Justinas Marcinkevičius

Justinas Marcinkevičius

(g. 1930)

Valstiečio sūnus, 1954 m. baigęs Vilniaus universiteto Istorijos-
filologijos fakultetą, natūraliausiai sujungė savo kūryboje lietuvių
literatūros artimumą žemei su romantiniu dvasingumo pradu. Nuo pat pirmojo
eilėraščių rinkinio Prašau žodžio (1955), kurį E.Mieželaitis pasitiko
džiaugsmingu šūksniu: „Jis gimė poetu”, pastovi jo lyrikos versmė buvo
kaimo vaiko psichika, besigręžianti į savo pradžią ir plastiškai jaučianti
daiktų realumą. Artojo šeima, sėdanti prie vakarienės stalo, jo
eilėraščiuose tapo amžino būties vyksmo sakraliniu aktu, o šeimos ryšys,
toks stiprus liaudies etikoje, meilės – svarbiausio poetinio išgyvenimo –
pagrindu.

Idėjinio apsisprendimo būtinybė, privaloma visiems į viešumą
išeinantiems pokario vaikams, įbrėžė į Marcinkevičiaus kaimietiškų šaknų ir
liaudies dainas stilizuojančią lyriką griežtą minties judesį, ieškantį
galutinio atsakymo („Visą laiką ieškau vieno taško, / iš kurio išeina visos
tiesės”). Trumpalaikis pradedančio poeto, Prienų gimnazisto, areštas
eilėraščių rinkinio „Šventoji duona” sulaikymas privertė paspartintai
prisiimti revoliucijos ir socializmo postulatus kaip vienintelę istorijos
padiktuotą gyvenimo ir kūrybos alternatyvą („Štai šitas kelias mūsų, / O
šunkelis – anų”), išsižadant vilties išsaugoti žaliuojančią vienkiemių
Lietuvą. Su tik ką įtikėjusiojo kategoriškumu („Aš manau, / kad poetas /
kiekvienas / turi būt / prokuroras / priešui”) jis šoko poetizuoti
pagrindinių socialistinės pasaulėžiūros kategorijų – Leninas, darbas,
aktyvus veiksmas, kolektyvizmas, atmesdamas inndividualizmą ir orientaciją į
Vakarų gyvenimo būdą bei kultūrą kaip tautos ir žmoniškumo išdavyste
(apysaka „Pušis, kuri juokėsi”, 1961). Stengėsi susikurti logizuotą
visuotinių vertybių sistemą, kuri nesikirstų su esama tvarka, o ją
pateisintų globalinės žmonijos raidos ir moralinių principų aspektu.
Racionalistinis mąstymas, guldantis pasaulį į aiškias ir gr

riežtas istorinės
būtinybės schemas, stūmė poeto kūrybą į optimistinę santarvę su pasauliu ir
savimi, kuri atliepė lituanizuojamos kompartijos tikėjimą šviesia
sovietinės Lietuvos ateitimi. Ankstyvoji Marcinkevičiaus kūryba – šito
naivaus ir apgaulingo tikėjimo balsas, gana patetiškas, bet nuoširdus („Pro
rytmečio vartus / išeinam aukštesni, / o kelio vingiuose – / aukštų
svajonių žymės”).

Logikos karkasas, stipriai ideologizuotas, kelia visą
Marcinkevičiaus eilėraščio struktūrą, neleisdamas jai blaškytis ir
subyrėti. Tai svarbiausia jo lyrikos rinkinių Duoną raikančios rankos
(1963), Liepsnojantis krūmas (1968) koordinatė, paveldėta iš pokario
laikotarpio kartu su energingu skubėjimu į valingas išvadas, kartu su
bendrųjų kategorijų virtinėmis ir patetiškomis intonacijomis („Aš milijonai
rankų / žemę į saulę kelia”) ir tribūniškais moralizavimo šūksniais („Tegu
nuskęsta laivai, / blogybėm ir ydom pakrauti”). Nesvyruojantis loginis
piešinys ir tauriai iškilminga kalbėsena pastebimai slopino intuityvaus
poetinio suvokimo gelmę ir eilėraščio potekstę.

Marcinkevičius – dramatiškos prigimties poetas. Kai vidiniai
prieštaravimai, slopinami utopinių iliuzijų ir konformistinės laikysenos,
vis dėlto prasiveržia į eilėraštį, giimsta aštrių lūžių psichologinis
vyksmas, kupinas pokario kartos egzistencinio netikrumo.

