Justinas Marcinkevičius (g. 1930) Valstiečio sūnus, 1954 m. baigęs Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, natūraliausiai sujungė savo kūryboje lietuviųliteratūros artimumą žemei su romantiniu dvasingumo pradu. Nuo pat pirmojoeilėraščių rinkinio Prašau žodžio (1955), kurį E.Mieželaitis pasitikodžiaugsmingu šūksniu: „Jis gimė poetu”, pastovi jo lyrikos versmė buvokaimo vaiko psichika, besigręžianti į savo pradžią ir plastiškai jaučiantidaiktų realumą. Artojo šeima, sėdanti prie vakarienės stalo, joeilėraščiuose tapo amžino būties vyksmo sakraliniu aktu, o šeimos ryšys,toks stiprus liaudies etikoje, meilės – svarbiausio poetinio išgyvenimo –pagrindu. Idėjinio apsisprendimo būtinybė, privaloma visiems į viešumąišeinantiems pokario vaikams, įbrėžė į Marcinkevičiaus kaimietiškų šaknų irliaudies dainas stilizuojančią lyriką griežtą minties judesį, ieškantįgalutinio atsakymo („Visą laiką ieškau vieno taško, / iš kurio išeina visostiesės”). Trumpalaikis pradedančio poeto, Prienų gimnazisto, areštaseilėraščių rinkinio „Šventoji duona” sulaikymas privertė paspartintaiprisiimti revoliucijos ir socializmo postulatus kaip vienintelę istorijospadiktuotą gyvenimo ir kūrybos alternatyvą („Štai šitas kelias mūsų, / Ošunkelis – anų”), išsižadant vilties išsaugoti žaliuojančią vienkiemiųLietuvą. Su tik ką įtikėjusiojo kategoriškumu („Aš manau, / kad poetas /kiekvienas / turi būt / prokuroras / priešui”) jis šoko poetizuotipagrindinių socialistinės pasaulėžiūros kategorijų – Leninas, darbas,aktyvus veiksmas, kolektyvizmas, atmesdamas individualizmą ir orientaciją įVakarų gyvenimo būdą bei kultūrą kaip tautos ir žmoniškumo išdavyste(apysaka „Pušis, kuri juokėsi”, 1961). Stengėsi susikurti logizuotąvisuotinių vertybių sistemą, kuri nesikirstų su esama tvarka, o jąpateisintų globalinės žmonijos raidos ir moralinių principų aspektu.Racionalistinis mąstymas, guldantis pasaulį į aiškias ir griežtas istorinėsbūtinybės schemas, stūmė poeto kūrybą į optimistinę santarvę su pasauliu ir
savimi, kuri atliepė lituanizuojamos kompartijos tikėjimą šviesiasovietinės Lietuvos ateitimi. Ankstyvoji Marcinkevičiaus kūryba – šitonaivaus ir apgaulingo tikėjimo balsas, gana patetiškas, bet nuoširdus („Prorytmečio vartus / išeinam aukštesni, / o kelio vingiuose – / aukštųsvajonių žymės”). Logikos karkasas, stipriai ideologizuotas, kelia visąMarcinkevičiaus eilėraščio struktūrą, neleisdamas jai blaškytis irsubyrėti. Tai svarbiausia jo lyrikos rinkinių Duoną raikančios rankos(1963), Liepsnojantis krūmas (1968) koordinatė, paveldėta iš pokariolaikotarpio kartu su energingu skubėjimu į valingas išvadas, kartu subendrųjų kategorijų virtinėmis ir patetiškomis intonacijomis („Aš milijonairankų / žemę į saulę kelia”) ir tribūniškais moralizavimo šūksniais („Tegunuskęsta laivai, / blogybėm ir ydom pakrauti”). Nesvyruojantis loginispiešinys ir tauriai iškilminga kalbėsena pastebimai slopino intuityvauspoetinio suvokimo gelmę ir eilėraščio potekstę. Marcinkevičius – dramatiškos prigimties poetas. Kai vidiniaiprieštaravimai, slopinami utopinių iliuzijų ir konformistinės laikysenos,vis dėlto prasiveržia į eilėraštį, gimsta aštrių lūžių psichologinisvyksmas, kupinas pokario kartos