Jonas Jablonskis – didžiausias bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas, jos pagrindų kūrėjas, sugebėjęs atskirti ir iškelti tai, kas lietuvių nacionalinės bendrinės kalbos raidos procese buvo progresyvu ir gaju. Jablonskis – pirmasis bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, jos mokslo kūrėjas. Jablonskis ,,Lietuvių kalbos sąžinė” (Vydūnas), „Jablonskis troško, kad jo pasiektas mokslas greičiau tektų visai tautai” (J. Balčikonis).Jonas Jablonskis kilęs iš vakarų aukštaičių pietiečių Kubilėlių kaimo, netoli Kudirkos Naumiesčio. 1881 m. aukso medaliu baigęs Marijampolės gimnaziją (dabar Rygiškių Jono gimnazija), įstojo į Maskvos universitetą, kur studijavo klasikinę filologiją, klausė pasaulinio masto lingvisto F. Fortunatovo paskaitų.Baigęs universitetą, Jablonskis pasirenka ypač sunkų caro valdžios sąlygomis lietuvių kalbos mokytojo ir kovotojo dėl jos teisių kelią. Lietuvoje mokytojauti jam nebuvo leista. Pirmoji darbo vieta arčiau Lietuvos buvo Mintaujos gimnazija Latvijoje. Tačiau dažnas Jablonskio lankymasis Lietuvoje nepatiko carinei valdžiai, ir jį iškėlė į Taliną, vėliau ištrėmė į Pskovą. 1903 m. Jablonskis Šiauliuose mokė inteligentų vaikus lietuvių kalbos ir rinko kalbinius duomenis. Vėliau dirbo vertėju ir redaktoriumi Vilniuje ir Panevėžyje. Paskui mokytojavo Breste, Gardine, Veliže, o vėliau atsidūrė Voroneže, kur mokė lietuvių pabėgėlių vaikus ten įsisteigusiose lietuviškose gimnazijose. Nepaisydamas ligos (nebegalintį vaikščioti į pamokas atveždavo račiukais), Jablonskis labai daug dirbo: rengė ir leido lietuviškus vadovėlius, kūrė ir normino lietuviškus mokslų terminus.Po Spalio perversmo Rusijoje, 1918 m. vasarą, Jablonskis grįžo į Lietuvą. Pradžioje gyveno ir dirbo Vilniuje, vėliau, Lenkijai užgrobus Vilnių, persikėlė į Kauną. 1922 m. įkūrus universitetą, buvo išrinktas lietuvių kalbos profesoriumi ir, kol leido jėgos, dėstė universitete.
Jonas Jablonskis yra bendrinės lietuvių kalbos gramatikos mokslo kūrėjas, parašęs kelias lietuvių kalbos gramatikas, kuriomis buvo galutinai įtvirtintos vakarų aukštaičių fonetikos, morfologijos ir sintaksės lytys, tikslingai nustatytas bendrinės kalbos ir tarmių santykis, įdiegtos bendrinės kalbos normos. Visų Jablonskio kalbos mokslo darbų apibendrinimas buvo jo 1922 m. ,,Lietuvių kalbos gramatika”, kurioje, pasak pasaulinio masto kalbininko Antuano Mejės, Jablonskio „smulkiausiai ir tiksliausiai aprašyta dabartinė lietuvių kalba”. J. Jablonskio 1911 m. „Lietuvių kalbos sintaksė” ir 1928 m. studija „Linksniai ir prielinksniai” padėjo bendrinės kalbos sintaksės mokslo pagrindus.Visą savo gyvenimą Jonas Jablonskis be atvangos kovojo su lietuvių bendrinės kalbos negerovėmis. Remdamasis šnekamąja liaudies kalba bei tautosaka ir geriausių meninio žodžio kūrėjų raštais, Jablonskis atkakliai mokė bendrinės lietuvių kalbos visą mūsų visuomenę, o ypač mokytojus, rašytojus ir žurnalistus. Kalbos kultūrai jis paskyrė apie pusantro šimto straipsnių, kuriuose taisė raštų kalbos klaidas, aiškino rašybos, gramatikos, leksikos, frazeologijos ir stiliaus dalykus. Nepaprastai kantriai ir pasiaukojamai dirbdamas bendrinės kalbos kultūros baruose, Jablonskis nukreipė bendrinės rašomosios lietuvių kalbos raidą teisinga linkme, sugebėjo įžvelgti ir atskleisti būdinguosius mūsų bendrinės kalbos dėsningumus bei raidos polinkius.Iš lietuvių kalbos Jablonskis išgujo nemaža svetimų bei netaisyklingų sintaksinių konstrukcijų, kaip antai: institutas dėl mokytojų (= mokytojų institutas), laikraštis eina sykį ant savaitės (= sykį per savaitę), buvau ant stoties (= buvau stotyje), knyga spausdinama prigimtoje kalboje (= spausdinama gimtąja kalba) ir daug kitų, į jas panašių. Jablonskis neleido