Justinas Marcinkevičius “Mažvydas” interpretacija

Mažvydas – mokytojas

Mažvydas – mokytojas

Justino Marcinkevičiaus poetinės dramos „Mažvydas “ pagrindinis kūrinio veikėjas yra Mažvydas, kurį galime vadinti gyvenimo mokytoju. Jis išmintinga asmenybė siekusi atvesti žmonės į doros kelią, norėjusi parodyti kas yra gera, o kas bloga, skleidusi savo sampratą apie pasaulį, bandžiusi išmokyti lietuviško žodžio. Pagrindinis herojus griežtas, tačiau teisingas, „Ir atsiminkit: darbas – kaip malda. Kuo nuoširdesnis, tuo brangesnis dangui.“ iš šio palyginimo galime manyti, kad Mažvydas buvo tikintis ir religingas. Jo antroji žmona Benigna buvo nepatenkinta Mažvydo veikla, jo noru padėti žmonėms: „UUžmiršom gimines.“, ji tarsi jam priekaištavo dėl to, kad nelieka laiko artimiesiems. Mažvydas nepasiduodaBenignos daromai įtakai ir atsikleidžia kaip išmintinga, filosofuojanti asmenybė: „Kad netikėjimas svarbu, ne maldos, o tai, kiek žmogui gero padarai.“ Jis viską „matuoja“ gerumu, kurį kiekvienas žmogus turi daryti kitam žmogui. Kristupas – Benignos sūnus, Mažvydo paklaustas ką jis žino apie Dievą gauna išsamų atsakymą, o paklaustas ką žino apie žmogų, jis nepasako svarbiausio dalyko: „ Svarbiausio nežinai: kad nelaimingas.“, tai tarsi pamokymas duotas Kristupui, tam, kad jis suvoktų, joog žmogus gyvendamas turi kentėti, tik taip žmogus išgrynins savo nuodėmingą kūną ir sielą. Visi prisiglaudusieji sukuria giesmę Mažvydui, taip tarsi norėdami atsidėkoti už jiems suteiktą prieglobstį, rūpestį, galimybę mokytis: „ Skleisdamas šviesą, aiškino tiesą“ , šie žodžiai tik dar kartą įrodo, jo

og Mažvydas yra mokytojas. Veiksmo laikas, prisiminimų laikas, 1542 metai, erdvė – Vilnius, Rotušės aikštė. Mažvydas dėsto savo kalbą: „ Čia laukia Išminties ir Mokslo vaisiai, kuriuos dalijam šiandien dovanai! “, iš to mes galime daryti išvadą, kad jis negailėdamas nei jėgų, nei materialinių dalykų, stengėsi padėti žmonėms augti kaip asmenybėms, norėjo juos mokyti. Jis moko žmones gerumo, atjautos algetaujančiam, vargstančiam, jis stengiasi grąžinti žmogų į teisingą kelią „ Pasigailėkit, žmonės, neatstumkit jo rankos ištiestos, nes mūsų kelias į amžiną gyvenimą išklotas gerais darbais, maldom ir aukomis.“, pagrindinį veikėją galime vadinti humanistu, filantropu, gyvenimą pašventusiu kitiems. Klebonijoje pasirodo veikėjas Gelbūda,kuris sukelia nuostabą Mažvydui: „ Tu, Gelbūda? Nesitikėjau – kaip negražu. Toksai garbingas vyras! “Gelbūda teigęs, kad sumaišė sekmadienį su šeštadieniu ir dirbęs šventą dieną, Mažvydas nieko nelaukęs jį pamoko: „LLiepk Kristupui, tegu skaičiuot pamoko. Bent iki septynių.“ šis pamokslas pašiepiantis, tačiau teisingas. Staiga Mažvydas pasineria į vidinius apmąstymus: „ Tik pareiga mane čia atvedė ir čia paliko. “, pareiga, beatodariškaspasišventimas yra vieni svarbiausių bruožų, kuriuos turi turėti mokytojas. Jis puikiai suvokia, jog gali padėti savo tautybės žmonėms: „Čia aš galiu naudingas būt lietuviams.“, todėl ir pasilieka čia, skleidžia gėrį, moko norinčiuosius. Pagrindinis veikėjas moko skaityti lietuviškai: „ Žiūrėkit į knygą ir kartokit drauge su manimi. “, tai tik dar kartą įrodo, jog jis moka mokyti, ne
es kartojimas yra vienas geriausių būdų išmokti ko nors. Besąlyginį Mažvydo atsidavimą , nereikalaujant už, tai jokio atlygio galima būtų palyginti su romanu „Don Kichotas“ir jo pagrindiniu herojumi Don Kichotu, kuris buvo pasiryžęs, bet kokia kaina padėti skriaudžiamiesiems, taip pat kaip ir Mažvydas, nieko nereikalaudamas mainais, o veikėjas Mažvydas tenorėjo išmokyti žmones lietuvių kalbos, mokančiuosius versti skaityti ir taip pat išmokyti juos gerumo kitam žmogui.

Leave a Comment