Just. Marcinkevičiaus dramos “Mažvydas” ištraukos interpretacija

Justinas Marcinkevičius yra klasikinių poezijos tradicijų tęsėjas. Kaip ir daugeliui lietuvių poetų, Justinui Marcinkevičiui svarbiausia Tėvynė, gimtoji kalba ir žmogaus dvasia. Jo dėka šiandien galime pakelti laiko uždanga ir pažvelgti i tolimus laikus, sužinoti apie tautos šaknis. Tačiau Justinui Marcinkevičiui rūpejo ne sausi faktai, o mogaus likimas. Todėl ir dramoje “Mažvydas” dėmesys sutelkiamas i pagrindinio veikėjo vidinius konfliktus.
Nagrinėjamoje ištraukoje būtent ir bandomas atskleisti herojaus blaškymasis tarp pareigos ir jausmo. Ištrauka pradedama remarka, kurioje tiksliai nurodyta veiksmo vieta ir daiktai liudija appie Mažvydo kūrybinę veiklą, o dvi taurės ir vynas – tai nuoroda į gerus Mažvydo ir Vilento santykius. Visame nagrinėjamos ištraukos dialoge dominuoja Mažvydas, o Vilento pasisakymai tiesiog palaiko pokalbį, suteikia mintims pradžią ar apibendrinimą. Vilentas – pagalbinis išorinis veiksnys, kuris išjudina vidinį veiksmą.
Dialogą pradeda Mažvydas pasakojimu apie savo kasdienį gyvenimą. Tačiau jis čia apie viską kalba netiesiogiai, o pasitelkdamas simbolius. Simbolių prasmę įgauna paprasčiausi dalykai: ,, Jau temsta, brangusis Vilentai, ant mūsų dirvų”. Tai ne apie vakaro tįamsą, o apie vertybes, kurios viis nyksta. Mažvydas visiškai atvirai kalba su savo draugu, nieko neslėpdamas. Jų artimą ryšį parodo kreipiniai: ,, Brangusis Vilentai”, ,,Brolau tu mano”. Tolesniame pokalbyje Mažvydas visiškai apnuogina savo jausmus, vis labiau atskleisdamas savo dvejones dėl darbo, ty viso gyvenimo, prasmingumo. Herojus bl

laškosi nesuprasdamas, kas jam išties svarbu. Mažvydas nesijaučia nepalaužiamas ir stiprus, todėl kai vilentas apie Giesmyną pasako: ,,Titano darbas.”, Mažvydas atsako: “Ė, greičiau Sizifo.”.
Mažvydas lyg pavargęs ir nusivylęs žmogus pasakoja apie savo darbą – “akmens stumimą į kalną”. Nors rankos jau silpst, bet jis negali paleist to ,,akmens”, nes tai viskas ką jis nuveikė per savo gyvenimą. Be ,,akmens” herojus nieko neturi, be jo gyvenimas prarastų tikslą. Jo gyvenimo kelias – tai amžinas ėjimas į kalną, kažko nepasiekiamo siekimas. Tragiškiausia tai, kad jis pats pasirinko tą kelią, kad tas kelias jam atsibodo ir herojus nesijaučia laimingas dėl tokio savo gyvenimo. Martyno Mažvydo ginčas su jam brangiu Vilentu atskleidžia visiška herojaus pasidavimą. Pirma jis grasina Vilentui, kad tuoj neskambės lietuviškas žodis Karaliaučiuje, o vėliau pasirodo kaaip labai silpnas žmogus. Čia Vilento ryžtas priešpastatomas Mažvydo silpnumui: ,,.negaliu.”. Prasidėjęs monologas toliau plėtojamas Mažvydo savianalizės principu. Jis gilinasi į save prisimindamas vis daugiau, žvelgdamas i save kritiškai: ,, Argi ne kvailys!”. Mažvydas kreipaisi daugiau ne į Vilentą, o į save. Jam ramybės neduoda jaunystėje ištarti žodžiai: ,,Geriau prarasti Lietuvą nei Dievą”.ir tik dabar, jau senatvėje, jis suvokia, kad viskas ne dėl Tėvynės ir Dievo, o dėl pareigos, pareigos Žodžiui. Herojus prisimena ir Katekizmo išleidimą ir tuo metu įvykusį pokalbį su kryžiuočių ordino ma
agstru. Iš laiko perspektyvos šie įvykiai jam atrodo visai kitaip. ,,Kokia ironija!” – lyg pats iš savęs pasišaipo. Paskutinėse ištraukos eilutėse Mažvydas išlieja visa savo širdį: ,,Žodis mano Dievas”. Šie žodžiai dvasininkui lyg ir netinkami, nes jis lyg ir išsižada tikrojo Dievo. Šie žodžiai – poeto. Išsiveržęs jausmas iš širdies gelmių ir virtęs žodžiu, skamba didingai.
Paliekame Mažvydą taip ir nebaigusį pokalbio su Vilentu. Tačiau pamatę jį kitokį nei ištraukos pradžioje. Pasikeičia ir jo kalbėjimo tonas, abejonės sklaidosi, atsiranda vis stiprėjantis įsitikinimas.

PABAIGA

vieta k8rinyje ir bla bla..............................
..............................

..............................

Leave a Comment