Jonas Mačys-Kėkštas

Biografija. Vieno ryškesnių XIX a. pabaigos lietuvių poetų Jono Mačio (pasirinkusio Kėkšto slapyvardį) gyvenimas ir kūryba skirtingai aiškinama. Pirmąją platesnę jo biografiją pateikė R.Matulaitis 1910 m. išleistame poeto kūrybos rinkinyje Eilės. Vėlesni tyrinėtojai (G.etkevičaitė-Bitė, J.Tumas-Vaižgantas, V.Mykolaitis-Putinas, V.Kubilius, A.Rapalavičienė) įvairiai supranta kai kuriuos poeto gyvenimo faktus, jo dvasines priešpriešas, idėjinį kryptingumą.

Jonas Mačys gimė 1867 m. Marijampolės apskrityje, Klebiškio valsčiuje, Ingavangio kaime (dab. Prienų raj.), valstiečių šeimoje. Remiamas dėdės kunigo, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, kur, anot J.Tumo-Vaižganto, „tvirtai apsisprendė lietuviu ir tapo patriotu”. Jis stropiai laankė P.Armino-Trupinėlio vedamas lietuvių kalbos pamokas, buvo mylimiausias P.Kriaučiūno mokinys, leido lietuviškus laikraštėlius, anksti pradėjo eiliuoti. Dėl ne visai aiškių priežasčių iš šeštos klasės išstojo. Laiške J.Šliūpui jis santūriai užsimena: „Tūlos aplinkybės prispyrė mane pamesti gimnaziją.” Vieni (G.Petkevičaitė-Bitė, V.Mykolaitis-Putinas, P.Naujokaitis) šį ryžtingą žingsnį sieja su atsisakymu stoti į kunigų seminariją, sukėlusiu tėvų ir globėjo nepasitenkinimą, kiti (V.Kubilius) – su noru likti Lietuvoje ir dirbti šviečiamąjį darbą (apie tai poetas yra ne kartą rašęs).

Išstojęs iš gimnazijos, Mačys kurį laiką vertėsi privačiomis pamokomis Krosnos dvare, vėėliau apsigyveno pas savo draugą J.Andziulaitį-Kalnėną Garliavoje. Anot J.Tumo-Vaižganto, jis buvo darbščiausias ten veikusio literatų būrelio narys: daug skaitė, rašė Aušrai. J.Andziulaičiui-Kalnėnui ėmus redaguoti du paskutiniuosius 1886 m. laikraščio numerius, buvo aktyviausias jo pagalbininkas.

Bendradarbiauti Aušroje Mačys pradėjo nuo 1884 m. Jo vaidmenį la

aikraštyje taikliai nusakė Vaižgantas: romantiškoje Aušroje Jonas Mačys-Kėkštas buvęs, ko gero, vienintelis „pozityvistas”, lyg ir Vinco Kudirkos pirmtakas, jungęs Aušrą su Varpu. Mačio pozityvizmas reiškėsi jo dėmesiu praktiniams visuomenės gyvenimo klausimams. Jis siūlo Lietuvos ekonomiką, moralę, kultūrą kelti leidžiant švietėjiškas knygeles, suteikiant naudingų žinių „mažesniesiems savo broliams” (Aušra, 1885, Nr. 9). Jis pasigenda tikrų visuomenės dvasios vadovų, išmintingų kunigų, piktinasi formalizmu ir obskurantizmu: „J[ėzaus] Kristaus šviesa doriška, bet be šviesos ant proto anoji gali lengvei aptemti, kaip gailystaudami regim <.>” (Aušra, 1886, Nr. 6). Kunigo švietėjo bei kultūrintojo pavyzdį jis pateikia straipsnyje „Jonas Oberlenas. Jo garbingas, nenuoalsus veiksmas”. Krašto kultūrinimui kviečiama sutelkti visų inteligentijos sluoksnių pastangas.

