Juozas Miltinis – pedagogas

Panevėžio Juozo Miltinio vidurinės mokyklos
Xe klasės mokinio
ARNO MAZĖČIO

Juozas Miltinis – pedagogas
REFERATAS

2007 m.
PANEVĖŽYS

Turinys

Įvadas .............................. 3
Juozas Miltinis pedagogas, kuris išugdė išskirtinę žmonių kartą .............. 4
Išvados .............................. 9
Literatūros šaltiniai .............................. 10

Įvadas

Juozas Miltinis – žinomas žmogus ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Dauguma Maestro žinome kaip garsų režisierių. Jis yra režisavęs daug spektaklių, kurie tapo pavyzdžiu daugeliui šių dienų aktorių. Tačiau Juozas Miltinis – ne tik režisierius. Jis buvo aktorius, poliglotas, dailininkas, pedagogas.
Šiais metais bus minimos Maestro 100 – sios gimimo metinės. Joms paminėti mieste bus daug renginių, kurie vyks visus metus. Kiekvienas galime prrisidėti mažesniu ar didesniu darbu prie šios gražios šventės.
Mes, dešimtokai, nutarėme pažiūrėti į Juozo Miltinio gyvenimą kitu kampu. Mano pasirinkta tema: Juozas Miltinis – pedagogas. Problema: Dažnas žmogus net nežino, kad Juozas Miltinis buvo pedagogas ir kaip jis mokė savo mokinius. Referato tikslas: supažindinti šiuolaikinį žmogų su praeito amžiaus mokytoju, kuris dar ir dabar yra daugeliui tapęs pavyzdžiu, išsiaiškinti koks mokytojas buvo Juozas Miltinis ir kaip jis mokė savo mokinius. Adresatas: Bendraamžiai, draugai, kuriems įdomus teatras.
Rašant referatą man padėjo Juozo Miltinio palikimo sttudijų centras, Tomo Sakalausko knygos ir buvę Juozo Miltinio mokiniai. Iš buvusių mokinių: Romualdo Urvinio ir Juliaus Tamošiūno – man pavyko sužinoti, kaip Maestro mokė teatro meno subtilybių, kaip vykdavo pamokos, kokie buvo reikalavimai aktoriams. Iš knygų ir palikimo studijų centro da

arbuotojų pasakojimų man pavyko susidaryti bendrą vaizdą apie Maestro, kaip asmenybę, mokytoją.

Juozas Miltinis pedagogas, kuris išugdė išskirtinę žmonių kartą

Juozas Miltinis buvo pedagogas, tačiau ne bendrojo lavinimo mokykloje, o visai kitame „pasaulyje“ – teatre. „Sakoma, kad pirmykštis teatras yra prasidėjęs nuo laužo, nuo liepsnos judesio. Žmogus, išvydęs liepsną, paukštį, panoro juos imituoti, bandė skristi, kaip Ikaras. Ir iškart pajuto konfliktą, nes neturi sparnų. O jeigu užliptum ant kalno? Man taip buvo vaikystėje, – prisirišęs vantas prie rankų, norėjau nuo medžio nuskristi. Pliumptelėjau. Žmogus, pajutęs su savim konfliktą, buvo pirmasis aktorius. Nuo jo prasideda pirmykštis teatras.“ (T. Sakalauskas „Monologai“, 1981, p. 63)
„Aktoriui nepakanka pasikliauti vien tik savo talentu ir intuicija. Jis turi būti filosofas ir poetas, akrobatas ir mimas, tobulai valdantis savo balsą ir kūną – savotiškas intelekto ir jausmo lydinys. Tačiau ir puikiausiai įvaldęs savo amatą, aktorius nepajėgs savo „meistryste“ paslėpti minčių ir jausmų skurdumo, dvasinio tuštumo.“ (T. Sakalauskas „Monologai“, 1981, p. 62) Juozas Miltinis savo mokinius mokė meno istorijos, psichologijos, filosofijos, įvairių teatro dalykų. Jis suteikdavo jauniems žmonėms įvairių žinių, tiek praktinių tiek teorinių, kurių dėka jie tapo asmenybėmis.
Vaidyba – tai kūryba: gyvo žmogaus kūrimas iš gyvo žmogaus. Kaip teigė Juozas Miltinis: „Aktoriaus asmenybė turi būti tokia turtinga, kad iš jo dvasinių išteklių susimodeliuotų dramaturgo mąstytojo sukurtas pe

