Valgomasis svogūnas
Valgomasis svogūnas plačiai paplitęs. Jo lapai (laiškai) vamzdiški, sultingi, tuščiaviduriai. Žiedai smulkūs, žiedynas rutuliškas. Vaisius – trilizdė dėžutė. Valgomojo svogūno išvesta daug veislių, kurios skiriasi skoniu, išorinių lakštų spalva, forma, didumu, vegetacijos periodu. Svogūnų rūšis priklauso nuo ropelių skaičiaus: vienalizdžiai ir daugializdžiai. Saldžiojo svogūno ropelėse yra daugiau angliavandenių ir mažiau eterinių aliejų, todėl jie ir saldūs. Svogūnai kilę iš Kinijos. Vėliau paplito Indijoje ir Egipte. Egipto piramidėse rasta svogūno liekanų, o sarkofagų ir senovinių statinių sienose – daugybė svogūno piešinių. Svogūnus mėgo senovės persai. Jie minimi Homero ,Odisėjoje’. Plinijus savo raštuose aprašė svogūno veisles, kurias augino romėnai. Jų karvedžiai liepdavo kariams svogūnus ir česnakus valgyti kasdien, nes jie suteikia jėgų, energijos ir narsumo. Svogūnai yra mėgstama prieskoninė daržovė. Jų cheminė sudėtid labai įvairi. Svogūnas vertingas ne tik kaip prieskoninis ir maistinis augalas. Jau seniai jis vartojamas gydymui. Solerno mokiniai medicinos sveikatos kodekse aprašė svogūno gydomąsias ypatybes. Senovės medikai – Hipokratas ir Dioskoridas – rašė apie puikų svogūnų, česnakų ir medaus mišinio gydomajį efektą. Avicena nurodė, kad svogūnų sultys gydo anginą, stiprina gleivinę, žadina apetitą, virškinimą. Viduramžių gydytojai pastebėjo, kad svogūnuose esančios lakiosios medžiagos apsaugo žmones nuo įvairių ligų. Tai įrodė B. Tokinas. Jis išskyrė iš svogūnų lakiasias medžiagas, kurias pavadino fitoncidais. Svogūnai augaliniai antibiotikai. Svogūno veikliosios medžiagos reguliuoja medžiagų apykaitą, stiprina organizmą žiemą ir pavasarį. Svogūnų reikėtų valgyti sergant virusinėmis ligomis (gripu, angina). Reikia 3 – 5 minutes pakramtyti svogūną ir burnos ertmė dezinfekuota.Svogūnai padeda išsiskirti seilėms bei virškinimo sultims, žadina apetitą. Jį reikėtų valgyti kartu su kitais patiekalais. Manoma, kad svogūnų veikliosios medžiagos mažina kraujyje cukraus kiekį. Svogūno sultys padeda, kai užkietėja viduriai, esant žarnyno uždegimui.Svogūnuose esančios biologiškai veiklios medžiagos reguliuoja medžiagų apykaitą. Svogūnų užpilu (1 susmulkintas vidutinio dydžio svogūnas užpilamas stikline virinto ir ataušinto vandens) varomos kirmėlės, ypač askaridės.
Liaudies medicinoje svogūnų košele gydomi nudegimai. Keptų ir žalių svogūnų košele greičiau ištraukia į paviršių pūlinius. Be to sulčių bei košelės kompresais gydomos pūlinės ir ilgai negyjančios žaizdos. Svogūnai seniai vartojami kosmetikai. Jų sultimis balinamos strazdanos, įtrinama galvos oda, kai atsiranda pleiskanų. Atsiminkite: svogūnai netinka žmonėms, kurie serga kepenų, inkstų ir kai kuriomis kitomis ligomis. Gydytis svogūno preperatais galima tik pasitarus su gydytoju.Svogūnai maistui vartojami žali, virti, marinuoti ir kiti. Ypač naudingi organizmui žali laiškai, juose daug vitamino C. Iš jų ruošiamos salotos, tinka su kitomis daržovėmis bei mėsos patiekalais. Svogūnų laiškų galima užsiauginti ant palangių ir turėti ištisus metus. Tinkamai laikomi svogūnai gana ilgai išsilaiko. Nesubrendusius arba smulkius svogūnus patariama sūdyti su prieskoniais. Laikomuose svogūnuose vitamino C kiekis yra pastovus. Pavasarį, kai svigūnai ruošiasi dygti, suaktyvėja vitamino C sintezė ir jo net padaugėja, beveik nepakinta mineralinių druskų kiekis.
Parengė Mantas Klikauskas