Visuomeninius tikslus, praktinius interesus išreiškia pozityvistinė Mačio estetika: akcentuojamas dėmesys adresatui, kūrinio tikslingumas, nauda skaitytojui, orientuojamasi į tuos žanrus, kurie gaali labiau tikti konkrečioms bendruomenės reikmėms. Todėl Aušroje vyravusi poezija atrodo esanti mažiau reikalinga (str. „Mūsų vargai”). Jaunasis kritikas išdrįsta polemizuoti su autoritetinguoju J.Zauerveinu apie kūrybos prigimtį ir tikslus (str. „Dvasė ir medega”). Kaip ir kiti pozityviau nusiteikę autoriai (J.Šliūpas, J.Andziulaitis-Kalnėnas, S.Matulaitis), Mačys pažymi per didelį poezijos antplūdį, kviečia atsigręžti į konkrečius klausimus, nes Lietuvoje ne toks laikas, kada tiktų dainuoti ir giedoti. Taip pragmatiniai tikslai iškeliami aukščiau nei estetiniai: „jeigu apsiėmėm tarnauti draugijai, kalbėkim apie jos reikalus, apie jos vargus ir

r pilką ritimąsi už būvį, palengvinkim jai tas ristynes, parodykim kelią” (Aušra, 1886, Nr. 6). Poezija, pagal Mačį, yra išlavintos visuomenės, turinčios tvirtą pamatą po kojomis, menas. Tačiau estetinės Mačio pažiūros nebuvo nuoseklios. Labiausiai jis vertino kūrinius, tolimus pozityvistinei programai – J.Zauerveino „Lietuvninkai mes esam gimę”, A.Vištelio „Regėjimą”, J.Andziulaičio-Kalnėno „Ievą”. Europos klasikus vertęs poetas vadovavosi ne tik visuomeniniais, patriotiniais interesais, bet ir meniškumo kriterijais.

Nustojus eiti Aušrai, prasidėjo naujas Mačio biografijos etapas – valdininkavimas, kuris truko keturiolika metų. Raštininkas Panemunėje, Virbalio burmistras, raštinės sekretorius Vilkaviškyje – tokios pareigybės leido susipažinti su biurokratine carine valdininkija, iš arti pamatyti imperinės sistemos ydingumą, pragaištingą poveikį ne tik tautai, bet ir asmenybei. Lėbautojų draugija įtraukė ir jaunąjį kolegą. Prasidėjęs „doriškas puolimas” kėlė daug vidinių prieštaravimų, gilino dvasinę krizę. Šio laikotarpio pradžioje rašyti laiškai J.Šliūpui, J.Andziulaičiui-Kalnėnui rodo, jog bandoma šileriškai maištauti prieš dvasios sąstingį, stabus ir autoritetus, laisvos minties varžymą. Poetas junta, kad inteligentija skaidosi, ir bodisi tais, kurie nesugeba eiti kartu su gyvenimu. Jis bando kalbėti savo kartos vardu, priešindamas „olimpiškoje didybėje” skendinčiam barzdočių galvojimui naują, jaunatvišką mąstyseną. Aiškiau idėjiškai apsispręsta vėliau – straipsniuose, rašytuose J.Andziulaičio-Kalnėno redaguotai Vienybei lietuvninkų (P.Vileišio knygelės Pamokslai apie triūsą, arba procę recenzija, straipsnis „Šešėliai ir spinduliai”).

Poeto dvasios būseną atskleidžiantys šio laikotarpio laiškai J.Andziulaičiui-Kalnėnui, pasak V.Kubiliaus, yra „v

vieni geriausių XIX a. pabaigos lietuvių epistoliarinės literatūros pavyzdžių”. Juose bodimasi slogia aplinka Tėvynėje, kur „pelėsiuota atmosfera, pilna neregimų nuodų dėl truputį šviežesnės dvasės”. Jausdamas, jog gęsta paskutinės „kibirkštys dorybės” ir slopsta jaunatviškas idealizmas, poetas mano galėsiąs „su demonišku juoku” mesti šiam kraštui amžiną „anatema!” Sarkazmą keičia nuoširdus pasiryžimas likti Lietuvoje, kur „nėra darbininkų”, nes „visi išlakstė arba apsileido”. Apsisprendimą išvykti turbūt pagreitino neramios žinios apie persekiojimus ir represijas.