ersonažas, galįs polemizuoti su šiandieniniu žiūrovu. Tačiau nemokytas aktorius neimprovizuos nė menkiausios scenos, nesukurs nė vieno gyvo charakterio, taip kaip neįmanoma išmokti skambinti fortepijonu be instrumento.“ (T. Sakalauskas „Monologai“, 1981, p. 65) Visi Maestro mokiniai turtingos asmenybės, nors jie paprasti žmonės, atėję iš mokyklų, fabrikų ar net gatvių. Norint patekti į teatro studiją, reikėjo atitikti atrankos kriterijus, kas ne visiems pavykdavo. Reikėdavo padeklamuoti eilėraštį, pasakyti pasakėčią, taip pat didelis dėmesys buvo skiriamas laikysenai.
Daugelis baigusių aktorių dabar yra profesionalai. Tačiau kaip iš profesionalo tapti menininku? Kaip sakė pats Maestro: „.Amato pas mus mokoma, ir mokoma gan iš esmės neblogai. Bet amato išmokimas – pradinė teatrinio darbo stadija, – kai kuriems tampa ir baigiamąja.“ Juozo Miltinio dramos studijoje išlikdavo tik stipriausi, atkakliausiai, galintys atsisakyti malonumų ir, žinoma, talentingiausi, nes įgimtas talentas be žinių ir pastangų yra niekas. Vertybė sukuriama.
„Aktorius – tai žmogus, kuris gali ir moka konfliktuoti pats su savimi, kai iš savęs padaro kitą žmogų ir, ant kito pečių užlipęs, eina toliau, kabinasi į visatą.“ Mokytojas savo mokiniams sakė, kad reikia stengtis save pakeisti, nes užtenka žinoti, kad nuo savęs nepabėgsi, savęs nepamirši. Nėra galutinių atradimų – yra nuolatinis judėjimas. Aktorius turi išmokti pats, bet ne parodyti, ką moka. Tada jis nieko nebegali duoti, jo tada nedomina tokia veikla –
ir jis tampa nebeįdomus. Juk kūryba – procesas.
„Kai viena sena dama paklausė Hakslį, kas yra poezija, jis atsakė: „Nuolatinis siurbimas (kaip kad cukrinis runkelis šaknimis į save siurbia žemės sultis) ir kristalizavimasis.“ Pasitenkinimas, užbaigtumo mintys – blogai; tai aktoriaus mirtis. Išmintis nepasimeta, – visada ją atrasime – archyvuose, knygose, ore, gamtoje. Kaip sakė Miltinis: „Dažnai aktoriai rūpinasi ne tuo, kuo reikia, juos domina pasiplepėjimas, konkurencija, demonstravimas, kas centimetru didesnis. Jie pasidaro savimi patenkinti, pasitikintys, pradeda vienas kitam pavyduliauti, prasideda verbavimas daiktams, vaikymasis pigaus populiarumo, efemeriškos šlovės. Eina uždarbiauti. Pasidaro neveiklūs. O juk reikia išrasti, sužinoti.“ (T. Sakalauskas „Monologai“, 1981, p. 66) Todėl Maestro neleisdavo nė vienam savo mokiniui „iškilti“ aukščiau kitų, o jei tokių būdavo, tai labai greitai juos „nuleisdavo“.
Aktorius turi būti ir fiziškai labai sveikas, ir dvasiškai susikaupęs. Dinamiškas. Kad kiekvieną vakarą pakeltų nepaprastai didelį emocinį ir intelektualinį krūvį, turi būti stiprus. Miltinis savo mokinius mokė pagal asketišką gyvenimą: savidrausmė, nustatytas dienos režimas, fizinis grūdinimasis, įvairūs pratimai, tvarkingumas, punktualumas, saikingas mėgavimasis žemiškais džiaugsmais. Aktoriui pravartu daug skaityti, daug mąstyti, branginti vienatvę. Mokytojui rodės, kad žmogus, bijantis vienatvės, nenori galvoti, vengia bendrauti su pačiu savimi, jis nenuoširdus, nepažįsta nevilties skausmo. O kad patirtum džiaugsmą, reikia patirti ir skausmą. Taip pat Juozas Miltinis mokė savo mokinius, kad reikia ve
