- 1. Šią apysaką J. Biliūnas rašė Zakopanėje, jau sunkiai sirgdamas. Akstiną parašyti apysaką, matyt, bus davę įspūdžiai, patirti 1906 m. vasarą besigydant Kačerginėje, stebint 1905 m. revoliucijos antslūgį ir reakcijos siautėjimą
- 2. „Liūdną pasaką” sudaro dvi dalys, parašytos skirtinga intonacija. Pirmoji dalis – tartum lyrinė įžanga, sujungianti dabartį ir ateitį į nedalomą visumą. Kūrinio pradžioje iškyla pasakotojo paveikslas. Šią dalį persmelkia emocinis pasakotojo reagavimas į išorinį pasaulį, nepaisant logiško nuoseklumo
- 3. Kūrinio veiksmą J. Biliūnas nukėlė į 1863 m. sukilimo laikotarpį. Pirmasis sakinys iškelia lietuviams šią svarbią ir skaudžią datą. Petras išeina į sukilimą, jis trokšta gražesnio gyvenimo. J. Biliūnas pavaizduoja šio sukilimo tragiškas pasekmes: sukilėlių (net kunigų) sušaudymą, nekaltų žmonių (Damulio) sumušimą, uždarymą (net ir moterų) į kalėjimą
- 1. Graži: „Akys kaip dvi gražios žvaigždelės…”
- 2. Mėgstanti svajoti: „Ar žinai: tu įvaisysi sodnelį, ir, kai paaugs vaikai, turėsma jiems vaisių ir uogų…”
- 3. Mylinti savo vyrą: „Toksai neramumas dažnai ją krimto, kad nežinojo, vargšė, kur dėtis: naktį nemiegojo, vietos sau negalėjo rasti, kaip apsiblausus vaikščiojo.”
- 4. Darbšti: „Paskum greitai pakūrė krosnį, nunešė ėsti paršui ir ėmė ruošti pusrytį.”
- 5. Pamaldi: „Persižegnojo ir atsiklaupus ėmė poterius kalbėti.”
- 6. Pasižyminti intuicija: „-Man kažin kodėl taip širdį sopa, tokia baimė ima…”
- 7. Nemėgstanti apkalbų ir melo: „Nekentė tos bobos už liežuvį ir suvedžiojimus.”
- 8. Tikinti šviesia ateitimi: „Gal paskum po to visiems bus lengviau ir geriau gyventi?..”
- 9. Gailestinga: „Padavė jai valgyti, atnešė ir mėsos kąsnelį…”
- 10. Ryškus išvaizdos pasikeitimas: „Ėjo klaiki ir nelaiminga, skarmalais savi išdžiūvusį kūną prisidengusi…”
- 1. Mylintis žmoną: „Pasodinęs grečium savęs ant suolo, ilgai į ją tylom žiūrėjo.”
- 2. Laukiantis kūdikio: „Petras jau pynė iš balanų lopšį, laimingai šypsodamas.”
- 3. Jautrus: „Buvo užsimastęs ir susirūpinęs, o jo akyse degė nesuprantama, ypatinga liepsna.”
- 4. Tikįs sava pergale: „Pasakojo ir svajojo, ir pats tais svjojimais tikėjo,- tikėjo tvirtai, be abejonių.”
- 5. Ugningo būdo: „Dar jaunas žmogus, jautrus ir ūmus, negalėjo į tuos atsitikimus šaltom akim žiūrėti, jų ramiai klausyti.”
- 6. Žodžiai laisvė ir lygybė jam buvo suprantami ir brangūs
- 7. Darbštus: „…dvaro lauke dirbdamas, nuvargęs ir alkanas,…”
- 8. Tikintis: „…pabučiavo miegančią moterį, peržegnojo ją persiskirdamas…”
- 9. Drąsus: „…vergo širdis sudrebėdavo ir užsidegdavo keršto ugnimi.”