1900 m. Mačys patraukė savo draugų J.Andziulaičio-Kalnėno, J.Šliūpo, K.Sakalausko-Vanagėlio keliu – visiems laikams pasitraukė iš Lietuvos. Ne vienas jaunas idealistas, nusivylęs galimybe prasmingai darbuotis gimtajame krašte, vengdamas persekiojimų ir bausmių, jį paliko. Pradžioje Mačys gyveno Mažojoje Lietuvoje – padėjo M.Jankui redaguoti laikraštį Saulėteka. Po keleto mėnesių pakviestas perimti Vienybės lietuvninkų vairo, išvyko į JAV. „Dar Lietuvoje iš pat jaunystės palinkęs į socializmą, ir čia ėjo ta kryptimi”, – taip bendrąją idėjinę poeto linkmę apibūdino V.Mykolaitis-Putinas. Tačiau, kaip ir jo bendramintis J.Andziulaitis-Kalnėnas, Mačys socialistines idėjas derino su tautinėmis. Vienybėje lietuvninkų spausdinami jo straipsniai, eilėraščiai skirti darbininkijai; į Lietuvą siunčiamos brošiūros ir socialistų partijos „platforma”. Betarpiškiausiai socialistinės idėjos patikrinamos dalyvaujant Pensilvanijos angliakasių rengiamame streike. Čia „dar kartą, ir jau paskutinį”, anot Vaižganto, poetas nusivylė, nes darbininkai „neparodė savo pasikliovimo socializmu”, pasitenkino darbdavių pasiūlytomis nuolaidomis. Veržęsis į laisvą šalį, tikėjęsis, jog galės lengviau at

tsikvėpti, Mačys rado ne tik erdvę platesnei visuomeninei veiklai, bet ir tuos pačius išorinius bei vidinius konfliktus. Dar kartą pajuto oro stygių, šįsyk fizinį. Su skaudžia autoironija viename paskutiniųjų laiškų į Lietuvą rašė galįs nebent „giesmaitę šermenims” sudėti. 1902 m. gruodžio 15 d., pakirstas džiovos, Jonas Mačys-Kėkštas mirė Niujorke. Kūnas buvo sudegintas, pelenai parvežti į Lietuvą ir palaidoti Prienų kapinėse, kur 1974 m. pastatytas paminklinis akmuo.

Poezija. Įvairiai buvo vertinama ir Mačio-Kėkšto poezija, originali bei verstinė. G.Petkevičaitė-Bitė ją gyrė už demokratines nuotaikas; J.Tumas-Vaižgantas jį laikė visų aušrininkų poetų korifėjumi; V.Mykolaitis-Putinas – plačiau mąsčiusiu aušrininku pozityvistu. Po karo Lietuvoje buvo labiau akcentuojamas socialistinių idėjų poveikis Kėkšto kūrybos tematikai ir turiniui, poetas laikomas vienu pirmųjų originaliosios revoliucinės lietuvių poezijos pradininkų. Išeivijos kritikai teigė, jog revoliuciniai motyvai Kėkšto poezijoje yra negausūs ir atsitiktiniai, jog jo kūrybos centras yra „individualių jausmų posmuose”. J.Aisčio nuomone, „Mačys buvo didelės dvasios ir nemažų gabumų lietuvis poetas-patriotas”.

Iš tiesų, savo straipsniuose Kėkštas radikalesnis nei poezijoje, kurios didžioji dalis išreiškia įdomios ir prieštaringos asmenybės dvasinį pasaulį, atvirą aplinkos poveikiams ir jautrų žmogiškumo idealams. Kėkšto poezija susijusi ir su poeto pastangomis „perkelti į lietuvių dirvą Europos lyrikos idėjas ir formas”.

Aušros straipsniuose pozityvistiškai maištavęs prieš eilių perteklių, savo kūryboje Kėkštas plačiai supranta poezijos paskirtį. Pirmiausia jis pabrėžia kūrybos visuomeniškumą, poeto pareigą darbuotis, būti pranašu ir žmonių gynėju („Pašaukimas”). Su pagarba prisimenamas taurus V.Kudirkos idealizmas („Ūkininko sukaktuvėms”). M.Lermontovo eilėraščio vertimas, pavadintas „Atskeliaudra”, skiriamas J.Zauerveinui. Poetas maironiškai suvokiamas kaip Tėvynės dainius, sunkią valandą pasiryžęs kankles pakeisti į kalaviją (S.Petofi’o, G.Herwegh’o eilėraščių vertimai). Nurodoma ir subtilesnė poezijos paskirtis visuomenėje. Sonete „St. Maironiui” kalbama apie įkvėptą kūrybą, poetui suteiktas ypatingas galias, pašaukimą – taigi apie idealiuosius pradus, skeptiškai vertintus straipsniuose. Vokiečių poeto G.Herwegh’o žodžiais deklaruojama kūrybinės laisvės būtinybė („Išsiliuosavęs”).

