K.Donelaičio “Metų” ištraukos interpretacija “Vasaros darbai” 1-45 eil.

K. Donelaičio „Metų” ištraukos interpretacija
„Vasaros darbai“ 1-45eil.
Nagrinėjama ištrauka yra monologas. Ištraukos laikas- vasara. Tai vienintelė poemos dalis, kuri pradedama ne gamtovaizdzio aprašymu, o Pričkaus, kaimo šaltyčiaus, sveikinimu susirinkusiems būrams.

Pričkus savo sveikinimą pradeda nuo gamtos. „Sveiks svieteli margs, šventes pavasario šventęs“ – tai rodo glaudų būrų ir gamtos sasają. Ir tik pasveikinęs gamtą kreipiasi į žmogų. Pričkus sveikina žmones, sulaukusius vasaros, pasidžiaugusius pavasario gėlėmis ir šventėmis. Žinoma, neužmirštamas čia ir dievas, kuris kūrinyje suprantamas kaip patriarchalinis tvarkdarys. Jo prašoma sveikatos ir sulaukti daar daug pavasario švenčių, bet Pričkus sveikatos prašo suteikti tiems, kurie garbina Lietuvą, tai yra lietuvių baudžiauninkams. „Taip dieve duok kožnam, kurs mūsų Lietuvą garbin / Ir, lietuviškai kalbėdams, baudžiavą seka“.

Sveikinime minimą Lietuvą galima sieti su tautine problema, kuri nagrinėjama visuose „Metuose“. Kaimo šaltyčius savo sveikinimo pirmą dalį baigia dievo prašydamas sulaukti dar daug pavasarių, o po jų ir vasarų. „Tam dieve duok sulaukt kasmets pavasarį sveiką, / Ogi pabaigus tą, po tam ir vasarą linksmą“.
Nagrinėjamos ištraukos pirmojoje dalyje trumpai pasirodo pasakotojas. Jiis trumpai apibūdina Pričkaus sveikinimą, jo paskirtį ir laiką. „Taip prieš sekmines, būrus į baudžiavą kviesdams / Ir kas reik atlikt, pamokindams, sveikino Pričkus“.
Sekančioje nagrinėjamos ištraukos dalyje lyginami būrai su ponais, peikiamas ponų persivalgymas ir aukštinamas būrų darbas. Išraiškingai parodoma, kad darbas di

idžiausia palaima ir dievo dovana, nepaisant to, kad tai – baudžiava. „Rods, sveiks kūns, kurs vis šokinėdams nutveria darbus / Yra didžiausia bei brangiausia dievo dovana“. Aukštinamas doras ir darbštus žmogus, teigiama, kad toks žmogus yra linksmas, sveikas ir drūtas. Žmogus turi buti ne tik doras ir darbštus, bet dar ir dievą tikintis. Ir priešingai yra nuvertinamas tas žmogus, kuris noulat persivalgo, dūsauja ir užmiršta dievą. Kaip pavizdys yra pateikiamas pono paveikslas. „Kas iš to, kad tūls Mykols, išputusį pilvą / Svietui rodydams ir nei pūslė pasipūsdams, / Kaip koks smirdas dėl šelmystų sviete nerimsta, / Bet su Koinu kasdien dangaus išsigąsta“. Šiose eilutėse ponas sugretinamas su bibliniu veikėju Kainu, kuris pirmasis pasaulyje įvykdo žmogžudystę ir trokšdamas garbės nužudo savo brolį. Taip pat peikiamas nenaudėlis būūras Diksas, kuris garbina pinigus ir jų labai gaili, kad netgi „nedarytą viralą srebia / Ir skarots bei pusnuogis kasdien pasirodo“.
Paskutinėje ištraukos dalyje būrai vaizduojami žemiausio socialinio sluoksnio, iš čia matoma socialinė problema, kuri plėtojama visoje poemoje. „Mes, lietuvninkai vyžoti, mes, nabageliai, / Ponams ir tarnams jų, rods, prilygti negalim“. Ištraukoje minima giltinė – mirties simbolis. Ji, tarsi, atsirinkdama už būrų išjuokimą ir žeminimą anksčiau laiko pasiima ponus. „Ai! del ko ponus taip skaudžiai kankina ligos? / Kodėl jų taip daug pirm čėso giltinė su
uka? / Todėl, kad jie, būriškus išjuokdami darbus / Su griekais kasdien vis tingėdami penis“.
Ištraukai budingas švietimo epochos stilius, nes ji didaktinė. Ja norima pamokyti, kad negalima menkinti žmonių, tinginiauti ir nusigręžti nuo dievo. Kadangi lazda turi du galus, tai viskas, ką žmogus padarė, gali atsigręžti prieš jį patį ir kaip minima ištraukoje, tokius žmones, dažniau puola ligos ir giltinė aplanko anksčiau laiko. Žmonės, kurie nesipuikuoja, myli darbą ir dievą, šiuo atvėju viežlibieji būrai, yra sveiki, gyvena nors ir sunkiai, bet laimingai.

Leave a Comment