Jonas Biliunas

Jonas Biliūnas Jonas Biliūnas gimė 1879 m. balandžio 11 d. Niūronyse (Anykščių raj.), pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Gimnazijai J.Biliūną paruošė kaimo daraktorius (mokytojas). 1891-1899m. mokėsi Liepojos gimnazijoje. Čia įsitraukė į visuomeninę, politinę veiklą. 1893m. mirė J.Biliūno tėvai. Atsisakęs stoti į kunigų seminariją, neteko giminių materialinės paramos. Vertėsi privačiomis pamokomis. Po 1900 m. baigus Šiaulių gimnaziją įstojo į Tartu universiteto medicinos fakultetą. Įsitraukė į studentų judėjimą ir 1901m. iš universiteto buvo pašalintas už dalyvavimą demonstracijose. 1901-1902m. gyveno Liepojoje, Šiauliuose ir Panevėžyje, kur dantų gydytoja dirbo būsimoji žmona Julija Janulaitytė, ten subūrė Lietuvos socialdemokratų partijos grupę ir kurį laiką jai vadovavo. 1902 m. kaip svečias dalyvavo Lietuvos demokratų partijos suvažiavime. Vertėsi pamokomis, rašė į lietuviškus laikraščius, kaip ,,Darbininkų balsas”, redagavo jo pirmus du numerius. 1903 m. pasiūlė idėją ir organizavo laikraščio jaunimui „Draugas“ leidimą, tačiau vadovavimą organizacijai perėmus V. Kapsukui, iš jos pasitraukė. Tais pačiais metais įstojo į Leipcigo Aukštąją prekybos mokyklą, kur greta studijų domėjosi literatūra. 1904m. įstojo į Ciuricho universitetą studijuoti literatūros, taip pat studijavo ir Leipcigo universitete. Sveikatai pablogėjus, J.Biliūnas 1905m. grįžo į Lietuvą. Tais pačiais metais išvyko gydytis į Zakopanę, vasaromis gyveno Lietuvoje (Niūronyse, Rozalime, Kačerginėje). Tuo metu daug rašė. Pirmoji grožinė knyga “Įvairūs apsakymėliai“ buvo išleista 1906m.. Rašė ir literatūros kritikos bei istorijos, publicistikos straipsnius, mokslo populiarinimo, politinio pobūdžio brošiūras. 1907 m. įkūrė LSDP apskrities organizaciją Panevėžyje. Metų pabaigoj (1907 m. gruodžio 8 d.) Zakopanėje (Lenkija) mirė. Jono Biliūno palaikai 1953 metais perkelti į Liudiškių piliakalnį (Anykščiuose).Jonas Biliūnas – itin ryški XX amžiaus pradžios lietuvių visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo figūra. Mirė vos 28 metų, tačiau jo veikla skirtinga ir įvairi. Didžiausi nuopelnai – grožinei literatūrai. Pripažintas lietuvių literatūros klasikas, pirmasis mūsų tautos rašytojas, ištobulinęs apsakymą, literatūroje iškėlęs žmogaus vidinį pasaulį į pirmą vaizdavimo planą ir nuoširdžia meile sušildęs sukurtų žmonių paveikslus. Iš jo kūrinių nuo pradinių klasių mokosi ne pirma skaitytojų karta.

XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvių rašytojo gyvenimas buvo skurdus, lydimas nepriteklių. Kaip ir daugelis jo bendraamžių, susirgo džiova. Grožinę kūrybą J.Biliūnas pradėjo nuo darbininkiškos tematikos apsakymų, vėliau parašė noveles Kliudžiau, Vagis, Žvaigždė ir kitas. Paskutiniais savo gyvenimo metais, jau sirgdamas, parašė pagrindinius savo kūrinius: noveles Joniukas, Lazda, Ubagas, Brisiaus galas, apysaką Liūdna pasaka ir kitus. Dar keli žymesni apsakymai: „Nemunu“, „Laimės žiburys“ .Pasakojimo ypatumai:Svarbiausias J.Biliūno prozos savitumas – pasakojimas pirmuoju asmeniu: rašytojas sutapatina save su veikėju abra yra netoli jo, kažkur šalimais. Rašytojo kūryba labai autobiografiška: dažnai vaizduojama jo vaikystės aplinka, gimtinės kraštovaizdis, keliuose kūriniuose pasakotojo paveikslui naudojami autoriaus biografijos faktai: mokslas užsienyje, atostogos Tėviškėje, liga. Subjektyvusiame pasakojime daugiau dėmesio skiriama pasakotojo vidiniam pasauliui, o ne detaliam aplinkos aprašymui. Šio tipo pasakojimas vadinamas psichologiniu. J.Bilūnas yra lietuvių psichologinės prozos pradininkas. Jo kūryba pradeda vadinamosios lietuvių lyrinės prozos tradiciją, kurią pratęsia tokie autoriai kaip Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Bronius Radzevičius.Rašytojo kūrinių centre- sąžinės kamuojamas, likimo nuskriaustas žmogus. Svarbiausia – kaip atsitikimas paveikia žmogų, kokius pėdsakus jo sieloje palieka, kaip tai, kas vyksta žmogaus širdyje, atsispindi jo išorėje. Vyraujanti moralinė nuostata – gailėtis nelaimingojo ir atleisti netgi skriaudėjui. Toks požiūris tiesiogiai siejasi su krikščioniškomis vertybėmis.Novelių pasakotojas pasižymi dvasingumu: jis atidžiai įsižiūri į aplinką, ieškodamas žmogiškumo apraiškų, žmonių santykiuose pabrėžia dorovės klausimus, kiekviename žingsnyje reiklus sau, nuolat jaučia kaltę dėl kitų nelaimių. Novelių personažai piešiami pabrėžiant kelis svarbiausius bruožus, bet nesiekiant išsamaus ir visapusiško vaizdo. Tačiau lietuvių literatūros kontekste kai kurie J.Biliūno veikėjai yra tapę ryškiais apibendrintais tipais.
J.Biliūno kūrybai būdingas glaustas pasakojimas, dėmesys detalėms, kartais pasirenkamas netikėtas vaizdavimo objektas (maža katytė, senas šuo). Vyrauja dvi laiko plotmės: realioji ir prisiminimų. Labai iškalbūs erdvės ženklai. Mintis dėstoma nuosekliai, kūrinio pabaigoje nesiūlant vienintelės išvados. Pasakojimo pobūdis dažnai kaitaliojamas. Pavyzdžiui, Liūdnoje pasakoje vieningą visumą sudaro skirtingu stiliumi parašyti epizodai: lyrinė impresija Baltasai šešėlis artima poezijai, pirmasis pasakotojo ir Juozapotos susitikimas realistiškai aprašytas, o Juozapotos istorija primena sakmę.