prigyti bendrinėje kalboje gazietai, tavorui ir kitoms jai nereikalingoms svetimybėms ir įteisino laikraštį, prekę bei kitus tinkamus lietuviškus žodžius. Jablonskis stengėsi įdiegti ir yra įdiegęs rašomojoje kalboje labai daug iš liaudies tarmių paimtų gražių lietuviškų žodžių ir posakių. Į bendrinę kalbą Jablonskis įvedė ne vieną retesnį tarmių žodį visai nauja reikšme. Pavyzdžiui, nuo senų laikų rytų aukštaičių buvo vartojamas viršininkas, reiškęs senyvo amžiaus piemenį, skerdžių. Jablonskis nusprendė, kad vyresniajam piemeniui vadinti pakaks žodžio skerdžius, ir viršininkui suteikė naują, platesnę, reikšmę „vadovaujantis asmuo”. O kaip Jablonskio dėka atsirado žodis mokinys, galima paskaityti Algirdo Sabaliausko knygoje „Žodžiai keliauja” (1962 m., p. 79). Varydamas iš lietuvių kalbos svetimus žodžius, Jablonskis buvo apdairus ir atsargus: jis nebraukė tokių svetimos kilmės žodžių, kurie mūsų kalbai buvo reikalingi, nuo seno vartojami ir nebuvo jiems gerų lietuviškų pakaitų. Jablonskio aprobuoti prigijo bendrinėje kalboje slavizmai, pvz., grybas, knyga, muilas, pyragas ir kt., germanizmai, pvz., bakūžė, pinigas ir kt. Jablonskis apgynė daugybę tarptautinių. žodžių ir nekeitė jų nevykusiais naujadarais, pvz., apšviestūno vietoje paliko inteligentą, astronomijos neleido keisti dangūtyra, geografijos – žemėtyra, literatūros – raštuomene, geometrijos – matomoksliu, biografijos – buitpieša ir pan. Jablonskis priimdavo tik tuos naujadarus, kurie būdavo gerai sudaryti ir būtinai reikalingi naujai atsirandantiems daiktams ar reiškiniams žymėti.Jablonskis į mūsų kalbą yra įdiegęs daugybę geriausių naujadarų, be kurių nė vieną dieną šiandien negalime apsieiti. Be Jablonskio, dabar veikiausiai neturėtume tokių žodžių, kaip ateitis, praeitis, tautietis, valstietis, mokslininkas, bendradarbis, valdyba, teismas, vaizduotė, įtaka, įspūdis, pažanga, deguonis ir kt.Jablonskis paleido į pasaulį originalius lietuviškus savaitės dienų pavadinimus: pirmadienis, antradienis ir t.t. Jis sukūrė daugybę gramatikos mokslo terminų: vienaskaita, daugiskaita, vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas, vietininkas, šauksmininkas, veiksnys, tarinys, jungtukas, jaustukas ir daug kitų, o savo gramatikomis visam laikui lietuvių kalboje įtvirtino Jono Juškos padovanotą skaitvardį, įvardį, galūnę, šaknį, skiemenį, Simano Daukanto daiktavardį, būdvardį, laipsnį, Antano Baranausko sakinį, raidę, tarmę, žodyną, Kazimiero Jauniaus veiksmažodį, prieveiksmį, priešdėlį, priesagą, linksnį, linksniuotę, priegaidę ir kt. Jablonskis padėjo Zigmui Žemaičiui kurti lietuviškus matematikos terminus. Šiandien net neįtariame, kad tokie žodžiai kaip degtukas, atvirukas, pieštukas yra Jono Jablonskio darbo, taip gerai jie padaryti, kad jų pavyzdžiu ir šiandien tebedaromi nauji lietuvių žodžiai, pvz., tušinukas ir kiti. Tačiau Jablonskis negailestingai vijo iš raštų nevykusiai nukaltus naujadarus, pvz.: ateitinė (= ateitis), įtūra (= turinys), mokslinyčia (= mokykla), rankvedys (= vadovėlis), rašėjas (= rašytojas), vaizdena (= vaizduotė) ir kitus.Pavyzdingą bendrinę rašomąją kalbą J.Jablonskis savo verstais, redaguotais ir leistais raštais praktiškai diegė Lietuvos visuomenėje ir šitaip prisidėjo prie mūsų bendrinės kalbos ugdymo, jos kultūros kėlimo.Jonas Jablonskis išugdė didelį būrį savo mokinių, bendrinės lietuvių kalbos kultūros kėlėjų, kurių pats žymiausias – prof. akad. Juozas Balčikonis (1885-1969). Šis kalbininkas pastatė paminklą Jonui Jablonskiui – surinko ir išleido penkis jo raštų tomus (1933-1936), turtino ir plėtojo Jablonskio pradėtą bendrinės rašomosios kalbos kultūros darbą.J. Jablonskis ir J. Balčikonis sukūrė savitą bendrinės rašomosios kalbos kultūros mokyklą.