engti daug kalbėti kasdieniniame gyvenime, kad nesutrikdytų intonacinės kalbos sandaros. Intonacija – didžiulė jėga.
Maestro sakė: „Mano mokytojai mane mokė, o vėliau ir pats įsitikinau, kad aktoriaus vaizduotė būtinai turi remtis ne emocijų kurstymu, kaip sakysime, kurstoma ugnis garvežio kūrykloje, o intelektu. Intelektas savo ruožtu turi stimuliuoti, maitinti vaizduotę. Ji, aktoriaus proto pažadinta gyvenimui, kūrybai, įgyja naują kokybę, naują mastą ir jau paskui tampa aktoriaus tikėjimu ir tiesa.
Šiuolaikinio aktoriaus instinktas, talentas turi būtinai jungtis su intelektu. Tai žmogus su vidinėmis poliarinėmis priešingybėmis, su jautria ir aktyvia sąmone, pasąmone ir superpasąmone.“ (T. Sakalauskas „Monologai“, 1981)
Juozo Miltinio mokiniai pasakoja, kad jų mokytojas jiems sakė, kad jie psichologijos dalykus turėtų išmanyti par excelence, o sirgti tik klaustrofobija, t.y. uždaros patalpos baime, mokėti nepriekaištingai kalbėti ir neišlavintu balsu, būti šiokiems tokiems akrobatams, mokėti fechtuotis, šokti, nors truputėlį groti muzikos instrumentu, dainuoti, nebūti profanams istorijoje, geografijoje, meno istorijoje, gamtos moksluose, mokėti bent porą (jeigu daugiau neįmanoma) užsienio kalbų (ne dėl to, kad kažkas pasakė, kad, svetimas kalbas mokėdamas, ir savąją geriau suprasi). Tačiau tokių aktorių buvo maža. Na, bet šiek tiek buvo.
„Teatras – gyvenimo metafora, gyvenimo studijavimas, sugebėjimas įžvelgti audringoje buities tėkmėje tai, kas turi prasmę, siekimas tą prasmę atskleisti ir išsaugoti. Dramos studijoje gavęs vaidmenį, aktorius jau žinodavo savo būsimą likimą, bet scenoje jis turėdavo gyventi lyg nieko nežinodamas. Iki paskutinės akimirkos. Gyvenime juk mes niekada nežinome, koks bus galas. Žinome tik apskritai, kad bus galas, bet apie tai pamirštame, ir mūsų juoko pirmajame gyvenimo veiksme netemdo būsima mirtis paskutiniajame.“ (T. Sakalauskas „Monologai“, 1981) Maestro mokiniai patys turėdavo susikurti personažą, o jeigu mokytojui jis netikdavo, paimdavo kitą žmogų, kuris taip pat, kaip ir visi kiti, turėdavo mokėti visų spektaklių veikėjų žodžius, kad bet kada galėtų būti paimtas personažui suvaidinti. Jeigu kas nors Miltiniui nepatikdavo vaidyboje, jis niekada nesakydavo, kas blogai, visad aktorius turėdavo suprasti tai pats. Tolimesnėje Juozo Miltinio kūryboje, pedagoginėje praktikoje eksperimentas – kartu su vyresniaisiais aktoriais išleisti į sceną „žaliukus“ studijos auklėtinius, duoti jiems pagrindinius vaidmenis – tapo vienu iš aktorių principų teatre.
