Jonas Biliūnas “Liudna pasaka”

Jonas Biliūnas – pirmasis lietuvių rašytojas, ištobulinęs psichologinio apsakymo žanrą. Rašytojas buvo puikus stilistas: graudumo, užuojautos ir gailesčio būsenas išreikšdavo kalbėdamas ramiu tonu. Jo kūryboje svarbiausia, kaip atsitikimas pakeičia žmogų, kokius pėdsakus palieka jo sieloje, kaip tai, kas vyksta žmogaus širdyje, atsispindi jo išorėje. Tokio žmogaus būsena parodoma J.Biliūno apsakymuose “Brisiaus galas”, “Joniukas”, “Ubagas” . Ypatingai šis Biliūno kūrybos bruožas pasireiškia apsakyme “Liūdna pasaka”, kurioje sena, išprotėjusi moteris, vardu Juozapota, ieško jau seniai žuvusio savo vyro.
Ištraukoje aprašomas Juozapotos portretas. Jos vaizdas suukrėtė pasakotoją (pasakojama pirmuoju asmeniu). Jau pirmasis girdimasis įspūdis buvo gūdus: “Tik staiga kažin koks ypatingas, niekados dar negirdėtas balsas man ausyse sudejavo. Sudejavo kaip senatvės skundas, nelaimių atbalsis. Taip dejuoti galėjo tik žmogus senas, labai senas, ir labai nelaimingas.”
Jonas Biliūnas Juozapotos portretą pateikia nuosekliai. Toliau seka jos išvaizdos aprašymas: “Iš ažu namo kertės išlindo sena aukšta moteriškė. Ėjo jinai tiesiai int mane, lazdele pasirimsčiuodama ir dejuodama. Ją pamatęs, greitai nusisukau. <.> Neišturėjau: sudrebėjau ir atsigręžiau. Pamačiau tas jos akis. Nee, tai ne akys. Tai buvo du taškai, klaikūs, be gyvybės. Tokį įspūdį, kaip tos jos akys, gali ant žmogaus padaryti tik užgesusios žvaigždės, iš artie matomos. Taip, tai buvo užgesusios žvaigždės.”
Epitetai “sena aukšta”, “lazdele pasiramsčiuodama” dar nieko nesako. Žmogaus si

ielos veidrodis – akys. Juozapotos akis Biliūnas lygina su “dviem taškais”. Šis palyginimas byloja apie tai, kad akys neišraiškingos, abejingos. Skaitytojas gali suprasti, kad tai – išprotėjusio žmogaus akys. Tai patvirtina ir epitetai: “klaikūs, be gyvybės”. Akių sugretinimas su užgesusiomis akimis dar iškalbingesnis. Žvaigždės jau užgesusios, tačiau kažkada jos švietė. Tai reiškia, kažkada ši moteris buvo jauna, sveika ir laiminga. Akys-žvaigždės “iš artie matomos”. Tai reiškia, kad visi aplinkiniai mato Juozapotos skausmą, ji net neslepia jo, vaikšto po minią žmonių ir klausinėja: “Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?.”.
Pasakotojas, susidūręs su šia sena moterim, sutrinka: Nežinojau, kas daryti: buvo ir nesmagu, ir gėda. Krepšio su savim neturėjo: nežinojau, ar jinai ubagė. Suradau kišenėj du skatiku ir atsikėlęs įspraudžiau jai rankon. Nejuto. Du skkatikai nulėkė iš rankos žemėn, o jinai, nei karto nemirktelėjus, žiūrėjo int mane. Krūtinėj pajutau šaltą sopulį. Neturėjau kur dėties.”
Tai dar kartą įrodo, kad Biliūnas meistriškai pateikia žmogaus empatijos būsenas. Epitetas “šaltas sopulys” geriausiai įvardija pasakotojo būseną – nuo sumišimo, nejaukumo, netgi savotiškos baimės iki užuojautos, gailesčio, noro padėti, bet negalėjimo to padaryti. Visi, pamatę ją nutyla: “Ant dirvonėlio, ją išvydę, visi nutilo. Tartum giltinė pro šalį pralėkė.”
Šalia Juozapotos žmonės nejaukiai jaučiasi ne tik todėl, kad jaučiasi bejėgiai negalėdami padėti, ne ti
ik todėl, kad jos paveikslas bauginantis. Žmonės prisimena, kad egzistuoja mirtis. Palyginimas su giltine neatsitiktinis.
Juozapotos portretą apibendrina palyginimas “kaip klaikus “memento mori”. Šie lotyniški žodžiai, reiškiantys “prisimink, kad mirsi” perteikia pagrindinę ištraukos ir, beje, viso kūrinio mintį: žmones gąsdina mirtis, senatvė, jie vengia apie tai kalbėti, galvoti, tačiau mirtis pati save primena – iš pradžių užuominomis (“giltinė pro šalį pralėkė”).
Taigi apsakyme “Liūdna pasaka” paliečiama visai žmonijai aktuali mirties, skausmo ir senatvės problematika, pabrėžiamas bejėgiškumas. Šis J.Biliūno apsakymas drąsiai gali būti laikomas psichologinio realizmo viršūne.

Leave a Comment