Naktim į gryčią mišias veržias

sulytas, purvinas – ir ima guostis.

Aulus džiovina Ąžuolas ir Beržas,

ant šautuvo užmiega jaunas Uosis.

 

Ir stalas atiduoda miškui maistą.

Ir puodas kantriai verda seną vištą.

Ir aš gūžiuos į pašukinį maišą –

sargybon išvarytas, saugau mišką.

 

O paryčiu į gryčią miestas beldžias.

Net šuo – ir tas išmoko nebeloti.

Ir pirmąkart girdžiu, kaip tėvas meldžias,

atidarydamas duris lyg skaudžią votį.

 

Man jau nereikia aiškinti: toks metas.

Tamsoj sugrabalioju duoną, sviestą

ir vėl, tą patį maišą užsimetęs,

sargyboj stoviu. Saugau miestą.

Marcinkevičius sukūrė iš vidinių savo kartos pr
rieštaravimų aukštą
eilėraščio įtampą, neišsižadėdamas logiškojo sąryšingumo ir vaizdo
plastikos – tradicinių klasikinės lyrikos elementų. Jis grąžino į lyriką
etinę refleksiją, savaip pratęsdamas V.Mykolaičio-Putino dvasinės
autoanalizės tradiciją. Etinės vertybės sukūrė jo lyrikoje aukštą budėjimo
nuotaiką: eilėraštis virsta didžiosios išpažinties ir tikėjimo aktu, kur
žmogus pakyla virš smulkmenų į būties esmių regėjimą, į savo laikinumo ir
savo pašaukimo meditaciją, būtiną, kad žodis taptų dvasine jėga. Įprastuose
daiktuose atsirado nauji metmenys – kažkas neužbaigto, nueinančio tolumon,
paslaptingai įsiterpiančio į žmogaus likimą. Užsimezgė keistas, logiškai
nepaaiškinamas reiškinių ryšys, atskiroje smulkmenoje prabilo fundamentinė
esmė, besidriekianti į begalybę.

Tylėsiu ir aš.

Gera eiti su tylinčiom upėm.

 

Auga kažkas tyloje.

Gal mintys?

Gal žuvys?

Ir žuvys, ir mintys – bebalsės.

 

Per naktį pakyla žolė –

kaip žalias vešlus debesis –

ir tylėdama viską pasako.

Dvasingumo spindesys, pagrįstas būties vientisumo siekiu ir
tobulėti skatinančia etikos nuostata, paskutiniuose eilėraščių rinkiniuose
Gyvenimo švelnus prisiglaudimas (1978), Būk ir palaimink (1980), Vienintelė
žemė (1984), Už gyvus ir mirusius (1988), Eilėraščiai iš dienoraščio (1993)
įgavo viską suprantančio ir atleidžiančio gerumo, būdingo lietuvių liaudies
dainuojamajai lyrikai. Reikia ištiesti mylinčias rankas viršum gyvybės, kad
ji neišgaruotų radioaktyviame debesy, reikia plėsti pasaulį „gerųjų žodžių
kryptimi” – toks šių knygų leitmotyvas. Eilėraštis – užuojautos ir meilės
aktas, todėl žodyje viešpatauja ne jėgos momentas, o gailus trapumas, jis
ištariamas atsidūstant. Elegiškas ketureilis, atskilęs iš ilgaamžės
tradicijos, atsineša atvirą, skaisčiai naivų, graudoką ritmo siūbavimą,
pritinkantį paprastų žodžių ir atodūsių ištarimams („Jau tu mane pripylei /
aušros ir vyturių. / Dabar niūniuok man tyliai, / ką aš išverkt tu
uriu”).
Individualios būties ištirpimas gimtosios žemės pavidaluose, jos
istoriniame likime ir kultūroje – šviesioji eilėraščio kulminacija, nes
meninio žodžio misija, poeto supratimu, – šildyti ir sergėti tautos gyvybę
(„mano žodžiai, kaip tvarsčiai, prilipę prie tavo žaizdų”).