egzistencinio netikrumo. Naktim į gryčią mišias veržias sulytas, purvinas – ir ima guostis. Aulus džiovina Ąžuolas ir Beržas, ant šautuvo užmiega jaunas Uosis. Ir stalas atiduoda miškui maistą. Ir puodas kantriai verda seną vištą. Ir aš gūžiuos į pašukinį maišą – sargybon išvarytas, saugau mišką. O paryčiu į gryčią miestas beldžias. Net šuo – ir tas išmoko nebeloti. Ir pirmąkart girdžiu, kaip tėvas meldžias, atidarydamas duris lyg skaudžią votį. Man jau nereikia aiškinti: toks metas… Tamsoj sugrabalioju duoną, sviestą ir vėl, tą patį maišą užsimetęs, sargyboj stoviu. Saugau miestą. Marcinkevičius sukūrė iš vidinių savo kartos prieštaravimų aukštąeilėraščio įtampą, neišsižadėdamas logiškojo sąryšingumo ir vaizdoplastikos – tradicinių klasikinės lyrikos elementų. Jis grąžino į lyrikąetinę refleksiją, savaip pratęsdamas V.Mykolaičio-Putino dvasinėsautoanalizės tradiciją. Etinės vertybės sukūrė jo lyrikoje aukštą budėjimonuotaiką: eilėraštis virsta didžiosios išpažinties ir tikėjimo aktu, kuržmogus pakyla virš smulkmenų į būties esmių regėjimą, į savo laikinumo irsavo pašaukimo meditaciją, būtiną, kad žodis taptų dvasine jėga. Įprastuosedaiktuose atsirado nauji metmenys – kažkas neužbaigto, nueinančio tolumon,paslaptingai įsiterpiančio į žmogaus likimą. Užsimezgė keistas, logiškainepaaiškinamas reiškinių ryšys, atskiroje smulkmenoje prabilo fundamentinėesmė, besidriekianti į begalybę. Tylėsiu ir aš. Gera eiti su tylinčiom upėm. Auga kažkas tyloje. Gal mintys? Gal žuvys? Ir žuvys, ir mintys – bebalsės. Per naktį pakyla žolė – kaip žalias vešlus debesis – ir tylėdama viską pasako. Dvasingumo spindesys, pagrįstas būties vientisumo siekiu irtobulėti skatinančia etikos nuostata, paskutiniuose eilėraščių rinkiniuoseGyvenimo švelnus prisiglaudimas (1978), Būk ir palaimink (1980), Vienintelėžemė (1984), Už gyvus ir mirusius (1988), Eilėraščiai iš dienoraščio (1993)įgavo viską suprantančio ir atleidžiančio gerumo, būdingo lietuvių liaudiesdainuojamajai lyrikai. Reikia ištiesti mylinčias rankas viršum gyvybės, kadji neišgaruotų radioaktyviame debesy, reikia plėsti pasaulį „gerųjų žodžiųkryptimi” – toks šių knygų leitmotyvas. Eilėraštis – užuojautos ir meilėsaktas, todėl žodyje viešpatauja ne jėgos momentas, o gailus trapumas, jisištariamas atsidūstant. Elegiškas ketureilis, atskilęs iš ilgaamžėstradicijos, atsineša atvirą, skaisčiai naivų, graudoką ritmo siūbavimą,pritinkantį paprastų žodžių ir atodūsių ištarimams („Jau tu mane pripylei /aušros ir vyturių. / Dabar niūniuok man tyliai, / ką aš išverkt turiu”).Individualios būties ištirpimas gimtosios žemės pavidaluose, josistoriniame likime ir kultūroje – šviesioji eilėraščio kulminacija, nesmeninio žodžio misija, poeto supratimu, – šildyti ir sergėti tautos gyvybę(„mano žodžiai, kaip tvarsčiai, prilipę prie tavo žaizdų”). Nacionaline problematika rėmėsi ir Marcinkevičiaus poema, kurijam buvo „visų žanrų žanras”. Pirmose poemose (Dvidešimtas pavasaris, 1956;Kraujas ir pelenai, 1960) dominavo pokario ideologinė alternatyva:kryžkelės situacijoje tauta ir individas turi apsispręsti -skylančiamepasaulyje stoti į vieną ar į kitą pusę. Vėlesniuose kūriniuose (Donelaitis,1964; Pažinimo medis, 1979) į centrą