė, žoleles šaukė, krūmai su šilais išsibudino keltis, laukų kalnai su kloniais pametė skrandas, žiurkės su šeškais traukės, varnos ir varnai su šarkom irgi pelėdoms, pelės su vaikais ir kurmiais šilumą gyrė, musės ir vabalai, uodai su blusomis varginti susirinko, bitins pabudinti, prie darbo siųsti, vorai verpalus audė, meškos ir vilkai šokinėdami džiaugės, gandras parlėkė. Ištraukoje yra deminutyvų, tai „ saulelė ir žoleles“, kurie suteikia tekstui švelnumo. Taip pat yra kelios metaforos tai, „rudens bjaurybėj“ ir „parnešė kuodą“. Ištraukoje yra vienas palyginimas tai, „ponus taip kaip būrus“ , viena hiperbolė tai, „linksmai lakstydams ik debesų kopinėjo“ ir vienas įasmeninimas tai, su gandru įasmeninta, kaip žmogus. Šioje išštraukoje yra daug kalbama apie gandrą gaspadorį „Todėl tuo abu, kaip reik tikriems gaspadoriams“. Atėjus pavasariui gandras taiso savo gyvenamą vietą. „Vislab vėl taisyt ir provyt sukosi greitai“. Rašoma, kad žmogui sako mokintis iš gandro ir imtis iš jo pavyzdžio „Tu žmogau niekings! mokinkis čia pasikakint“ „ Ir pasisotindams gardžiaus n‘užmiršk savo Dievą“.
Šioje kūrinio ištraukoje įžvelgiau, kaip gamta bunda po žiemos, niekada nepagalvodavau kaip viskas keičiasi, kaip gera, kad saulė šviečia ir kad oras šiltėja, kaip jaučiasi gyvūnai, kai po ša
altos žiemos juos šildo saulės spinduliai, nepagalvojau kokia jų nuotaika, bet perskaičius ištrauką supratau, kad šis kūrinys tikrai yra vertas susimastyti.

Leave a Comment