Nacionaline problematika rėmėsi ir Marcinkevičiaus poema, kuri
jam buvo „visų žanrų žanras”. Pirmose poemose (Dvidešimtas pavasaris, 1956;
Kraujas ir pelenai, 1960) dominavo pokario ideologinė alternatyva:
kryžkelės situacijoje tauta ir individas turi apsispręsti -skylančiame
pasaulyje stoti į vieną ar į kitą pusę. Vėlesniuose kūriniuose (Donelaitis,
1964; Pažinimo medis, 1979) į centrą iškilo nacionalinė savimonė kaip
dramatiškas išgyvenimas, o nacionalinė kultūra buvo sureikšminta kaip
tautos išlikimo sąlyga. Pirmose poemose autorius brėžė individualias
veikėjų psichologijos linijas, trokšdamas sukurti charakterius, kurie būtų
„laiko ir epochos tipais”, kaip įprasta epiniuose kūriniuose. Psichologinė
individualizacija, kaip eiliuoto pasakojimo principas, galutinai išnyko
poemoje „Donelaitis”, kur istorinio laiko realijos virto tautos istorinio
likimo formulėmis, o kūrinio sandara rėmėsi jau ne fabulos seka, o
vaizdinių leitmotyvų dramatiška derme. Pirmapradžių būties elementų
įvaizdžiai (ugnis, vanduo, duona), gėrio ir blogio simboliai (baltas
avinėlis, dinozauras), mito fabulos tapo naujųjų poemų ašimi, ieškant
autoriui „visumos ir sistemos” XX a. karų, žudynių, prievartos ir melo
patirtyje (Siena, 1965; Heroica arba Prometėjo pasmerkimas, 1973). Įvykių
fragmentai, žmonių veidai, buities nuotrupos išnirdavo maštabiškų
apibendrinimų siekiančios minties įtampoje. Toji mintis plėtojosi
susiduriant priešingoms jėgoms, ir vidinis minties dualizmas,
nepaklūstantis išankstiniam sprendimui, lėmė Marcinkevičiaus poemų
dramatišką intensyvumą, jų struktūrų įvairovę ir kintamumą – nuo
inkorporuotų baladžių, raudų, himnų iki sarkastiško farso ir or
ratorijų.

Nuo stambių poemų Marcinkevičius perėjo į eiliuotas dramas,
sukurdamas vientisą savo sumanymu ir stilistika trilogiją (Mindaugas.
Mažvydas. Katedra, 1978), kurioje poetiškai įprasminami trys svarbiausi
tautos istorinio likimo etapai: valstybės sukūrimas, pirmoji knyga,
dvasinių vertybių katedra. Romantinė eiliuotos dramos samprata – praeitis
nemiršta, tęsiasi dabartyje – trilogijoje atgijo kaip pagrindinių tautos
institucijų iškilimo ir griuvimo elegija, interpretuojama, kaip amžinas
prieštaringumas, glūdįs tautos ir žmogaus egzistavimo pamatuose. „Sudraskėt
į gabalėlius mane”, – šaukia Mindaugas, pirmasis Lietuvos karalius, sukūręs
XIII a. krauju ir klasta galingą valstybę, bet sunaikinęs savyje žmogų
(„asmenybės kulto” kritikos atgarsiai). Istorinė atributika, išdėliota kaip
sceninio veiksmo dekoracijos ar premisos, nedeterminuoja nei gana
melodramatiškos fabulos, nei kūrinio personažų, kurie autoriaus traktuojami
kaip tam tikrų principų įsikūnijimas. „Esu idėjų dramos šalininkas”, –
deklaravo autorius. Kūrinio centre – pagrindinio herojaus monologai, kaip
ir B.Sruogos poetinėse dramose, tik jie trykšta ne iš emocijų virpesio, o
iš problemų svarstymo ir sprendimo. Perėmęs iš klasikinės dramos
priešpriešinį idėjų, sąvokų ir emocijų tekėjimą, o iš dalies ir centrinę
konflikto ašį, pagal kurią rikiuojasi personažai, iš savo poetinės kūrybos
Marcinkevičius pasilaikė atskirų veiksmo scenų ir gestų simboliškumą,
tėvynės leitmotyvą – visų išgyvenimų, įvykių ir konfliktų galutinę tiesą,
skaudžios rimties ir pakilaus taurumo intonaciją, išlaikomą net masinėse
scenose. Marcinkevičiaus draminė trilogija suintelektualino ir modernizavo
lietuvių poetinės dramos modelį. Ji dar labiau sustiprino autoriaus –
nacionalinių vertybių reiškėjo ir tautinės savimonės žadintojo – autoritetą
ir populiarumą. Natūralu, kad Marcinkevičiui buvo suteikta teisė atidaryti
1988 m. steigiamąjį Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimą.

Leave a Comment