K. Donelaicio ,,Metu” ,,Rudenio gerybiu” interpretacija

Kristijonas Donelaitis ,,Metai”

Rudenio gėrybių gamtovaizdžio interpretacija

K. Donelaičio kūrinys ,,Metai“ neturi aiškios pradžios ir pabaigos, nėra jame kokio
nors svarbiausio įvykio, vieningo siužeto, intrigos, sunki jo kalba, tačiau tai pirmasis didesnės apimties grožinės literatūros kūrinys lietuvių kalba. K.Donelaitis pasakoja apie lietuvių valstiečio gyvenimą, jo džiaugsmus ir rūpesčius. “Metus” sudaro keturios didelės dalys: “Pavasario linksmybės”, “Rudenio gėrybės”, “Vasaros darbai” ir “ Žiemos rūpesčiai”. Interpretuojama yra viena iš dalių, tai – ,,Rudenio gėrybės“.

Ištraukoje ,,Rudenio gėrybės“ yra pasakojama apie artėjantį rudenį, žmonių ruošimąsi jam. Pradžioje prradedamas kurti artėjančio rudens vaizdas. Aiškiai aprašomas artėjantis ruduo, jo požymiai: kaip saulė mažiau bešviečia, kaip vėjai pradeda stiprėti, kaip traukiasi šiluma. Pasakotojas pradeda kalbėti apie saulę. Ištraukoje saulelė ritasi, tai judėjimo momentas. Ristis gali tik apvalūs daiktai, kurie neturi nei pradžios, nei pabaigos. Vėliau pradedama kalbėti apie vėjus, kurie pradeda “mūdraut”, dėl kurių orai atšalo. Nuo aštuntos eilutės aprašoma kaip žmonės pradeda ruoštis rudeniui: ,,Irgi senytę jau graudena kailinius imtis.[.], / O kitus atšilt į stubą ragina lįsti / Ir valgius drungnus beei šiltą viralą valgyt“. K. Donelaitis vaizduoja sunkų valstiečio gyvenimą: “Kur pirm du kuinu lengvai mums pavežė naštą, / Jaugi dabar keturiais arkliais pavažiuoti nepigu“. Mano manymu ruošimasis rudeniui žmones labai vargina, taip pat yra pabrėžiama tai, kad žmogus yra labai pr

riklausomas nuo gamtos. Jei vasarą derlius nenusiseka, žmonėms būna labai blogai, jiems trūksta maisto, o jei geri metai buvo, tai ir žmonėms gerai, tai parodo citata: ,,Vėl laukų sklypai visur skendėdami maudos.“. Nenustojama apibūdinti rudens orus: “Vyžos su blogais sopagais vandenį surbia / Ir bjaurius purvus kaip tašlą mydami minko”, bet tuo tarpu atsiranda ilgesys pavasariui ir jo lyginimas su sapnu: ,,Ak, kur dingot, giedros jūs gi pavasario dienos, [.] / Lyg kaip sapnas koks, kurį miegodami matom.“, bet ir vėl įsiterpia rudenio smerkimas: ,,Ogi dabar purvynai, kad juos krutina vyžos.“. Atrodo, kad jei žmonės galėtų ką nors pakeisti, tai padarytų taip, kad rudens išvis nebūtų, bet jei negali pakeisti – susitaikyk su tuo. Iki pat 36 eilutės yra prisimenama vasara.

37-oje eilutėje žmonių nuuotaika pasidaro niūresnė, pradedama kalbėti apie giltinę, kuri, begėdė, krūmus ir girias apsupo, jų grožybes vėtra sudraskė. ,,Šakos, ant kurių po lapais užgimė veislė / Ir lizdelyj nei lopšyj čypsėdama verkė.“ – ši citata parodo, kad žmonės prisiminė ne tik laukų sklypus, bet ir gyvūnėlius, kurie rudens dėka neteko savo namų, paukšteliai privalėjo pasislėpti. Taip pat nuo 45 eilutes, iki posmo galo yra kalbama apie kitus gyvūnus: meškas, briedžius, vilkus, jų veislę (vaikus), vanagą su vaikais, kurie daug vištų sulesė ir varnus, kurie žą
ąsyčius pavogė. Kad ir kaip bebūtų, kiek ko suėdė, žmonės giliai širdyje užjautė šiuos gyvūnus.

,,Ak, daržų grožybės jūs su savo žolelėms, [. ], / Ak, kur dingo jūs puikums su savo kvapeliais!“ – šie nuogąstavimai, tai paskutinio posmo pradžia, ji parodo ilgesį daržams, kurie buvo taip sunkiai išauginti, ilgesį maloniems kvapams, kurie visada pakeldavo nuotaika. ,,O ką vasara mums po tam augydama siūlė, / Tas visas gėrybes jau kampe pakavojam“. – iš šios citatos aišku, kad vasara valstiečiams buvo derlinga, priešingai nei ruduo (prisiminkim 18 eilutę), vasara jiems teikė įvairiausius gardumynus, o dabar juos reikia taupyt, pakavot kampe. 60-65 eilutėse žąsys, antys, vištos ir gaidžiai raginami eiti dar maudytis, kol ruduo upelių neužšaldė, eiti pasilinksminti, kol dar gali grynu oru kvėpuoti. Šituose eilutėse valstietis su savo ‘‘augintiniais“ elgiasi taip, lyg jie jį suprastų, valstietis netiesiogiai nori parodyti, kad juos myli, bet vis dėl to paskutinėse eilutėse išrėžiama visa tiesa apie tikrąją gyvulių paskirtį: ,,Ar dėl jūs dainų šventų jus šeriame tvartuos; Ne! mes dėl mėsos tiktai jūsų giriame balsą.“. Po šių žodžių tapo aišku, kad neužilgo visi tvarto gyventojai gulės ant stalo ir niekas nuo šito jų neišgelbės, kaip ruduo yra neamžinas, taip ir gyvuliai ilgai negyvena.

K. Donelaitis aprašė niekam nesvarbų paprasto valstiečio gyvenimą paminėdamas jo
o smulkias dalis, iš kurių ir susideda visi metai. Visame kūrinyje yra vasaros prisiminimai ir rudens nelaukimas, jo žąla neturtingiems žmonėms. K. Donelaitis rašė ne sau, jis rašė valstiečiams, todėl vaizdavo jų gyvenimą, jų kalbą, tačiau būdamas išsimokslinęs, protingas ir talentingas žmogus paprastume surado genialumą. Kai gerai pagalvoji, kartais ir mažytė smulkmena turi labai didelę prasmę.

Leave a Comment