Justino Marcinkevičiaus Mažvydas interpretacija

Justinas Marcinkevičius lietuvių literatūroje užima savitą vietą. Jau 50 metų jis rašo vis naujas knygas, kuriose išlieka trys svarbiausios temos: Lietuva, lietuvių kalba, gamta. Tai ir lietuvių literatūros klasikos temos. Justinui Marcinkevičiui klasikinė tradicija, jos tęsimas yra natūraliai svarbi. Klasikinė lietuvių literatūros tradicija įvairių politinių reikalavimų varžomai XX a. antrosios pusės lietuvių kūrybai buvo ir patikima atrama, padėjusi rasti savo kelią. Istorinė drama Mažvydas vienas iš svariausių Justino Marcinkevičiaus kūrinių, liudijančių poeto tautinę savimonę. Pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas dramos kūūrėjui rūpėjo ne kaip istorinė asmenybė, jis savo jėgas skyrė šio vyro žmogiškojo likimo vaizdavimui. Gal todėl šiame kūrinyje sutelktas dėmesys į herojaus vidinę dramą – blaškymąsi tarp pareigos ir jausmo. Trečioje dramos dalyje Mažvydas savo dvejones, vidinę kančią bando atskleisti bendražygiui Vilentui.
Ištraukos pradžioje pastorius prabyla apie nerimą, užplūdusį žvelgiant į šalnų pakaustytą dirvą, juntamas gilus slogutis praeities dienoms: „. saulė/ Šiltesnė būdavo anksčiau.“. Bandydamas nušviesti Mažvydo tamsias mintis, jo pašnekovas prabyla apie Katekizmą, kuris anot jo- titaniškas darbas. Antikos herojaus vardu apvainikuota knyga, paagrindiniam herojui it sunki našta, kuri ir vėlei susiejama su graikiškuoju kultūros palikimu. Prikeliamas Sizifas su savo beprasmišku pasiryžimu ridenti jam skirta akmenį. Atrodo, kad ši asmenybė įsišaknija į Mažvydo būtį: „ Stumiu, ritu, keliu.“, ne be pagrindo, jis kenčia prasmės ieškojimo ag

goniją. Stipriu argumentu jis smogia savo pašnekovui, taip garbinančiam pastoriaus atsidavimą kelti tautinę savimonę : „ Palauk, palauk- žiūrėsiu, ar ilgai/ Lietuviškai sakysi Karaliaučiui/ Pamokslus savo.“. Lakoniškai atsakydamas Vilentas parodo, kad Mažvydas yra teisus: „Kol klausys- sakysiu“, jis suvokia, kad čia padėties šeimininkas yra dramos pagrindinis veikėjas, kuris po tam tikros pauzės, pasineria į garsiai reiškiamas mintis apie būties prasmės įgyvendinimą. Kalbėjimo tonas perauga į sarkazmo kupiną gaidą: „Argi ne kvailys!“- sušunka į praeities gelmes paniręs herojus. Kažkada pareiga dievui jį vertė atsisakyti Lietuvos, tačiau tarnaudamas dieviškajai apvaizdai Mažvydas suvokė, kad jis sukurtas būti žodžio kalvis: „ . pareiga žodžiui“. Kasdamas šį kart ne šventą, o literatūrinį sniegą, pastorius jam suteikė pavidalą, kuris „galėtų amžiuose paliudyt buvimą savo ir galbūt gyvybę“. Rutuliodamas mintį herojus pasineria į ne tokius šviesius prrisiminimus, jam iškyla prūsų kunigaikščio vizija: „ Per dievą, sako,- Lietuva atvesiu į Prūsiją.“. Mažvydas prisipažįsta, kad tai buvo peilis į širdį. Vidinį suirzimą atskleidžia retorinis sušukimas, kuris virsta liūdna gaida apie kilpą. Kančia, kuri pabrėžiama remarka: „patylėjęs“, priveda veikėją prie tvirto apsisprendimo tarnauti ne kam kitam, o lietuviškam žodžiui, jis iškelia tautą, kaip svaresnį vienetą, nei jo didenybė kunigaikštis. Čia jo pašnekovas neatlaiko atakos, bando teisintis, bet nutylėjimas atspindi, kad tai- priverstinis pasiteisinimas, kuriuo jis pats netiki: „Mes irgi dirbam.“. Šis jo ži
ingsnis išprovokuoja Mažvydą kalbėti pakeltu tonu, ironijos kupinais žodžiais: „Dirbat? Ką jūs dirbat? Vienintelės lietuviškos bažnyčios/ Nebeišlaikot.“. Sutriuškintas Vilentas bando teisintis, kad šie laukią giesmyno, padėsiančio skleisti lietuvybę. Įtūžęs Mažvydas tą jų apsileidimą prilygina arkangelo apvaizdos laukimui. Jį siutina draugo pasyvumas, čia iškyla kita istorinė asmenybė,Mozė, įsakęs žmonėms tikėti ir būti ištikimiems Dievui, bet Mažvydas suvokia, kad vienas žmogus negalįs perauklėti nutautėjusios visuomenės. Ir kvaili Vilento pasiteisinimai apie žemiškosios valdžios rūstų žvilgsnį, priverčia Mažvydą smogti galingiausiu durklu: „O jūs pilnom gerklėm švebeldžiuojat: „Mein lieber.danke schon“. Pašiepęs pataikavimą vokiškajam kunigaikščiui, herojus priverčia Vilentą prabilti: „Bet ir tu, Martynai,/ Iš kunigaikščio nuolatos prašai.“, į tai pastorius atsako, kad taip darąs ne dėl asmeninių sumetimų: jis trokšta savo pašaukimą, pareigą įgyvendinti ir palikti kažką prasmingo. Ištraukos pabaigoje matome Mažvydą jau tvirtai tikintį savo beprasmiško darbo prasme: „ Aš grumsiuos dėl kiekvieno žodžio. O galgi/ Tasai akmuo Sizifui- ne bausmė,/ O laimė? Ne kančia- o džiaugsmas?Gal/ Be to akmens gyvenimo nebūtų.“
Kaip ir šioje dalyje, taip ir visoje dramoje Mažvydas parodomas kaip kenčiantis, ieškantis ir abejojantis, išgyvenantis vidinį konfliktą, žmogus. Atsiskleidžia jo vidiniai prieštaravimai tarp tikėjimo ir žmogiškumo, bažnyčios ir tautos. Visą talentą ir jėgas atidavęs tėvynei bei žmonėms, herojus lieka nelaimingas ir pasmerktas. Pareiga žodžiui, tėvynei, žm
monėms tampa sunkia našta. O mes šiandien esame tikri, kad kūrėjo kančia nebuvo beprasmė – reikalinga Pirmoji lietuviška knyga. O Justinas Marcinkevičiaus darbą galima būtų prilyginti odei, garbinančiai mūsų tautiškumo ugdytojui- Martynui Mažvydui.

Leave a Comment