Jaunas, laisvai ir savarankiškai mąstantis poetas maištauja prieš įprastas savo meto poezijos formas, jos inertiškumą. Improvizacinio pobūdžio eilėraštyje „Nelaimės dainiaus” pašiepiama folklorizuota patriotika, įprastos teminės ir vaizdinės klišės, tyčiojamasi iš eiliakalių. Pastarieji ironizuojami ir vėlesniame eilėraštyje „Išsiliuosavęs”. Kūrybinis trumparegiškumas, perdėtas keliaklupsčiavimas prieš tai, kas sava, provincialus pasipūtimas dusina lietuvių poeziją:

Apsaugok Dieve! neprivalom

Ieškoti svetimos rūgšties

Mes savo tešlai; mes eiles kad kalam,

Tai kalam saviškai: be baimės, iš peties!

Ik kol jausmuos mes neatšalom,

Ik patriotiškos užtenk ugnies, –

Dėl labo genties (vigilate, civės!)

„Klitus baidus” tur užsilikti gyvas.

Neatsitiktinai šių satyrinių Kėkšto eilėraščių forma laisva: žaismingai improvizuodamas, poetas dėlioja žodžius; norėdamas pasišaipyti iš mechaniško rimų rankiojimo, pats sukuria beprasmius naujadarus („klitus baidus”); parenka taiklų moto arba eilėraštį pavadina „fantazija”. Kūrybinis procesas desakralizuojamas. Ironija ir autoironija nuspalvina net epitafinio pobūdžio epigramas:

Čia ilsis viens dainius; šiukštu tą tylą ardyti!

Nes, kilęs iš kapo, jis vėl eiles ims rašyti.

Šalia tokių ironiškų ir šmaikščių Kėkšto eilėraščių randame ir visai kitokių. Regis, Kėkštas itin vertino V.Hugo, H.einę, M.Lermontovą, t.y. romantinę poeziją, prieš kurios neapibrėžtumą lyg ir kovojo Aušroje. Poeto didybei nusilenkiama („Vox populi”), juntama pagarba jo gyvenimui – nuolatinei kančiai ir nerimui („K.ui”, vertimai „Poeto kančios, kad jis tveria”, „Aš vienas kenčiu.”). Naujai lietuvių poezijoje skambančios tiesos: poetas paženklintas Kaino ženklu, jis plėšia iš savęs gyvybę savajam eilėraščiui – stiprino individualistinę kūrybos sampratą, nepasitenkinimą vien visuomenine poetine programa. Ne viename eilėraštyje nuo visuomeninių problemų poetas bando pabėgti:

Lai įkvėptas dvasėj padangėn iškilsiu

Ir viršum žemės aukštai paskraidysiu:

Tad rasi širdžia vaitojęs nutilsiu,

Gal svieto bjaurybių iš aukšto n’išvysiu!

„K.ui”

Eilėraštyje „Pranciškui Vaičaičiui (Sekupasakai)” poetas žavisi grynojo grožio pasauliu, grynai estetine kūrėjo saviraiška:

Tu – mistras harmonijos rimų gausios –

Mums saldinai gyvastį, tverdamas naują:

Tad rojuj, kur grožė viena viešpatauja,

Tav dvasės bekūnės himnus užgiedos.

Toks tad buvo ankstyvasis lietuvių poezijos estetizuoto pasaulio supratimas, reiškęsis noru susikurti dvasios oazę ir joje tik menu, tik grožiu begyventi.