- 1. Autorius užsibrėžia apimti ne vien atskiro asmens vidinį pasaulį, o gyvais, reljefiškais ir nepakartojamais gyvenimo ragmentais atskleisti visą epochą
- 2. Tai nėra tipiška apysaka: jai trūksta išvystytų charakterių ar plačiai nušviestų pačios epochos bruožų
- 1. Dvasingumas – svarbiausias J. Biliūno žmogaus vertinimo matas, bet jis ėnra vienintelis ir galutinis. Kiekvienas žmogus dar turi netikėto poelgio potenciją
- 2. J. Biliūno novelistikoje pasaulio pilnumo ir monomentalumo iliuzija išnyksta
- 3. Kūrybai nesvetimas temų bei motyvų įvairumas
- 4. Rašytojas visiškai nesistengia kurti iliuzijos, kad aprašomus dalykus matome patys, netransformuotus
- 5. J. Biliūno kūryboje viskas sukasi apie vieną tašką – patį autorių, viskas iš jo išsirutulioja
- 6. Gamta neiškyla kaip savarankiškas pažinimo ir pasigėrėjimo objektas. Ji suvokiama kaip pasakotojo apmąstytas objektas
- 1. J. Biliūno proza pasižymi bendra didelio jautrumo atmosfera
- 2. Jautrumas dažname kūrinyje reflektyviai išsilieja kaip plati autoriaus pasakotojo emocijų ir minčių srovė, sukelta stebint tikrovės šiurkštumo atvejus
- 3. J. Bilūno veikėjas stipriai reaguoja ir į balso intonaciją, ir į žmogaus išvaizdą
- 4. Išorės bruožai yra tik atspirties taškai psichologinei visumai
- 1. Vaizdelyje „Baltasai šešėlis” poetizuojama meilė, kaip žmogų taurinantis, daug dvasinių jėgų teikiantis jausmas
- 2. Petras Banys – vienas pirmųjų valstiečio kovotojo paveikslų lietuvių literatūroje
- 3. Juozapota taip myli vyrą, kad jo žuvimas kartu yra ir jos pačios dvasinė mirtis
- 4. Juozapotos paveiksle rašytojas įkūnijo tautinius paprastos lietuvių liaudies moters bruožus
- 5. Juozapota – lietuvės moters kančių ir nelaimių ilgaamžėje kovoje dėl laisvės simbolis
- 6. „Liūdna pasaka” baigiasi tragišku, minoriniu akordu, bet jis nėra pesimistiškas
- 7. Visu kūriniu rašytojas teigia kovos prasmingumą, neapykantą socialiniam blogiui
- 1. Pirmąsias užuominas apie sukilimo žiaurias pasekmes išgirstame iš senosios ubagės pasakojimo, kuri tvirtai įsitikinusi, kad sukilėliai tik „suguldys savo jaunas galvas, o vargų vargai kaip buvo, taip ir bus.” Ubagėlė pasakoja apie generalgubernatorių, kuris „baisus esąs žmogus, kaip žvėris.” Jau šie senutės žodžiai nežada nieko gero ir įspėja, kad „kas toliau bus, vienas Dievas težino.” Giliai sukrečia ir žiaurus kazokų elgesys su Damuliu, kuris „taip buvo sumuštas ir sudaužytas, kad žmogaus negalima buvo bepažinti…”
- 2. Jono Biliūno tikslas apysakoje „Liūdna pasaka” – pasmerkti carizmo priespaudą, valdžios neteisybes, nežmoniškumą, iškelti liaudies kovos su carizmu moralinį aukštumą. Apie Muravjovo žiaurybes sužinome iš Juozapotos dialgo su senute elgeta. Pesimistinis senelės požiūris į gyvenimą, požiūris žmogaus, „kursai nieko savo gyvenime nebelaukia ir žiūri aplinkui be vilties”, nuteikia atitinkamai ir Juozapotą, ir skaitytoją. Muravjovo charakteristika, sklindanti iš senutės lūpų, atskleidžia, kaip liaudies žmogus smerkia priespaudą. Toliau iškyla kazokų atsilankymo kaime paveikslas, kuris sudarytas tartum iš dviejų dalių: Juozapotos susitikimo su girtu kazoku ir baudžiamųjų būrių siautėjimo kaime. Antroji paveikslo dalis nėra detalizuota. Rašytojas čia naudoja meistriškai vartojamą priemonę – neišsakymą, nutylėjimą. Kas darosi kaime, mes tesužinome iš Juozapotos išgyvenimų, kai ji, rugių gubose įlindusi, tegirdėjo: „Kažin kokie balsai, tartum verksmas ir klyksmas pasigirdo.” Vėliau, įėjus į Dumulių trobą, ji randa sudaužytą Dumulį. Vaizdas glaustas, be detalių, baigiamas klausimu: „Dieve, už ką jį taip? Už ką?”
