1879 04 11 – 1907 12 08
Tai itin ryški 20 amžiaus pradžios lietuvių visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo figūra.Mirė vos 28 metų, tačiau jo veikla skirtinga ir įvairi. Didžiausi nuopelnai grožinei literatūrai. Pripažintas prozos klasikas. Iš jo kūrinių nuo pradinių klasių mokosi kelinta skaitytojų karta.J. Biliūno apsakymai daro stiprų įspūdį skirtingų amžių skaitytojams idėjų tankumu, žmoniškumu, glausta išraiska, skleisdami didelio meno šviesą.Kilęs iš valstiečių. Gimė Anykščių rajone, Niūronų kaime. Pažino valstiečių gyvenimą, psichologiją. Gyvenimas davė medžiagos kūrybai. Jauniausią šeimoje Joniuką buvo numatyta leisti į mokslus (kunigu). Namuose pasirengęs, įstojo į Liepojos gimnaziją. Ten susisiejo su pažangia inteligentija, kuri siekė išsilaisvinimo iš carizmo. Atsisakydamas mokytis kunigu negauna tėvų paramos. 1900 m. įstojo į Tartu universitetą studijuoti medicinos. Ten apsiima parašyti apie Žemaitę, jos kūrybą. Ir rašo savo kūrinius “Betėvis”, “Klebonas”, “Per sapną”. Pašalintas iš universiteto dėl susiėjimo su inteligentija. Po 3 metų įstoja į Leipcigo universitetą (Vokietijoje) studijuoti komercija, po 1 metu pradėjo studijuoti literatūrą. Gyvendamas pusbadžiu, suserga džiova. Ciūriche parašė “Laimės žiburį” ir “Kliudžiau”. 1905 m. išvažiuoja į Zakopanę. Gulėdamas lovoje, sukuria šedevrus: “Joniukas”, “Lazda”, “Ubagas”. Diktuodamas žmonai, baigė apysaką “Liūdna pasaka”. Mirė 1907 m. Zakopanėje. 1953 m. jo palaikai parvežti į Anykščių rajoną, Liūdiškių piliakalnį, “kad matytų kapas sodžių, kūdikėliu kur užaugau”.Jis kūriniuose vaizdavo beprasmišką žiaurumą. Jo kūrybai būdinga gradacija (laipsniškas perėjimas nuo vieno dalyko iki kito). Biliūno vaizduojamas gyvenimas skausmingas, tragiškas, bet vis dėlto neatrodo niūrus, nes šalia tamsaus vaizdo autorius stato šviesų. Plačiai naudojasi kontrastu, kad ir niūriausiame paveiksle randa progos užsiminti apie teigiamus, kad ir nežymius gyvenimo pradus. Tamsa neužgožia to skaidraus, nors is alegiško gyvenimo. Šalia žiaurumo – jautrumas, šalia žmogaus nereikalingumo, vienišumo – troškimas būti reikalingam (“Brisiaus galas”). Kontrastų menas – tai Jono Biliūno išradimas.