Apčiuopęs meninės kūrybos prieštaras ir paradoksus, Kėkštas savičiau traktavo tradicines amžiaus pabaigos poezijos temas, ypač patriotines. „J.Šliūpas, J.Kėkštas ir J.Andziulaitis buvo pirmieji antiromantikai romantiškame aušrininkų sambūryje – vieninteliai neatsiklaupę prieš A.Mickevičiaus genijų. J.Kėkštas net kandžiai parodijavo jausmingus „Lietuvėlės – mielos žemelės” pašlovinimus ir graudingus jos praeities apraudojimus („Ak, širdis man sopa, plyšta, / Kad senovės garbė nyksta”). Patriotinėje Kėkšto poezijoje nuoširdžiu jausmu, poetiniu vaizdingumu, lengvu eiliavimu išsiskiria laisvas M.Konopnickos eilėraščio vertimas „Atsakymas lietuvio”:

Kas gal man atlygint

Už tą rasą tyrą,

Kuri kaip deimantas

Ant žolelių byra?

Už lakštangės dainą,

Už paukščių čiulbesį,

Už vieversio balsą,

Už garnio klegesį?

Ar tu užmokėsi

Už Nemuno skardą,

Už jo ramią vilnį,

Kur žuvelės nardo?

Už saulutės šviesą,

Už padangę melsvą,

Už panemunynų

Smiltynėlį gelsvą?

Už švelnų vėjelį,

Vakaro adyną,

Už dainą tėvynės,

Ką širdį ramina?

Patriotiniai Kėkšto eilėraščiai daugiausia rūstūs, juose kalbama savo laikui, paženklintam smurto, prievartos, neteisybės. Šileriškasis iššūkis tironams skamba eilėraščiuose „Bausmas”, „Kankintinių motina”, dedikacijoje mirusiam tremtyje P.Matulaičiui. Šiaurės tirono alegorija vaizduojama imperija, pavergusi tautas. Tironiją panaikinti turėtų „dvasė amžiaus”, kurios poetas šaukiasi ir kuria pasitiki. Nerami tautinių išsivadavimų, atgimimų ir sąjūdžių epocha kelia dvasią, ragina darbuotis vardan tautos („Sandarbininkiui Jonui V.”, I.Omulevskio eilėraščio vertimas „Dirbti!”). Pozityvistinių idėjų raiška neįgauna kudirkiškojo masto ir energijos, tačiau retorinė poetika sustiprina jų įtikinamumą.

Savo poezijoje Kėkštas karštai protestuoja prieš masių skurdą ir beteisiškumą. Pasirinkęs „liaudišką „žemąjį” stilių”, poetas perteikia liūdnus skundus („Vargdienių giesmė”), patetiškai, pasitelkęs protestantų giesmės melodiją, bendrauja su plačia savąja auditorija. Į minią kreipiamasi pasitelkus retorinio įtikinimo priemones, orientuojamasi į giesmės, išreiškiančios bendrąją patirtį, žanrą („Darbo žmonių giesmė”). Kėkšto socialiniam kryptingumui darė įtaką ta literatūra, kurią jis vertė (lenkų revoliucinė, vokiečių socialdemokratinė, rusų demokratinė poezija). Jaunas idealistas kalbėtojas kreipiasi į minią, savo adresatą, manydamas, jog įtikinamu žodžiu galima įrodyti tiesą. Taip retorine žodžio galia pasikliaujama ne tik tautinius klausimus svarstant, bet ir sprendžiant savo meto socialines problemas.

Tačiau taurūs siekiai, kilnios idėjos susiduria su realybe. Poezijoje atskleidžiamos komplikuotos individo būsenos, dvasiniai prieštaravimai. Anksti patyręs idealo ir tikrovės konfliktą („Kalnėnui”), poetas jį išreiškė ir viename paskutiniųjų eilėraščių „Viomingo klonyj”. Visas jo gyvenimas buvo nuolatinis balansavimas tarp gaivinamos vilties („Viltis”, „Palaimintas būkie, Lietuvos kamputi!”) ir jos neišsipildymo („Sunkioj valandoje”). Jaunas poetas nedainuoja apie gyvenimo grožį, džiaugsmą, meilę. Pagrindinė poetinė jo būsena – vienišumo jausmas: „Paguodos širdžiai jau neieškau – / Jai balsas čia n’atlieps meilus” („Apleistasis”), „Po svietą klaidžioju apleistas” – („Pažįstu verksmą”). Apleistojo savivoka nėra ilgų meditacijų išdava. Ji kyla iš susidūrimo su priešiška tikrove ir reiškiama dramatiniais kontrastais:

Jūs stebitės ir nesuprantat,

O ar pasigailit kada,

Kad man pačiuos jaunystės metuos

Galva nukaršus ir žila?

Štai skliautas – giedras, o apniauki,

Kad užsirūstini, dangau:

Su juoda širdgėla užmigęs,

Su baltu plauku pabudau!

„Apleistasis”

Meilė Kėkšto poezijoje taip pat nėra natūralus ir realus jausmas. Ji įgavusi romansinio dramatizmo, išreiškiamo „Atamano daina” (A.Veltmano eilėraščio vertimas) ar „Don Žuano serenada” (A.K.Tolstojaus eilėraščio vertimas). Lieka tik skaudus tikro jausmo ilgesys:

Meldžiu! aš peršulį ne vieną

Širdies užmiršiu per tave.

Kad negali ateiti dieną,

Lankykis kartais nors sapne.

„Troškimas”

Liūdnas vienišas poetas (išvertęs garsųjį M.Lermontovo „Ir smūtna, ir liūdna”) savo sielvartą išgyvena kaip likimo skirtą dalią. Pasauliui nerūpi individuali lemtis: „Tik žemė klausos dūsavimo to, / Gailia rasa dangus aplaisto” („Pažįstu verksmą”). Autobiografinis eilėraštis „Vidur okeano” – tai lyrinis pasakojimas, kurio herojus stovi „ant denio sau vienas prieš rūstų likimą”, mintimis vaikydamasis prarastus jaunystės idealus. Eilėraščio pabaigoje nuskamba viltingi tonai, siejami su nauja prasminga veikla, padedančia išvengti rezignacijos.

Dažna ir kita išeitis iš dvasinių konfliktų, būdinga XIX a. poezijai. Ją surasti mokytasi iš romantiko M.Lermontovo (vertimai „Mano likimas”, „Tau žemės šios nebepakanka”) ir elegiškojo P.Vaičaičio. Tai noras pabėgti nuo žemiškų vargų į amžinos ramybės šalį. P.Vaičaičio elegijų kompozicija pakartota Kėkštui priskiriamame eilėraštyje „Sunkioj valandoje” – tas pats neišsipildžiusių norų, nerealizuotų galimybių jausmas, reiškiamas dramatišku jaunystės idealų ir priešiškos aplinkos susidūrimu. Pabaigoje nuskambėjęs mirties – realiausios išeities iš dvasinių konfliktų motyvas nesiejamas su krikščioniškosiomis vertybėmis. Jis tik paryškina iš P.Vaičaičio kūrybos pažįstamą eleginę rezignaciją: „Ir trokštu, geidžiu atsilsėt nors kape, / Glėbiuos palšos smilties, sargyboje rūtų.”. Panašūs išgyvenimai Kėkšto poezijoje turi realią priežastį. Jie nėra savitiksliai, jais nesimėgaujama, nors kartais eilėraščiui suteikia melodramatinį skambesį: „Nereik man svieto meilės – smertis / Vien sužieduotine man bus”, – egzaltuotai nusprendžiama („Apleistasis”).

Poetui buvo nelengva rasti tinkamą formą sudėtingesnio dvasinio pasaulio raiškai. Jam sunkiai vėrėsi potekstės erdvė, dažnai jis tenkinosi racionaliu būsenos nusakymu. Neblogai mokėjęs naudotis ironijos galimybėmis, jis sugebėdavo karčiai pažvelgti ir į idealiuosius savosios būties pradus. Visuomeninio pobūdžio eilėraščiuose logiškai dėstęs mintį, deduktyviai ieškojęs tiesos, poetas stengėsi svarstymų, analizės dvasią perkelti ir į konfliktišką individo pasaulį.

Kėkšto užsimota plačiai. Bet kalbos netobulumas, netikę naujadarai, dažnai gremėzdiškas sakinys, eilėdaros sutrikimai, komponavimo trūkumai dažnai trukdė pasiekti meninį įtaigumą.

Leave a Comment