Jurgio Savickio apsakymo “Ad astra” analizė bei interpretacija

Jurgio Savickio apsakymo “Ad astra” analizė bei interpretacija

Jurgis Savickis – naujo tipo lietuvių rašytojas, moderniosios literatūros kūrėjas, prozos reformatorius. Jo prozai būdingos ekspresionizmo žymės: netikėtumas, išraiškingumo siekimas, situacijų kaita, panaudojant scenos ir kaukės įvaizdžius. Rašytojo kūryboje bene visur surandame ne tik gėrio bet ir blogio žaismą, žmogaus įgimtą ieškojimą gyvenimo tiesos bei siekimą amžinojo gėrio. Lietuvių prozai būdingą graudumą, liūdnumą J. Savickio prozoje keičia naujas kitoniškumas: žaidybiškumas, subtili ironija, o kai kur net ir linksmas dinamiškumas. Ne retas atvejis Savickio kūūryboje yra ir šventadieniškumo nuotaikos, pagražintos spalvos, metaforų dermė ir gal kiek stringantis, bet modernus miestietiškas įmantrus, inteligentiškas žodis.
Būtent šie pagrindiniai bruožai lydi visą jo kūrybą, kurios didžiąją dalį sudaro apsakymai. Apsakymai kuriuose gvildenamos buitinės, gyvenimiškos problemos. Vienas iš tokių – „Ad astra“. Gal tik pavadinimu kiek netelpantis į Savickiškuosius kūrybos rėmus, mat pasirinktas nelietuviškas, lotyniškas žodis, turintis keliavimo į žvaigždes reikšmę. Tačiau neverta skubėti pakilti į atviras erdves, nežemiškus dalykus, mat apysakos turinys byloja ką kita. Čia visas veiksmas sukasi aplink kaimo buitiškus daalykus, visiems įprastą valstiečių gyvenimą dar nenujaučiamo karo išvakarėse. Kuomet žmonės kupini reformatoriškų nuotaikų, pasiryžę daug ką nuveikti.(„ Energijos buvo daug, jis nežinojo, kur ją dėti.“) Ypatingai veiklūs ir stiprūs šioje padėtyje jaučiasi tie, kurie turi tėvynę ir senus papročius my

