Juozas Baltušis

Juozas Baltušis

Jo tėvas Karolis Juozėnas gimė ir augo netoli Svėdasų, Šventosios pakrantėje, reto gražumo Būtėnų kaime; o motina Marija Baltušytė – netoli Kupiškio, Puponių kaimo Kairabalės paraistėje. Šimtmečio pradžioje, visiškai nesusitarę, abu atvyko į Rygą ieškotis sotesnio duonos kąsnio, čia pamilo vienas kitą, čia susituokė švento Alberto bažnyčioje. Vėliau iš Rygos atsikėlė į Kupiškį. Prasidėjus pirmąjąm Pasauliniam karui pasitraukia. Juozas Baltušis buvo mažamokslis, nebaigęs pradžios mokyklos. Tačiau kiekvieną kartą kai turėdavo laisvo laiko skaitydavo knygas ir tokiu būdu šios knygos jam padėjo suprasti taai, ko nesužinojo mokykloje.

Geriausias J. Baltušio kūrinys – romanas “Sakmė apie Juzą”, parašytas 1979m., įsiterpia į aktualius aštuntojo ir devintojo dešimtmečio literatūros svarstymus apie nykstančias tautas tradicines dvasines vertybes. Autorius romane pabandė sumodeliuoti lietuvio charakterį, sukaupusį savyje ilgaamžę patirtį. Kūrinio pavadinimas “Sakmė.” nurodo jo žanrinį savitumą. Tačiau tai ir romanas. Vadinasi, Juzos charakteris kuriamas dvejopa motyvacija: romaniška ir sakmiška. Romaniškieji kūrinio požymiai – tai konkreti, netolimą praeitį siekianti istorinė įvykių vieta ir laikas. Tokiomis aplinkybėmis veikia ūkininkas Juza. Tačiau Juzos charakteriui būdingesnis yra saakmiškasis pasaulis, mitinis laikas ir erdvė, kur viskas pastovu ir amžina.

Labai svarbi žmogaus gyvenimo sfera – namai ir žemė, ant kurios jie stovi. Neatsitiktinai toks didelis dėmesys romane skiriamas herojaus išėjimui iš namų. Tas išėjimas nėra netikėtas ar nepagrįstas. Gaivališkas, bet la

abai uždaras Juzos charakteris negali pakelti nerealizuotos meilės Vinciūnei. Jis stovi tarsi ant dviejų pasaulių ribos. Kairabalėje visam likusiam pasauliui jis tampa svetimas – miškų žmogus. Tačiau savo naują erdvę jis sukultūrina, padaro joje tvarką. Visi herojaus veiksmai, jo atliekami darbai sureikšminami, rituališki. Juzos susikurta erdvė – tai mažytis kosmoso modelis, mitologinis pasaulio medis, jungiantis tris sferas: požeminę, dabartinę ir dieviškąją.

Juzai rašytojas suteikia mitinei pasaulėjautai būdingą laiko pojūtį. Jo laikas nesutampa su istoriniu laiku, jis nėra vienakryptis, linijinis, o spirališkas, cikliškas, pasikartojantis, nulemtas gamtos ritmo.

Kairabalė Juzai tampa jo žmogiškumo patikrinimo vieta. Jau pačioje romano pradžioje įsitikiname, jog jis gana lengvai apsieina be žmonių. Tik materialiniai poreikiai verčia jį prekiauti ir pirkti pas Konelį druską, žibalą ir geležį.

Visas kūrinys nuo pradžių persmelktas vidinio neerimo ir įtampos. Juzos pastangos užsimiršti darbe, gamtoje pasirodo beviltiškos, jos atskleidžia herojų kankinančią dvasinę gėlą.

Juzos elgesio motyvai kartais gana migloti. Kodėl jis atstumia brolį, atėjusį skolintis pinigų? Juk Adomas nieko Juzai negailėjo, davė visko ko galėjo, o šis net turėdamas dvi puodynes caro auksinių negali duoti broliui pinigų. Ir taip Juza darė vis daugiau klaidų, dėl kurių jis nebegalėjo jaustis ramus ir teisus, pradėjo tolti nuo žmonių kuo toliau, tuo labiau, nešdamasis tylią užslėptą neapykantą visam pasauliui, kol sykį pa
ažvelgęs į veidrodį pamatė , kad paseno. Jis įžengia į naują savo gyvenimo tarpsnį, įgyja visai naujų bruožų. Po truputį ištirpsta Juzos gyvenimas kaip sapnas. Vinciūnės prakeiktas Juza miršta. Kartu miršta ir senelio Jokūbo perduota, Juzos saugota gamtos amžinumo paslaptis.

Juza kaip realistinio romano personažas – įvairiaspalvis. Jis atžarus ir jausmingas, šykštus ir dosnus, drąsus ir bailus, mylintis ir neapkenčiantis.

Romane siekiama realistinio ir simbolinio veikėjo sintezės. Romanas turi konkretaus istorinio laiko ir erdvės požymių, tačiau giliąją jo prasmę atskleidžia išskirtinės pirmapradės gamtos sąlygos ir lietuvių agrarinės kultūros tradicijos.

Leave a Comment