- 3. Epilogas padeda geriau suvokti Juozapotos tragediją, verčia susimąstyti, kodėl ši moteris, „klaiki ir nelaiminga”, „liko tarp jaunųjų viena kaip žalio miško sausas stuobrys.” Kodėl ji, nors „kentė badą, stigo kuo apsivilkti”, „dievas žino kuo mito” dar tebegyveno. Galbūt tam, kad primintų jaunosioms kartoms žiaurųjį sukilimą?
- 1. Humanistinį idealą turi sugebanti jausti asmenybė:
- 2. Pagrindinis humanizmo bruožas – lyrizmas ir emocingumas
- 3. Kovos dėl laisvės poetizavimas
- 1. J. Biliūno realistiniai apsakymai pasižymi tauriu humanizmu, jautriais, lyriškais liaudies žmonių paeikslais, didžiuliu talentu
- 3. J. Biliūnas skriaudžiamuosius vaizduoja su gilia užuojauta
- 4. Lyrizmas niekur nevirsta sentimentaliu verkšlenimu. Humanistiniu lyriškumu, žmoniškumu jis žadina norą ir ryžtą kovoti prieš liaudies engėjus, prieš socialinę santvarką, tuos engėjus gimdančią. Todėl J. Biliūno humanizmas yra kovingas
- 1. Jautri, bet naivi kaimo moteris
- 2. Aplinkos reiškinius suvokia savo širdimi
- 3. Pastangos nusiraminti, atgauti dvasinę pusiausvyrą
- 4. Begalinė meilė ir ištikimybė vyrui
- 5. Detalių vaidmuo Juozapotos charakteristikoje. (Akys)
- 1. Juozapotos mintys ir poelgiai įtikinami, psichologiškai motyvuoti
- 2. Tai jautri, bet naivi kaimo moteris, tikinti šviesesne rytdiena, nesugebanti sieti savų svajonių su kovos sunkumais
- 3. Juozapotos charakteristikoje ypač ryškus akių vaidmuo. Jos atspindi moters vidinę būseną. Apysakos pradžioje – tai nuostabios akys „kaip dvi gražios žvaigždės – laimės žvaigždės”. O Juozapota – linksma, jauna, laiminga, kupina šviesiausių svajonių, tikėjimo gyvenimo gerove. Po mylimo vyro mirties dvasiškai miršta ir Juozapota, jos tolimesnis be menkiausio mąstymo gyvenimas pasmerktas vargui, kančioms, beprasmiškam Petriuko ieškojimui, o Juozapotos akys – „du taškai, klaikūs, be gyvybės. Tokį įspūdį, kaip tos jos akys, gali žmogui padaryti tik užgesusios žvaigždės, iš arti matomos.” Taigi laimė užgęsta Juozapotos akyse kartu su mylimo vyro netektim
- 1. Jis pasireiškia jautrumu, artimo kančios išgyvenimu. („…niekuo negalėjau atsilyginti tam seneliui, kuris tiek kartų man mažam buvo davęs pilnus medaus korius, kuris savo rankom ne kartą glostė man mažam galvą…”,”…jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kaltės aš savyje nešioju…”)
- 2. J. Biliūnui svarbu parodyti veikėjų reakcijas į įvykį, emocinius išgyvenimus
- 3. Dvasios jėgos veikėjai semiasi iš tikėjimo. („…tėvas nusijuokdavo tik liūdnai ir, paėmęs knygą, pradėdavo visiems balsu skaityti Kristaus gyvenimą…”)
- 4. Dvasingumas reiškiasi tolerancija. („…tėvas, užstodamas ponus, visados taip lengvai nusijuokdavo…”)
- 5. Už bloga atsilyginama geru. (už smūgius lazda tėvas leidžia Dumbrauskui apsigyventi jų namuose)
- 6. Dvasingumo ieškoma net ten, kur jo mažiausiai galima tikėtis. Kiekvienas žmoniškumo pasireiškimas J. Biliūnui labai brangus. („Žvaigždė”)