ylinčias sielas, kuriems graudu žiūrėti į nuniokotą savo krašto kultūrą ir nuskriaustą autentiškąjį kaimo kraštovaizdį. Čia jau seniai vasaromis nebesirpsta vyšnios (meilės, vaisingumo simbolis), nebežaliuoja neįžengiamos girios. Visa tai apsakymo veikiančiąjam Dalbai primena tikrą chaosą, apleistą kraštą. Aplink tik brutalaus rovimo ar griovimo pėdsakai. Todėl skaitant eilutes, kuriose apibūdinama tuometinė kaimo panorama, žodis gerklėje stringa. (Sodžiaus senos trobos buvo nukeltos, o kaminai sugriauti. Kiek sveikatos reikėjo padėti – tuos kaminus išarti, o vyšnias išrauti.”) Ne tik mane, skaitytoją, bet ir apsakymo žmogų ima siutas, matant tokią betvarkę, pasitraukusių okupantų paliktas šiukšles. Jis tarsi Hamletas sukyla prieš nevykusiai susiklosčiusias istorines aplinkybes ir miglotą ateitį. Nusprendžia vienas pats keisti pasaulį.(„ Aš padarysiu savaip ir nepasiduosiu, – ištarė Dalba lyg koks pionierius.“) O pradžią to keitimo jiis susieja su apsivalymu – senų ir nereikalingų daiktų atsikratymu. Neaišku kodėl, bet pirmąja jo auka tampa kieme „gaivalinėjąs” senas šuo. Tai priminė netgi ne šunį, o kažkokį neaiškų, baisiai sulįsusį padarą, kuris šeimininkui Dalbai, sveikam, žvaliam ir pusryčiams valgančiam riebius blynus, atrodė lyg kontrastas. Pastebimai nusižengta nerašytai šeimininko ir šuns panašumo taisyklei. Jie abu skirtingi lyg diena ir naktis, nors jų likimo linijos eina viena šalia kitos. Kartais skaitant ši apsakymą tam tikrose vietose netgi sunku suprasti kieno mintys perteikiamos: šu
uns ar Dalbos. Tokia dilema iškyla, kadangi Savickis apsakyme „Ad astra“ „prabyla“ ir šuns balsu. Nors ir yra sakoma, kad šuns balsas į dangų neina, tačiau šiuo atvėju personifikuoto gyvūno mintys be galo svarbios. Jis suvokia leidęsis su šeimininku į paskutinę kelionę, kur juo bus atsikratoma lyg „sudriskusiu skarmalu“.
Gaila šuns, kuris netgi sulaukęs gilios senatvės nenusipelnę ramios mirties, o paskutiniąsias gyvenimo akimirkas pasitiko, tarsi smūgį iš pasalų. Jis mirė savo klastingo šeimininko rankos įstumtas į ledinį eketės vandenį,(“ Dalba, pagriebęs šunį už galvos, vilko jį kaip kokį aviną ir įstūmė aketėn.”) kuriame vargšas gyvūnas išnyko tarsi dumas vėjyje, kartu nusinešdamas šeimininko svajones tapti pasaulio gelbėtoju, išvaduotoju iš neteisybės. Po šio jo “žygdarbio” šuo mirė, tačiau mirė kaip herojus, pakelta galva. O mirties akivaizdoje jis skelbiamas nugalėtoju. Ko negalima pasakyti apie Dalbą, kurio gyvenime po šio įvykio įvyko didelis ir lemtingas lūžis. Lūžis privertęs jį pasijusti menku ir bejėgišku šiame pasaulyje, kai prieš tai jis dėjosi galįs priversti suktis žemę pagal save patį. Tik dabar jis suprato visada turintis pasverti savo galimybes prieš ką nors darydamas ir kad pasaulio keitimas privalo prasidėti ne nuo ko nors kito kaip tik nuo savęs.
Taigi taip baigiasi J.Savickio apsakymas “Ad astra”. Taip ir lieka pagrindinis veikėjas nepasiekęs žvaigždžių, o
tik matantis jas toli už horizonto. Jam dangus dar labai labai tolimas ir nepasiekiamas. Ne taip kaip man, skaitytojui, perskaičiusiam tokią gražią apysaką. Gal būt kai kam ir nepatiks mano primetama nuomonė, tačiau “Ad astra” verta daug gražių pagyrimų ir dar gražesnių epitetų. Juk nereikia net būti pasižymėjusiu kritiku, recenzijų rašytoju, kad pastebėtum nepakartojamą spalvų žaismą kūrinyje, (“Protarpiais žiemos spalvų nykumas būdavo sušildomas gaivesnės spalvos – oranžo ar žydriai melsvos
,- tolimos saulės nusišypsomimas.”) saikingai ir laiku pavartotus gremėzdiškus, šiurkščius žodžius ar svetimybes. (“week-end, riebūs blynai, brudas” ir t.t.) Tai kūrinį daro realistiškesnį bei sustiprina kai kurių teiginių tikrumą šuns ir Dalbos monologuose, kurių dėka atskleidžiamas ir tik kūrinio eigoje galutinai suprantamas veikėjų vidinis pasaulis bei jo konfliktas su aplinka. Ypatingai gerai tai matoma apsakymo kuliminacijoje, kurios su didele įtampa laukiame beveik viso kūrinio eigoje. Kaip tik čia ir atsiskleidžia rašytojo talentas.Nors ir negražiu, barbarišku žodžiu bei laužytais, sunkiais sakiniais rašytojas sugeba prikaustyti skaitytoją prie kūrinio veiksmo. O kalbos neimantrumu pasiseka sudominti ir suintriguoji ne tik išprususį, bet ir mažiau mokslų ragavusį žmogų. Ne veltui Jurgis Savickis dar yra žinomas provincijos inteligento vardu.

Leave a Comment