Repeticijos vykdavo po 16 ar net 18 valandų per parą. Miltinis savo mokiniams sakydavo, kad aktoriaus temperatūra scenoje visada vienu laipsniu aukštesnė negu kitų žmonių. Paskui, kai praeis tos dvi valandos, aktorius nebegalės atgaminti, ką išgyveno, būdamas scenoje. Jis nebegalės grįžti atgal. O ką jis vieną kartą išgyveno, antrą kartą nebegali taip pat pakartoti (arba tai būtų tik formalus pakartojimas, kuris turėtų žmogų varginti). Tai būtų jo kūrybinio proceso, jo vystymosi stabdymas – žmogaus gyvenimas yra nuolatinis savęs kūrimas, ir rytoj jis jau bus kitoks.
Kaip sakė pats Juozas Miltinis: „Aktorius negali remtis titulais, vardais, laipsniais. Negali didžiuotis stažu ir matyti save ateity su aureole. Judėjimas – gyvenimo jėga, ramybė – mirtis. Tiems, kurie geba judėti, teatras reiklus, bet geras. Kitiems, sustingusiems, apmirusiems, teatras reiklus , bet žiaurus. Aš tai kalbu, turėdamas galvoje ne tik kitus. Kai pajusiu, pamatysiu, kad pats sustoju – turėsiu pasitraukti. Išeiti į pensiją – gėlių auginti, rašyti memuarų.“ (T. Sakalauskas „Monologai“, 1981, p. 71) Teatras studijos mokiniams buvo labai reiklus ir negailestingas, todėl tą studiją baigė tik patys stipriausi.
Taigi Juozas Miltinis buvo pedagogas, psichologas, labai griežtas, despotiškas. Aktorius jis augino kaip vaikus – pradedant mažiukais ir baigiant labai didelėmis ir įvairiaspalvėmis asmenybėmis, kurios ir šiandien dar „šviečia danguje“. Nors Maestro buvo mokytojas, tačiau kartu buvo ir mokinys, kuris domėjosi ir mėgino „užkrėsti“ tuo domėjimusi kitus. Juozas Miltinis išliks savo mokinių, kolegų, menininkų ir žiūrovų atmintyje kaip išskirtinė asmenybė, kurios gyvenimo būdas ir prasmė – kūryba, nuolatinis savęs tobulinimas, palikęs mums psichologinį teatrą, išugdęs ne tik menininkus, bet ir teatro žiūrovus.

Išvados

 Maestro buvo pedagogas, tačiau išskirtinis, nes dirbo kitame „pasaulyje“ – teatre. Jo dėka dabar turime aktorių, kurie garsina mūsų miestą.
 Juozas Miltinis savo mokinius mokė meno istorijos, psichologijos, filosofijos, įvairių teatro dalykų, kurių dėka jie tapo asmenybėmis.
 Juozas Miltinis – pedagogas despotas, kuris sugebėjo paprastus žmones išugdyti į didžius ir gerbiamus aktorius.
 Maestro nors buvo mokytojas, tačiau tuo pat kartu buvo ir mokinys, kuris kartu mokėsi naujų dalykų su savo auklėtiniais.

Literatūros šaltiniai

 Tomas Sakalauskas „Monologai“
 Juozo Miltinio repeticijos II knyga
 Interviu su Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktoriumi Romualdu Urviniu
 Interviu su Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktoriumi Juliumi Tamošiūnu
 Interviu su Juozo Miltinio studijų palikimo centro darbuotoja Angele Mikelinskaite

Leave a Comment