III. Ilgesys, liūdesys, romumas, graudumas sudarė biliūniškąją žmogiškojo grožio sampratą.
„Liūdna pasaka”
Turi dvi prakalbas. Pirmoji prakalba – lyrinė impresija. Joje iškyla J. Biliūno subjektyvi vertybinė nuostata. Išsakomas moters dvasingumas, jos jausmas, moters ištikimybės pajautimas – tai, kas moteryje svarbiausia jam.
Juozapota – likimiškiausias moters paveikslas, labai priklauso nuo likimo, kaip likimas neša – taip ji gyvena.
Veikėjas – pasakotojas, vyrauja biografinis pradžios akcentas. Jis pamato Juozapotos prototipą. Ji tampa nerealiu veikėju. Autorius pajunta Juozapotą gražios gamtos ir nerūpestingų žmonių fone. Jis akcentuoja įspūdį, kurį jam palieka Juozapota. (žvaigždės įspūdis). Žvaigždės simbolis yra vienas iš dažniausių Biliūno kūryboje.
Pirmosios dalies pabaiga paruošia skaitytojus į praeitį. Iš jos veido skaito jos likimą.
Antroje dalyje – istoriniai įvykiai. Pradedama tarsi pasaka, pradžioje kaip graži. Pasakojama objektyviai. Dienos buvo sunkios, bet ramios, o ramumas yra laimė. Jiems buvo gerai. Juozapota viską priima sapnais, nuojautomis, jausmais. Ją todėl valdo likimas. Jausmai – vienintelis jos informacijos šaltinis. Juozapota daug ko nesuprato, nenugirdo. Išlaikoma pasakos stilistika. Petrą Banį pasiglemžia revoliuciniai įvykiai, apie kuriuos sužinome tik iš Juozapotos išgyvenimų, jausmų, gąsdinimųsi.
Pirmą kartą lietuvių literatūroje – sapnas. Ji klauso vidinio balso, liepiančio ieškoti vyro. Vėliau ji gauna tų nuojautų patvirtinimą, kai randa sumuštą Damulį.
Ruduo parodo liūdną nuotaiką, žmonių nelaimes. Vaizdai susimbolinti, pasakos stilistika. Juozapotos tikslas gyvenime – atnešti kam nors laimę, dalintis savo džiaugsmu. Lieka iliuzija, kad gyvenimas turi tęsinį, kad galima susitikti po mirties.
Juozapota – tarsi tiltas, jungiantis dvi epochas. Pasakotojas pajunta dalį kito veikėjo skausmo savyje. Tai biliūniškojo charakterio pagrindas. Juozapotą apibūdina gilus dvasingumas. Jai visą esmę pasako nuojautos, jausmai. Tolesnis jos vaizdavimas vyksta su neiginiais: nejautė, nematė, nesuprato.
Šia apysaka nori pasakyti, kad žmoguje daug kas nesuprasta, neaišku, neišreiškiama. Pagrindinis stilistikos bruožas – liūdnumas. Biliūnas sumažina išorinio siužeto reikšmę, o išplečia likimiškojo siužeto svarbą.
Šioje apysakoje yra visi pagrindiniai Biliūno kūrybos bruožai:
1) praeities ir dabarties sąlytis;
2) antitezės;
3) simboliai;
4) dėmesys žmogaus dvasiai.