iškilo nacionalinė savimonė kaipdramatiškas išgyvenimas, o nacionalinė kultūra buvo sureikšminta kaiptautos išlikimo sąlyga. Pirmose poemose autorius brėžė individualiasveikėjų psichologijos linijas, trokšdamas sukurti charakterius, kurie būtų„laiko ir epochos tipais”, kaip įprasta epiniuose kūriniuose. Psichologinėindividualizacija, kaip eiliuoto pasakojimo principas, galutinai išnykopoemoje „Donelaitis”, kur istorinio laiko realijos virto tautos istoriniolikimo formulėmis, o kūrinio sandara rėmėsi jau ne fabulos seka, ovaizdinių leitmotyvų dramatiška derme. Pirmapradžių būties elementųįvaizdžiai (ugnis, vanduo, duona), gėrio ir blogio simboliai (baltasavinėlis, dinozauras), mito fabulos tapo naujųjų poemų ašimi, ieškantautoriui „visumos ir sistemos” XX a. karų, žudynių, prievartos ir melopatirtyje (Siena, 1965; Heroica arba Prometėjo pasmerkimas, 1973). Įvykiųfragmentai, žmonių veidai, buities nuotrupos išnirdavo maštabiškųapibendrinimų siekiančios minties įtampoje. Toji mintis plėtojosisusiduriant priešingoms jėgoms, ir vidinis minties dualizmas,nepaklūstantis išankstiniam sprendimui, lėmė Marcinkevičiaus poemųdramatišką intensyvumą, jų struktūrų įvairovę ir kintamumą – nuoinkorporuotų baladžių, raudų, himnų iki sarkastiško farso ir oratorijų. Nuo stambių poemų Marcinkevičius perėjo į eiliuotas dramas,sukurdamas vientisą savo sumanymu ir stilistika trilogiją (Mindaugas.Mažvydas. Katedra, 1978), kurioje poetiškai įprasminami trys svarbiausitautos istorinio likimo etapai: valstybės sukūrimas, pirmoji knyga,dvasinių vertybių katedra. Romantinė eiliuotos dramos samprata – praeitisnemiršta, tęsiasi dabartyje – trilogijoje atgijo kaip pagrindinių tautosinstitucijų iškilimo ir griuvimo elegija, interpretuojama, kaip amžinasprieštaringumas, glūdįs tautos ir žmogaus egzistavimo pamatuose. „Sudraskėtį gabalėlius mane”, – šaukia Mindaugas, pirmasis Lietuvos karalius, sukūręsXIII a. krauju ir klasta galingą valstybę, bet sunaikinęs savyje žmogų(„asmenybės kulto” kritikos atgarsiai). Istorinė atributika, išdėliota kaipsceninio veiksmo dekoracijos ar premisos, nedeterminuoja nei ganamelodramatiškos fabulos, nei kūrinio personažų, kurie autoriaus traktuojamikaip tam tikrų principų įsikūnijimas. „Esu idėjų dramos šalininkas”, –deklaravo autorius. Kūrinio centre – pagrindinio herojaus monologai, kaipir B.Sruogos poetinėse dramose, tik jie trykšta ne iš emocijų virpesio, oiš problemų svarstymo ir sprendimo. Perėmęs iš klasikinės dramospriešpriešinį idėjų, sąvokų ir emocijų tekėjimą, o iš dalies ir centrinękonflikto ašį, pagal kurią rikiuojasi personažai, iš savo poetinės kūrybosMarcinkevičius pasilaikė atskirų veiksmo scenų ir gestų simboliškumą,tėvynės leitmotyvą – visų išgyvenimų, įvykių ir konfliktų galutinę tiesą,skaudžios rimties ir pakilaus taurumo intonaciją, išlaikomą net masinėsescenose. Marcinkevičiaus draminė trilogija suintelektualino ir modernizavolietuvių poetinės dramos modelį. Ji dar labiau sustiprino autoriaus –nacionalinių vertybių reiškėjo ir tautinės savimonės žadintojo – autoritetąir populiarumą. Natūralu, kad Marcinkevičiui buvo suteikta teisė atidaryti1988 m. steigiamąjį Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimą.