Joga kalėjime

pirmoji diena
numirėlis

Stoviu prie Arsenalo šalia Vilnelės, Vilniuje. Kažko laukiu. Nežinau ko. Žmonių aplinkui nėra. Nieko nėra. Iš kažkur pasigirsta balsas. “Tu žinai,” sako jis. Suprantu, tie žodžiai skirti man, bet balso aš nepažįstu. Ir žinau, kad nežinau ką “žinau” ir ką žinoti turėčiau. Bet apie tai negalvoju. Nes iš kažkur prie manęs atsiranda rogės. Vaikiškų didelis variantas. Tik be atlošo. Jos labai panašios į tas, kuriomis vaikystėje malkas į namus žiemą vežiodavom. Sėdu ant jų, bet ne taip kaip pridera, o atvirkščiai: nugara į priekį. Rogės pačios pradeda čiuožti gilyn, žemyn, siauručiu tamsiu tuneliu. Nežinau kur jos čiuožia, bet per daug dėl to nesijaudinu. Esu rami ir visiškai atsidavusi judėjimui. Dabar jaučiu kažkieno šaltus nagus liečiančius mano nugarą, besikabinančius už pečių, besiveliančius į mano plaukus. Skausmo nejaučiu. Tik nemalonus tas prisilietimas. Tas kažkas bando išversti mane iš rogių. Bet vėl: baimės visai nejaučiu. Esu rami tarytum būčiau apgobta nematoma ramybės skraiste. Neatsimenu kaip nulipau nuo tų rogių ir kur tai įvyko. Tačiau daabar esu kambaryje pilname pabaisų. Taip, taip, kambaryje pilname pabaisų. Jos keistos; jos- metalinės. Jos, tai dideli ir maži robotai-slibinai, robotai-gyvatės, robotai-katinai. Visi jie grežia į mane savo kaklus, kiša iškreiptus veidus, šiepia aštrius dantis. Vos tik bandau pajudėti – pabaisos puola ma

ane. Jos šnypščia. Artėja. Jos vėl bando kabintis į mane geležiniais pirštais. Bet dabar manęs nepaliečia. Kažko bijo. Keista, bet baimės aš vėl visai nejaučiu. Tik suvokiu, kad įkliuvau į spąstus. ir, kad iš čia neišeisiu tol, kol kažko nesuprasiu. Kol kažko pati nepadarysiu. Tik nežinau ką turėčiau daryti. Staiga prisimenu: “Tu žinai.” Stoviu. Nejudu. Bandau prisiminti. Įkvepiu. “Golfo srove,” iškvepiu žodžius, tarytum jie būtų paskutinis mano iškvėpimas. Laukiu. Išstypusios į viršų ir dar kiek pasirąžiusios, metalinės pabaisos išsišiepia, išsikreipia ir pradeda irti. Išsiderinusios jos susmunka po mano kojomis. Iš lėto. Viena po kitos. Visos. Žvalgausi. Kambarys – tuščias ir neaprėpiamai didelis. Sienos – akinančiai baltos; negaliu į jas žiūrėti. Nuleidžiu akis. Grindys- nusėtos metalo laužu. Krūva. Didžiulė krūva. Pajudu. Einu durų link. Už jų – dienos švviesa. Einu į ją. Peržengiu slenkstį. Tolstu. Bet keista pagunda vilioja mane atsigrežti atgal. Ten, iš kur ką tik išėjau. Atsisuku. Kalėjimas – užrašyta. Nusigrežiu. Tolstu.


Kai prieš gerą dešimtmetį sapnavau šį sapną, net nenutuokiau, kad vieną dieną jis išlips iš nakties. (Kai kurie sapnai tai gali padaryti.) Tada jam suteikiau kitokią prasmę. Prasmę, kuri nieko bendro neturėjo su tikru kalėjimu, su realiu kalėjimu čia, Amerikoje.
Idėja mokyti jogos moterų kalėjime kilo Mary, šiandienei mano jogos mokytojai. Ji jau ketvirti metai važinėja į Brunsvick esantį ka

alėjimą ir ten pravedinėja jogos pamokas kalinėms. Poreikis toms pamokoms atsirado toks didelis, kad ji viena jau nebepajėgia to padaryti. Todėl ji ir kreipėsi į mus, savo studentus. Tiesa, tuo metu aš dar nebuvau jos studentė, tačiau jau pažinojau Mary iš mūsų bendrų susitikimų jogos pratybose. Tapusi jos mokine, pasisiūliau ten važiuoti. Mary mielai sutiko.

Pirmasis savanorių (moterų pareiškusių norą be atlygio mokyti jogos kalėjime) susirinkimas vyko birželio pradžioje, Mary namuose. Susirinko maždaug dešimt savanorių. Nė vienos iš jų nepažinojau, išskyrus pačią namų šeimininkę. Po trumpo prisistatymo, Mary paprašė visų mūsų padaryti tą patį. Ji taip pat paprašė keliais sakiniais apibūdinti savo pasiryžimo motyvus: kodėl kiekviena iš mūsų noriai aukoja laiką bei energiją šiam reikalui. Kas verčia mus apsispręsti? Gerai neatsimenu ką visos kalbėjo. Regis motyvai buvo panašūs: padėti kalinėms. Atrodo dauguma minėjo, jog “džiaugiasi, galėdamos patarnauti.” Bet gerai atsimenu vieną moterį sakant, jog jos vyras yra Valstybes samdomas advokatas ir, kad jo pareiga – ginti šias moteris. Ji minėjo, jog labai norėtų pamatyti tas, apie kurias jos vyras tiek daug kalba vakarienės metu. Ji taip pat prisipažino, kad į kalėjimą ją veda daugiau smalsumas nei jos pasiryžimas padėti. Man patiko jos atvirumas, jos nemėginimas susireikšminti, jos nesuvaidintas noras ir nepagražintas motyvas. Kita mo

oteris, gydytoja, sėdėjusi šalia manęs, pasisakė, jog jos vyras ir ji ką tik čia atsikėlė iš rytinės pakrantės ir, kad dabar ji turinti daug laisvo laiko tad norėtų kažkuo užsiimti. Išgirdusi apie šį projektą, ji nutarė pabandyti. Baigdama ji pridūrė, kad gyvenime nėra dariusi jogos. Kambaryje nuvilnijo juokas. Žinoma, Mary nepraleido progos pasikviesti ją į studiją ir paminėjo, kad iš tiesų joga kalėjime yra mokoma labai paprastai. Ten nereikia rodyti “klasės,” bet paprastomis pozomis ir atvira širdimi reikia belstis į tas, kuriu širdys šiandien uždarytos. “Jūsų pačių širdys čia yra svarbiausios,” ji pridūrė.

Kuomet atėjo mano eilė pasisakyti, netikėtai pravirkau. Neištarti žodžiai įstrigo gerklėje, ašaros riedėjo skruostais. Kambarys nuščiuvo. Išgirdau Mary, “nepergyvenk, Vilma, laiko mes turim.” Pagaliau pavyko susiimti. Prisistačiau. Pasakiau kas esu, iš kur atvykau. Pasakiau, kad jau ketveri metai kaip gyvenu šiame mieste ir, kad nežiūrint, jog man čia patinka, kartais pasijaučiu įkalinta: be senų draugų, be artimųjų . Pasakiau, kad jogos pagalba “plaukiu” ir išplaukiu iš juodulio, kuris sykis nuo sykio paskandina mano širdį. “Nežinau, ar aš reikalinga kalėjimui, bet kalėjimas reikalingas man, kad galėčiau iš jo išeiti.”

Pasibaigus prisistatymui Mary lakoniškai išvardijo penkis “ne” savanorėms.
Ne aptemptoms kelnėms. Ne aptemptoms palaidinėms. Ne apnuogintoms kojoms.
Ne apnuogintiems pečiams. Ne džinsams – juos mūvi ka

alinės.
Kita “ne” dalis susidėjo iš perspėjimo kokių kūno zonų mes negalėsime liesti: krūtinės, sėdmenų, šlaunų. “Pradžiai užteks,” ji pridūrė, “vėliau bus surengti specialūs kursai, kur viskas bus plačiau paaiškinta.” Kadangi man taip ir netapo aišku kaip vis dėl to mes galime rengtis, tad šito ir paklausiau Mary. Žvilgsniu ji permetė mane nuo galvos iki kojų, “žiūrėkit į Vilmą, jūs taip galite rengtis.” Be ypatingų sentimentų nužvelgiau save. Vilkėjau dangaus žydrumo marškinėliais; muvėjau dramblio kaulo spalvos plačiomis medvilninėmis kelnėmis. Nieko mandro, iššaukiančio. Nieko sudėtingo.

Pirmoji Diena. Ketvirtadienis.
Pavakare važiuoju į jogos studiją iš kur ir turime pajudėti kalėjimo link. Šiandien esame paskirtos trys: Ellen, Mary Ellen ir aš . Ellen jau kelintą kartą ten važiuoja; tad ji jau ne naujokė. Šiandien ji ir praves pamoką. Tuo tarpu Mary Ellen ir aš važiuojame stebėti, kad vėliau pačios galėtume mokyti. Visos trys susitinkame prie Mary studijos. Pastebiu, jog nė viena iš jų nebuvo pirmajame savanorių susirinkime. Susipažistame. Ellen pasisako, jog šiandien ne kaip jaučiasi ir, kad ji labiau būtų patenkinta šį vakarą praleisti lovoje, nei kalėjime. Ji klausia ar kuri iš mudviejų ten nors kartą buvome. Mary Ellen prisipažista buvusi kartą. Aš sakau, ne. Kadangi Ellen ne kaip jaučiasi, Mary Ellen pasisiūlo vairuoti. Pakeliui įsišnekam. Mary Ellen pasisako esanti pradinių klasių mokytoja. Ji pasidžiaugia, jog mokykla bei tėvai jai suteikė teisę mokyti klasės vaikus jogos gudrybių. “Tai nėra įprasta,” ji priduria. Ellen pasisako buvusi profesionali baleto šokėja. Šiuo metu scenoje ji nebešoka, bet dirba su fiziškai neįgaliais vaikais. Šokio bei jogos pagalba ji padeda jiems išmokti valdyti kūną. Ji sako, jog darbas suteikia jai be galo daug džiaugsmo. Abi moterys greitai suranda bendrą kalbą ir išsiklausinėjusios manęs jas dominančius faktus, pradeda tarpusavy čiauškėti.

Privažiuojame Zoną.
Ne, ne, nieko panašaus į mūrus, kuriuose kalėjo Grafas Montekristas čia nepamatysi. O ir tvora ne viduramžiška už kurios nė gyvos dvasios neįžvelgtum. Tiesa, čia aš irgi neįžvelgiu nė vienos, nors tvora ir permatoma. Ji geležinė. Tiksliau, ji tinklinė. Bet neapsirikit, šitas tinklas šiaip nėra nekaltas. Virš jo, keliomis eilėmis į viršų ištempta spygliuotoji. O dar virš jos, spygliuotoji išsirango didžiule gyvate, taip užbaigdama tvorą iš viršaus. Tad bendrai paėmus, tvora tokia, kad jos išvaizda iš anksto pasmerkia bet kokį norą ją įveikti.

Visos trys pajudame vartų link. Nors kairėje pusėje taip pat yra grupė aptvertų pastatų, kažkodėl pasukame į dešinę. Ellen paaiškina, jog einame į Minimum Security moterų kalėjimą, o tuo tarpu kairėje yra: Medium Security. “Ten eisime vėliau, tikriausiai rugsėjį,” ji sako, “tik po tam tikro pasiruošimo, tam tikro apmokymo, kadangi kalinių priežiūra ten yra kur kas griežtesnė.”

Prieiname “tinklinius” vartus. Ellen paspaudžia mygtuką. “Kuo galiu jums padėti?” pasigirsta moteriškas balsas. “Jogos instruktoriai,” atsako Ellen ir po sekundės atidaro vartus. Įeiname į išorinį kalėjimo kiemą. Nei medelio, nei gėlytės aplink nematyti. Tik žalia žalia žolė ir betoninis išblyškęs takelis skiria pastatą nuo tvoros. Tuo takeliu ir patraukiame link pastato, kuris išore daugiau panašus į koledžą nei į kalėjimą. Įeiname į vidų. Pirmiausiai mus pasitinka dulkių siurblio garsas. Mums priartėjus prie budinčiojo kabinos, ūžimas nutyla. Koridoriuje pasirodo dvi moterys stumiančios siurblius. Pasisveikiname. Jos šypsosi. Jos vilki tamsiai mėlynos spalvos marškinėliais ir muvi džinsais. Vienai jų pasisukus skaitau ant marškinėlių nugaros ir džinsų klešnės raudonus žodžius: inmate.

Prie langelio, uždaroje stiklinėje kabinoje sėdi du uniformuoti paregūnai: vyras ir moteris. Pasisveikinęs su mumis vyras nueina į kabinos galą ir įsitaiso prie stebėjimo monitorių. Negaliu ir aš susilaikyti nepasmalsavusi. Žiūriu į ekranus. Viename jų matau moteris ramiai vaikštinėjančias lauke. Kitame, jas tingiai gulinėjančias ant žolės, plepančias tarpusavy. Trečiame, matau moteris valančias auditorijos grindis.

“Jūsų asmens dokumentai,” mano stebėjimą nutraukia budinčioji. (Amerikoje asmens dokumentą atstoja vairuotojo teisės.) Paduodame juos kiekviena atskirai: Ellen, aš ir Mary Ellen. Ellen ir aš gauname raudonos spalvos korteles, kuriose įrašyti lengvai įskaitomi skaičiai. Tokia pat kortelė yra prisegama prie asmens atpažinimo dokumento, kuris, be abejo, pasilieka pas budintį. Ellen ir aš prisisegame raudonąsias prie drabužių taip, kad jos būtų lengvai įžiūrimos. Mary Ellen vis dar laukia savojo leidimo. Budinčioji vėl ir vėl iš pradžių tikrina turimą sąrašą, lyg bandydama kažką atrasti, bet pagaliau pasako, jog ji negalinti šiandien įleisti Mary Ellen į kalėjimą, nes jos pavardės nėra įleidžiamųjų sąraše. Mary Ellen nustemba. Ji sako, jog ji viską suderinusi su Mary ir, jog pastaroji patikino: viskas gerai. Budinčioji dar kartą akimis permeta sąrašą, kažkam paskambina ir sako: sorry. Mary Ellen nusišypso, patikina mus, jog ji dėl to visai nepergyvena ir pažada palaukti mūsų už vartų. Ji išeina. Liekame dviese: Ellen ir aš . Laukiame prižiūrėtojo, kuris turėtų palydėti mus į auditoriją.

Tas prižiūrėtojas pasirodo esanti mažutė juodukė su šimtu trumpų kasyčių, tarytum gruziniška avikailio kepure. Ji išveda mus į vidinį kiemą, kuriame moterys vaikštinėja ir gulinėja ant žolės, įveda į kitą pastatą ir palydi į auditoriją. Palinkėjusi sėkmės ji išeina. Apsižvalgau aplink. Tai batų dėžės formos kambarys kurio ilgajame pasienyje vienas ant kito suguldyti stalai. Šalia jų vienos ant kitų sumautos kėdės. Ant abiejų trumpųjų kambario sienų kabo mokyklinės rašymo lentos. Virš kiekvienos iš jų – po didelį apvalų laikrodį. Pasijuntu tarsi būčiau sugrįžusi į Bendruomenės koledžą, kuriame dar taip neseniai tryniau sėdynę.

Vilkėdamos tamsiai mėlynais marškinėliais ir raudonomis trumpikėmis, į auditoriją pradeda rinktis moterys. Viena po kitos jos tyliai įslenka į kambarį, nusiauna batus, nusimauna kojines ir pakišusios juos po stalu lipa ant jau ištiestų kilimėlių. Ir gužiasi. Keista, pagalvoju, kaip vaikai. Nė viena iš jų neišdrįsta eiti į priekį. Priekinė eilė – tuščia. Ellen pasisveikina ir paprašo moterų pasislinkti arčiau. Jos žvalgosi viena į kitą, bet vėl – nė viena neišdrįsta šito padaryti. Pagaliau atsiranda viena, drąsioji. Spėju, indėnė. Labai jau ryškūs jos bruožai, būdingi tik vietiniams amerikiečiams: tamsus kaulėtas veidas, atvira kakta užsibaigianti kuprota nosimi bei ryškiai išsišovusiais žandikauliais. Veidas, kokių gatvėje nedažnai sutiksi, o jei ir sutiksi, tai negreit pamirši. Vos tik indėnė persikelia ant kito kilimėlio, daugelis paseka jai iš paskos. Netrukus priekinė eilė užpildyta. Ellen dar kartą pasisveikina, prisistato ir paprašo visų mūsų padaryti tą patį. Mano eilė. Pasakau savo vardą, pavardę. Pasakau iš kur atvykau. Vos ištariu – Lithuania, viena iš moterų pradeda energingai ploti. Nesuprantu, kodėl ji tai daro, bet nekreipiu į tai dėmesio. Pasakiusi, kad šiek tiek jaudinuosi, kadangi tai yra pirmasis atėjimas čia, užbaigiu trumpą prisistatymą. Kažkodėl mano akys vėl nukrypsta į indėnę. Ji žiūri į mane ir šypsosi. Šypsosi taip, tarytum mano mama šypsotusi.

“Vienintelė valanda kai negalvoju apie savo suknistą gyvenimą – valanda praleista čia,” atvirauja moteris. “Tik čia aš galiu atsipalaiduoti,” sako kita. “Pagaliau naktimis užmiegu,” džiaugiasi trečioji. “Aš ateinu čia, nes esu labai energinga ir nežinau kur tą energiją padėti. Po jogos jaučiuosi rami,” prisipažįsta man plojusi moteris. Ji iš tiesų įsidėmėtina. Ežiuku kirpti ir susiausti plaukai išsiskiria iš kitų moterų “šukuosenų.” Net ir tyliai sėdėdama ant kilimėlio moteris juda tarytum gyvsidabris: tai šen, tai ten. Tai pirmyn, tai atgal. Bet tuo metu kai kitos kalba, ji tyli, ji nieko nepertraukia ir niekam neužkerta kelio pasisakyti. O moterys šneka! Jos pasakoja, kaip joga paliečia kiekvieną iš jų. Kaip joga joms suteikia daugiau erdvės, įskaitant erdvę savyje. Jos sako esančios be galo dekingos mums už atėjimą. Už dovaną. Už jogos dovaną. Besiklausant šitų žodžių mano širdį užlieja “golfo srovė.”

Ellen prisipažista neturinti atminties kaip Mary, kuri prisimena kiekvieną kada nors jai ištartą vardą ir kuri, tą vardą puikiai gali atkartoti net po metų. Ji atsiprašo moterų ir paprašo jų neįsižeisti, jei negalės jų teisingai atkartoti. Moterys šypsosi. Moterys juokiasi. Moterys lėtai, tingiai gulasi ant kilimėlių, uždeda delnus ant pilvų, užsimerkia, ir. Įkvepia, iškvepia, įkvepia, iškvepia.

Staiga durys atsidaro ir į klase įsiveržia maždaug trisdešimties metų liesutė, akiniuota moterytė. Energingai peržergusi keletą nemažų kūnų ji staigiai atsiduria kitoje auditorijos pusėje ir nusiavusi batus nušveičia juos po stalu. Tada vėl peržergusi tuos pačius kūnus ji grįžta atgal prie durų. Numetusi save ant laisvo kilimėlio ji užsimerkia ir pradeda kvėpuoti. Garsiai. Iš visų jėgų. Kiek tik gali. Moterys nereaguoja. Jos tik įkvepia ir iškvepia. Įkvepia. ir iškvepia. Dabar visų jų įkvėpimai ir iškvėpimai paskesta liesutės kvėpavimo vandenyne tarytum maži, nereikšmingi pinigėliai. Žiūriu į liesutę ir negaliu susilaikyti negalvojusi: kokie gi vėjai atpūtė tave už šios tvoros?

Žemyn žiūrintis šuo, sako Ellen pozos pavadinimą. Moterys išskečia pirštus, paguldo juos ant kilimėlio pečių plotyje, ištiesia rankas ir vangiai keldamos savo sėdynes į lubas, ištiesina kojas. “Atpalaiduokit galvas. Nuleiskite galvas žemyn,” girdžiu Ellen pasiūlymą. Pasisukusi į dešinę, sutinku porą akių įsmeigtų į mane iš apačios, iš šuns. Tos akys priklauso jaunutei panelei, tikriausiai jauniausiai iš visų čia susirinkusių, maždaug dvidešimtmetei. Keista, bet ir anksčiau sugavau ją stebinčią mane. Tada neatlaikiusi žvilgsnio, ji nuleido akis. Dabar neatlaikiusi jos žvilgsinio, aš nukreipiu akis į kitą pusę. Į kitą moterį. Į kitą raudoną sėdynę su baltu užrašu: inmate.

Ellen prašo moterų atsigulti ant nugaros, išskėstomis į šalis rankomis. Ji prašo sulenkti kelius ir pritraukus juos prie krūtinės, sukti į dešinę. Visos moterys daro taip, kaip buvo paprašytos, iškyrus liesutę pavelavusiąją ir energingąją plojikę. Jos abi suka kelius į priešingą pusę. “Matau, kad kai kurioms sėkmingai pasisekė sumaišyti kairę su dešine,” juokauja Ellen. “Aš tai darau specialiai,” atšauna energingoji. “Noriu, kad jūs į mane žiūrėtumėt.” Žiūriu į ją ir kažkodėl prisimenu Budinčiojo kabinoje esančius stebėjimo ekranus. jaučiu – jie mus stebi, bet nežinau ar pasiklauso.
Pamokos pabaigoje Ellen prašo moterų atsigulti Numirėlio poza. čia esančios, gerai žino Numirėlį. Jos čia jį gerai pažista. Jis – paklusnus. Pasyvus. Leidžiantis. Nusileidžiantis. Neteisiantis. Neprieštaraujantis. Nesiginantis. Nesigilinantis.

Taigi, moterys vėl gulasi ant nugaros. vėl užsimerkia. Įkvepia. Iškvepia. Vėl įkvepia. Vėl iškvepia. Mintimis jos jau grįžta į savo rūpesčius. Mintimis jos vėl bando pabėgti nuo jų. Jos dar čia. Bet jos jau kitur. Jos dar guli, bet jos jau stojasi į eilę, kur iškart po pamokos joms bus paduotas bespalvis skystis ir baltos tabletės. Jos išgers tą skystį. Jos nuris tabletes, tada paklusniai pražios burnas ir išskės pirštus mažajai juodukei su šimtu trumpų kasyčių.
antroji diena

meškiukai

Ketvirtadienis. Šešta valanda vakaro. Laukiu Nancy su kuria šiandien važiuosiu į kalėjimą. Jau treti metai kaip ją pažistu. Nesame artimos draugės, tačiau kartas nuo karto pabendraujame. O ir gyvename viena nuo kitos visai netoli. Pastaruoju metu mūsų keliai vis daugiau susikerta: tai jogos studijoj, tai gatvėj, tai kine. Pagaliau apsipirkinėjame toje pačioje maisto prekių parduotuvėje. Visai neseniai, mudviem ten begeriant arbatą, Nancy užklausė apie jogos pamokas kalėjime. Truputį apie tai papasakojau. Tada ji pasakė, kad labai norėtų dalyvauti šioje programoje. Patariau pakalbėti su Mary, kuri be kita ko irgi yra jos jogos mokytoja. Taip Nancy ir atsidūrė mūsų kompanijoje. Šiandien – jos pirmoji diena kalėjime.

Ji pažadėjo užvažiuoti pas mane penkiolika minučių po šešių. Laukiu. Dar turime užsukti į jogos studiją, kur mus pasitiks Ellen. Ji ir vėl šiandien ves pamoką. Tuo tarpu Nancy ir aš – jai talkinsime. Dvidešimt minučių po šešių – Nancy nepasirodo. Dvidešimt penkios minutės po šešių, Nancy nepasirodo. Dvidešimt septynios minutės po šešių – Nancy pilka Honda leidžiasi kalneliu žemyn. Išbėgu į gatvę. Visu greičiu spaudžiame studijos link. Dar jos neprivažiavusios matome Ellen nekantriai mindžiukuojančią automobilių stovėjimo aikštelėje. Aiškiai nervinasi. Vėluojam. Pamačiusi mus ji nušvinta, skėsteli rankomis ir skuba savojo automobilio link, taip parodydama – ji vairuos. Nancy ir aš sugužam į automobilio galą. Pajudam.

Mums reikia pasukti į greitkelį-5, kuriuo po gero pusvalandžio turėtume pasiekti kalėjimą. Tačiau mūsų nelaimei, niekaip negalime surasti tos mažos gatvelės iš kurios įsilietume į greitkelį. Ellen rizikuoja. Ji suka į dešinę ir – mūsų spėjimas nepasitvirtina: nepasiekiame greitkelio. Apsukusios ratą vėl atsiduriame prie studijos. vėl pradedame viską iš pradžių: žiūrime, spėjame, sukame. Paburnojusi ant kelininkų, jog šie nesugeba pastatyti reikiamo ženklo svarbioje vietoje, Ellen pagaliau suranda įvažiavimą ir pasileidžia visu leistinu ir neleistinu greičiu. Laikrodis rodo be penkiolikos septynias.

Kol Ellen spaudžia pedalą, Nancy ir aš įsišnekame galiorkoje. Ji prisipažįsta, jog labai jaudinasi. “Visą savaitę galvojau apie tai,” sako ji. Tada iš krepšio ji ištraukia knygą, kurios autorius jau daugelį metų moko meditacijos kalėjime. Šiuo metu Nancy ją skaitanti. Įsimetusi knygą “šiaip, dėl viso pikto.” Mūsų pokalbis nukrypsta apie moterį, kurią maždaug prieš metus Nancy sutiko Miamyje ir apie kurią (iš pokalbio paaiškėja) aš skaičiau “The New York Times Magazine”. Tai istorija apie moterį, kuri buvo nuteista už policininko nušovimą per susišaudymą. Nors visą laiką ji neigė savo kaltę, teismas pripažino ją kalta ir paskyrė mirties bausmę. Kadangi ji buvo vienintelė moteris tuo metu pasmerkta mirčiai Floridos valstijoje, kalėjimo administracija buvo priversta įrengti jai specialią kamerą. Ta kamera buvusi ne ką didesnė nei ji pati. Kad neišprotėtų, ji pradėjusi daryti jogą. (Kažkada, dar prieš kalėjimą, ji buvo dariusi keletą asanų.) Diena iš dienos, septyniolika metų, niekam nieko neįtariant, niekam apie tai nieko nežinant, ji lankstė savo mažutį kūną mažutėje kameroje ir laukė mirties. Atsiradus galimybei atlikti DNR testą, ji ja pasinaudojo. Atlikta analizė jos kaltės nepatvirtino. Ji buvo išlaisvinta. Kuomet žurnalistų žvilgsniai nukrypo jos link, pasipylė klausimai: kaip ištvėrei? “Joga,” ji atsakė.


Penkios minutės po septynių. Sustojame prie kalėjimo. Skubame prie vartų. Ellen spaudžia mygtuką. “Kuo galiu jums padėti?” pasigirsta vyriškas balsas. “Jogos instruktoriai,” sako Ellen. Vartai atsidaro. Įeiname pro juos. “Oh, no,” išsprusta man netyčia užmetus akį į savo vairuotojo leidimą. Pamatau, jog vietoj jo pasiėmiau banko kortelę. Netikiu tuo. Dar žiūriu. Bet. rankoje laikau banko kortelę. Pačiupusi iš Ellen raktelius skuodžiu atgal į automobilį pasiimti leidimo. Pasiėmusi, vėl skuodžiu prie vartų, kuriuos Nancy vis dar laiko atidarytus man. Įeiname į kalėjimą. Sieninis laikrodis rodo aštuonias minutes po septynių.

Paduodame leidimus. Kol pareigūnas ieško pavardžių sąraše, aš jau žvelgiu į monitorius. Šiandien jie išjungti. Tad man nebelieka nieko kito, tik stebėti patį pareigūną. Prisegęs raudoną kortelę prie vairuotojo teisių jis paduoda dublikatą Ellen ir paprašo prisisegti prie drabužių. Ji prisisega kortelę prie marškinėlių krašto, maždaug ties klubais. Pareigūnas persisveria savo kabinoje, žiūri į Ellen ir paprašo persisegti kortelę aukščiau, maždaug ties krūtine. Ellen neprieštarauja. Sekanti raudonoji paduodama man. Nelaukusi pareigūno raginimo prisisegu kortelę vos ne po kaklu. Mano pastanga kažkodėl jį pralinksmina. Jis šypsosi, bet šypsenos nekomentuoja. Aš jaučiuosi tarytum veršiukas sunumeruota ausimi: labai matomas, labai suskaičiuotas. Ši mintis pralinksmina mane. Šypsausi, bet šypsenos nekomentuoju. Kiek paplūšėjęs ties sąrašu, pareigūnas pagaliau pareiškia, jog jis negalintis šiandien įleisti Nancy į kalėjimą, kadangi jos pavardės nėra įleidžiamųjų saraše. Deja’vu, galvoju. Vyksta tai, kas vyko praeitąkart su Mary Ellen. Pareigūnas dar kartą rodomuoju pirštu veda sąrašą nuo pradžios iki galo, tada vėl kažkam skambina ir vėl sako: sorry. Nancy neslepia nusivylimo. Mes taip pat. Tada ji klausia būdinčiojo ar galėtų sugrįžti čia, į laukiamąjį, su knyga ir taip praleisti šitą valandą. Pareigūnas vėl atsiprašo ir paaiškina, jog ši vieta yra atvira kalinėms, todėl lankytojai čia nepageidaujami. Nancy išeina. Vėl liekame dviese: Ellen ir aš.

Laukiame prižiūrėtojo, kuris turėtų palydėti mus į klasę. Pasirodo neaukšto ūgio pagyvenusi moteris. Ji vilki violetinės spalvos palaidinę bei tos pačios spalvos, tik šiek tiek tamsesnio atspalvio plačiomis plevėsuojančiomis kelnėmis. Pamačiusi Ellen ji šypsosi, “labas Ellen.” Man ji ištiesia ranką, “Uma Folan.”

Uma Folan yra savanorių koordinatorė kalėjime. Pirmą kartą apie ją išgirdau iš Mary. Kuomet ši programa pradėjo įgauti konkrečią formą, Mary paprašė kiekvienos iš mūsų nusiųsti Uma’i vairuotojo teisių kopiją, kad kalėjimas galėtų patikrinti mūsų kriminalinę praeitį. Kadangi vairuotojo teisių neturiu, tiktai leidimą važinėti, Mary kreipėsi į Uma patarimo ką turėčiau daryti. Ji patarė atsiųsti “žaliosios kortelės kopiją”. Mano draugas tą ir padarė. Maždaug po savaitės gavau žinutę iš Mary: “Vilma, you are cleared.” Tai reiškia įleidimą į kalėjimą.

Šiandien pati Uma lydi mus į jogos auditoriją. Koridoriuje jau nekantrauja būrelis moterų. Pamačiusios mus jos šypsosi ir sveikinasi. Kai kurias iš matymo pažistu. Kol Uma rakina duris, pastebiu nedidelio ūgio, kresną vaikiną. Ką jis čia veikia man neaišku, tačiau kaip nebūtų keista, jis taip pat vilki mėlynos spalvos marškinėliais ir mūvi raudonomis trumpikėmis. Rankose jis laiko baltą didelį meškiną. Šalia jo stovi liesutė. Jie plepa. Liesutei pasisukus pamatau, jog ir ji laiko baltą meškiną. Ne, ne, tiksliau – meškiuką, nes pastarasis yra kur kas mažesnis nei bernioko. Akimis permetu kitas laukiančias moteris. Nė viena, iškyrus tuos du, daugiau žaislų neturi.
Sueiname į klasę.

Moterys nusiauna batus, nusimauna kojines ir lipa ant jau paruoštų kilimėlių. Šiandien jų jau nebereikia raginti. Šiandien jos pačios pasirenka priekinę eilę. Ellen pasisveikina ir garsiai pastebi, jog klasėje yra keletas naųjų veidų. Ji paprašo naujokių prisistatyti. Pirmoji prisistato Andrea. Tai maždaug keturiasdešimties metų moteris, kuri sakosi atėjusi čia todėl, kad jos draugei joga sumažino nugaros skausmus. Ji sako pati neturinti jokių skausmų, bet vis tiek norinti pabandyti jogą. Antroji naujokė sako, kad ją čia atvedė smalsumas. “Visos tik ir kalba: joga, joga. Noriu pati pačiupinėti, kas tai yra,” užvertusi galvą ji kvatoja – viena pati. Paskutinioji prisistato moteris, kurią aš palaikiau “bernioku.” Išgirdusi jos bosą, vis dar netikiu, kad ji tikrai priklauso čia. Tik vardas išduoda ją moterim esant. Visa kita – puikiai pavykęs gamtos pokštas suklaidint naivuoliams.

Penkiolika minučių aštuntos. Ellen prašo moterų gultis ant nugarų. Jos nusiima akinius ir padėjusios juos virš galvos tiesia savo apsunkusius kūnus ant kilimėlio. Jos užsimerkia. Kambarys prisipildo ritmingo kvėpavimo. Įkvėpimų. Iš kvėpimo. Aš tyliai vaikštau po klasę ir žiūriu į jau matytus ir dar svetimus veidus.

Pirmoje eilėje, prie sienos, guli ežiuku kirpta energingoji. Šiandien ji dar neištarė nei žodelio. Šiandien ji atrodo rami ir susikaupusi. Sekančioje eilėje, virš jos, guli indėnė. Jos kasa ant grindų išsirango juoda, siaura gyvate, akys – smarkiai suspaustos, kakta sutraukta. Tarpuakyje iššokusi raukšlė byloja rūpestį. Nežinau koks šiandien ją spaudžia, bet jaučiu, jai nesiseka dabar nuo jo pabėgt. Šalia indėnės guli maždaug virš šimto kilogramų sverianti moteris. Prisimenu ją iš praeitos pamokos, bet vardo, kaip ir daugelio, negaliu atsiminti. Paskutinėje eilėje prie sienos guli “berniokas.” Šalia jos – liesutė moterytė. Virš jų galvų susiglaudę šonais, sėdi du meškiukai: didelis ir mažas.

Po Saulės Pasveikinimo ir keleto stovimų pozų, Ellen klausia moterų, kurios su Sarahjoy jau darė stovėseną ant galvos. Beveik visos pakelia rankas, išskyrus naujokes. “Kas pademonstruos?” klausia Ellen. “Aš,” pasišauna liesutė ir net nelaukusi instrukcijų viens, du – atsistoja ant galvos. “Vau, palauk, palauk,” ramina ja Ellen ir prašo atsistot ant kojų. “Ne taip greitai. Ne taip greitai. Neskubėk.” Liesutė dabar paklusta Ellen nuorodymams ir iš lėto, ramiai stojasi ant galvos. Kambaryje pasklinda juokas ir aplodismentai. Patenkinta savimi liesutė šypsosi apversta šypsena. Moterys skirstosi į pasienius. Netrukus visos sienos nusagstytos kūnais, pėdomis į dangu. Nieko nesakau, tačiau man šiek tiek neramu dėl naujokių. Matau neramu tik man, bet ne joms, nes jos jau visos šypsosi iš ten, iš apačios.

Priartėju prie sunkiosios moteriškės. Ji irgi jau stovi ant galvos. Nemačiau kaip ji tai padarė, tik matau, ji neatrodo saugi. “Kaip jautiesi?” klausiu. “Gerai,” sako ji. Nelabai tikiu, nes jos krūtinė smarkiai išsišovusi į priekį, galva užriesta. “Nestovėk ilgai,” patariu. Ji bando pajudinti savo kūną, bet šis nepaklūsta, vis riečiasi “bananu”. “Kelk pečius į viršų, įtempk kojas,” sakau. Ji bando pakelti pečius, bet šie nejuda iš vietos. “Įtempk kojas. Kojas įtempk,” kartoju. Pagaliau jai pasiseka ir, įtempusi kojas ji šiek tiek ištiesina kūną. Pagavusi tinkamą momentą ir užmiršusi draudimus, pridedu vieną delną prie jos kirkšnies, o kita ranka prilaikydama kojas, paprašau nuleisti vieną žemyn. Paskui kitą. Ji saugiai nusileidžia. Atsistojusi ji žiūri į grindis ir dėkoja, tarytum prasikaltęs vaikas.

Moterys gulasi ant kilimėlių Numirėliu. Šiandien visų jų rankos ir kojos plačiai išskėstos į šalis. Plačiau nei visada. Plačiau nei reikia. Moterys užsimerkia. Jos įkvepia. Jos iškvepia. Jos vėl įkvepia ir vėl iškvepia. Peržvelgusi klasę atsisėdu ant laisvo kilimėlio ir taip pat užsimerkiu. Seku savo kvėpavimą. Jo klausausi. Bet išgirstu: chi, chi, chi. Atsimerkiu. Žiūriu į “bernioka” su liesute, kurios atsikėlusios iš Numirėlio ir susikabinusios rankomis tyliai kvatoja. Prieinu. Švelniai atkabinu jų pirštus, paprašau atsigulti ir vėl grįžtu ant savo kilimėlio. vėl pasigirsta juokas.

Pasibaigus pamokai moterys susuka kilimėlius, sustumdo stalus, sudeda kėdes. Jos garsiai klega, jos šypsosi, dėkoja. Tik “berniokas” su liesute nieko nemato ir nieko negirdi. Laikydamos rankose baltus meškiukus, jos glaudžia jų juodas nosytes viena prie kitos ir – trina jas vieną į kitą. Ir trina jas. Ir vėl, ir vėl kvatoja.

trečioji diena
slankiojantis šiaurys

Pagaliau. Pagaliau. Pagaliau. Po ilgo laukimo vakar mes vėl buvome įleistos į kalėjimą. Red tape, Mary vadina nesusipratimus vykstančius tarp kalėjimo administracijos ir savanorių. Kažkas kažko nepadaro, kažkas kažkam nepatinka, kažkas kažkur užstringa, kažkas dingsta ir, žinoma, kažkas priverstas laukti kol visa tai pasibaigs. Šį kartą laukėme dviese: Nancy ir aš. Bet pradėsiu viską iš pradžių.

Liepos pabaigoje įvykusiame savanorių susirinkime, buvo sudarytas rugpjūčio mėnesio tvarkaraštis. Kadangi Nancy ir aš jau iš anksto buvome apsitarusios, kad norėtume kuo dažniau važinėti į kalėjimą, Mary mielai mumis užpildė visas “baltas” ir ne tik “baltas” kalendoriaus vietas. Taigi, mums nusišypsojo laimė net po du kartus per savaitę apsilankyt kalėjime.Tuo džiaugėmės.

Atėjus laikui ten važiuoti, paaiškėjo, jog Nancy dar nebus įleidžiama į kalėjimą, nes jos kriminalinė praeitis nepatikrinta. Kadangi aš nevairuoju, man beliko tik apgailestauti ir paskirtą vakarą praleisti namuose. Tai pasikratojo dar keletą kartų. Neištvėrusi šio nesusipratimo ir būdama rami dėl savo “kriminalinės”‘ praeities, Nancy pati pasiskambino į kalėjimą ir pabandė išsiaiškinti situaciją. Nors Uma’i Folan tai ir nepatiko, ji vis tiek pažadėjo Nancy artimiausiu metu viską sutvarkyti. Taigi, vėl išaušo “mūsų” antradienis.

Trečioji diena kalėjime.
Šiandien dar nesame tikros, jog pasiseks įeiti į kalėjimą. Ryte Nancy skambina Uma’i į darbą ir palieka žinutę jos balso pašte, prašydama patvirtinimo, jog viskas gerai ir šiandien Nancy pateks į vidų. Trečia valanda dienos. Nesulaukusi Nancy skambučio pati jai skambinu. Ji dar nieko konkretaus man negali pasakyti, nes nesulaukė Umos skambučio. Tačiau šiandien Nancy pasiryžusi rizikuoti. Ji sako, kad net jei nesulauks žinios iš Umos, ji važiuos į kalėjimą. Ji sako vėl įsimesianti knygą “šiaip, dėl viso pikto” ir jeigu kas, ji palauksianti manęs už tvoros. Sutariame.

Dešimt minučių septintos pilka Nancy Honda ramiai leidžiasi kalneliu žemyn. Išeinu į kiemą. Važiuojame link Mary studijos, kur turime susitikti su Mary Ellen, šiandien pravesinčia pamoką. Netrukus pasirodo ir trečioji keliauninkė. Persikeliame į jos automobilį. Mary Ellen sako, jog ryte ji užsimetė Vebster’io žodyną sau ant kojos, taip ją skaudžiai susižeisdama. Ji prašo mano pagalbos pamokos metu. Pasidomiu kokios. “Būtų gerai jei pravestum Saulės Pasveikinimą ir keletą stovimų pozų,” sako ji. “Jos labiausiai reikalauja pėdų aktyvumo.” Sutinku. Privažiuojame zoną.

Mary Ellen spaudžia vartų mygtuką. Negirdžiu tradicinio “kuo galiu jums padėti,” bet vartai – atrakinami. Įeiname į kiemą. Įeiname į vidų. Vos tik įžengiame į pastatą, nosį užgniaužia aitrus lelijų kvapas. (Gerai jį pažistu. Mama jas augino.) Akimis ieškau gėlių. Dešinėje, šiek tiek toliau nuo durų, pamatau besipuikuojančią baltų lelijų puokštę. Didžiulę.

Prie budinčiojo kabinos langelio jau stovi keletas moterų. Mums priartėjus, pareigūnas klausia, “į velionės paminėjimą?” “Joga,” sako Mary Ellen. “Ahhha,” tęsia jis ir prašo mūsų palaukti. Aš pasitraukiu durų link, prie skelbimų lentos. Keletas reklaminių lankstinukų kabo ant jos. Bet ne jie patraukia mano dėmesį, o nemaža kartoninė dėžė prie sienos, po lenta. Paaukotos Knygos, ant jos užrašyta. Žiūriu į vidų. Daugiau nei pusė dėžės užpildyta knygomis. Neturiu supratimo kokios jos, bet viršeliai pakužda mintį. Viename pavaizduota moteris ir vyras paskendę bučiny. Kitame – plačiai besišypsanti pora, laikanti rubuilį kūdikį. Trečiame – rankos, iškėlusios pistoletą, siluetas. Ketvirtasis į akis pakliuvęs viršelis paveikslėlio neturi, tik auksines raides: Holy Bible.

Pareigūnas paprašo mūsų prieiti prie langelio. Paduodame asmens atpažinimo dokumentus. Jis paima mūsų korteles, išsidėlioja jas į eilę ir ima į rankas pirmą iš dešinės. Tada jis mesteli kortelę į viršų, ją sugauna, žiūri į nuotrauką joje, žiūri į Mary Ellen, prisega raudonąją prie jos kortelės, paduoda raudonosios dublikatą savininkei ir – visiškai ją pamiršta. Tą patį pareigūnas daro ir su manąja kortele: ima, meta, sugauna, žiūri, prisega, paduoda raudonosios dublikatą man ir – mane tuojau pamiršta. Taip jam bežaidžiant su Nancy kortele, pasigirsta skambutis. Pareigūnas tingiai nuslenka į kabinos galą ir nieko neklausęs spaudžia mygtuką. Po kelių sekundžių durys atsidaro ir pro jas įeina keturios moterys. Viena jų vilki kalėjimo pareigūnės uniformą. Atsirakinusi duris dešinėje, ji mikliai už jų prdingsta. Kitos trys prieina prie budinčiojo kabinos. “Į velionės paminėjimą?” klausia pareigūnas. “Taip,” atsako viena.

Atidavęs Nancy raudonosios dublikatą, pareigūnas visą dėmesį sutelkia ką tik atėjusioms viešnioms. Stebiu jas ir aš . Tai vyresnio amžiaus moterys, paprastais veidais ir paprastais drabužiais. Rankose jos laiko ne pirmos jaunystės politileninius maišelius, prikimštus knygų. Pasidėjusios maišelius ant stalo priešais budinčiojo langelį, moterys paduoda pareigūnui asmens dokumentus. Atlikęs savąją rutiną, pareigūnas klausia, “Kas maišeliuose?” “Šventasis Raštas,” sako viena. Jis prašo praskleisti maišelius, kad galėtų pažiūrėt į vidų. Moterys paklūsta. Mestelėjęs akį į maišelių turinį ir padėkojęs moterims, pareigūnas pagaliau patogiai įsitaiso savo krėsle. Vėl pasigirsta skambutis. Vėl atsidaro durys. Vėl pasirodo moterys. Vėl klausimas, “į velionės paminėjimą?” Atsakymas, “taip.”

Is už budinčiojo kabinos kampo pasirodo žemaūgė pareigūnė. “Visi į paminėjimą?” klausia ji. “Ne,”sako pareigūnas ir mosteli ranka į mus, “Šitos trys mergaitės – jogai.” Pareigūnė rodomuoju pirštu kviečia mus priartėti. Prieiname. Paprašiusi visų tylos, ji užsideda akinius, ištiesia popieriaus lapą ir pradeda iš jo garsiai skaityti. Man nepasiseka sugauti žodžių, kurie it žirniai byra iš jos burnos. Tačiau paskutinį sakinį ji kažkodėl pabrėžtinai sulėtina, “visi. savanoriai. yra. stebimi.”Ji nutyla. Tylim ir mes. Palenkusi galvą ji žiūri į mus pro akinių viršų, šypsosi tarytum Geroji tetulė ir klausia, “supratot?” “Supratom,” linktelim galvas ir paklusniai išsekam jai iš paskos, į vidinį kalėjimo kiemą.

Ar tai dėl šiaurės vėjo, ar dėl apsiniaukusio dangaus, ar dėl kitų paslaptingų priežasčių, šiandien nedaug moterų vaikštinėja lauke. Tiktai viena kita. Bet ir tos, pamačiusios mus pradeda bėgt pievele. “Stop running!” užrėkia ant jų pareigūnė. Moterys sulėtina greitį, bet nesustoja. Dabar jos žingsneliu artėja į mus, bet pareigūnė įsakmiai jas sustabdo žaliosios vejos vidury. Moterys paklūsta. Atsisukusi į mus, pareigūnė kreipiasi į “velionės paminėjimą” atėjusias moteris, prašydama jų irgi palaukti, kol ji įves mus į jogos auditoriją. Visos moterys, iškyrus mus, “mergaites,” lieka laukt lauke. Įeiname į pastatą. Įeiname į klasę.

Ups, išsprūsta man pamačius auditoriją tarytum nedičkę kišenę. Tai kvadrato formos kambarys ant kurio vienos sienos kabo mokyklinė lenta, ant kitos – pasaulio žemėlapis. Šalia jo stovi knygų lentyna užpildyta knygomis. Ant lentynos viršaus rymo gaublys. Šalia jo stovi oro gaivinimo malūnėlis. Į trečią sieną atremti sulankstyti mokykliniai stalai. Šalia jų, viena ant kitos sumautos kėdės. Žydri jogos kilimėliai suglausti vienas prie kito, atrodo lyg baseinas kalmbario viduryje.

Vilkėdama mėlynais marškinėliais ir džinsais, į klasę įslenka vidutinio amžiaus apvalutė juodaplaukė moterytė. “Blogai,” sako ji, žvelgdama į mus pro kirpčiukus, “labai mažas kambarys, bet atrodo šiandien kito mes negausim.” “Gal sutilpsim,” sako Mary Ellen. Bet moterytė nieko nebesako, tik žiūri į mus pro kirpčiukus ir šypsosi. Kadangi aš pasiryžusi kuo greičiau įsiminti moterų vardus, nutaikiusi progą klausiu josios vardo. “Robin,” ji sako. Apsidžiaugiu. Žinau, šito vardo tikrai nepamiršiu. Toki pat turi raudonkrūtis paukštis, kas rytą nutupiantis mūsų pievoj pusryčiams sliekų.

Po geros minutės į auditoriją pradeda rinktis moterys. Viena, antra, trečia,. dešimta. Iš lėto, neskubėdamos jos susirango ant kilimėlių. Stebiu jas. Šiandien daugiau naųjų veidų, nei jau matytų. Mary Ellen prisistato. Tą patį padarom Nancy ir aš . Tada moterys sako savo vardus: Robin, Arlene, Adam, Joann, Jennifer, Andrea,.”Lippy,” užbaigia prisistatymą liesutė akiniuota moterytė.

Mary Ellen prašo moterų gultis ant nugarų ir užsimerkus mintimis grįžti į save. Šurmulys nurimsta. Pasigirsta ritmingas kvėpavimas. Nancy ir aš įlendame į vienintelį laisvą kampą, iš kur ir stebime gulinčias moteris. Šalia mūsų guli Adam. Tai tvirto sudėjimo jaunutė blondinė. Šalia jos – liekna juodaplaukė Andrea. Taip pat jauna. Taip pat nematytas veidas. Toliau guli Jennifer. Ją prisimenu iš ankstesnių pamokų. Šalia jos guli moteris, kurios vardą jau suspėjau pamiršti. Už jos guli Lippy. Šalia Lippy – Joann, arba “berniokas.”

Po keleto gulimų pozų Mary Ellen paprašo moterų atsistoti Saulės Pasveikinimui, kurį “šiandien praves Vilma.” Stoju ant “mokytojos” kilimėlio. Akys įsmeigtos į mane. Tyla. Nejauku. “Prieš pradėdama Saulės Pasveikinimą, noriu būti tikra, kad jūs mane suprantat,” nutraukiu tyla. “Suprantam. Suprantam,” kvatoja moterys. “Pamiršau tavo vardą,” sako Lippy. “Vilma,” sakau. “Paprasta ‘V’ ar dviguba?” ji nepaleidžia. “Paprasta,” sakau. “Tu iš Šveicarijos?” perima klausinėjimą Adam. “Vokietijos,” mikliai spėja kažkuri. “Iš Lietuvos,” sakau. Moterys nutyla. Moterys daugiau nieko nebeklausia.

Palaukusi sekundėlę, kitą, pasakau, jog Saulės Pasveikinimas šiandien bus šiek tiek kitoks, nei moterys įpratusios daryti. Paprašau jų pirmiausia stebėti, kad paskui visos galėtume daryt kartu. Moterys žiūri. Demonstruoju. Užbaigusi ciklą, paprašau prisijungti prie manęs. Įkvepiam- ištiesiam rankas į viršų. Iškvepiam – lenkiamės į žemę. Sulenkiame kelius, paguldome delnus šalia pėdų. Įkvepiam- stumiam kairę koją atgal. Iškvepiam – stumiam dešinę koją atgal. Įtempiam jas. Lenta. Įkvepiam.Iškvepiam. Įkvepiam. “Neskubėk. Nespėjam!” girdžiu uždususį balsą. “Netingėk ir spėsi!” atšauna neuždusęs. Paklausau pirmojo. Sulėtinusi tempą tęsiu Saulės Pasveikinimą dar maždaug dešimt minučių. Jį užbaigusi, prašau moterų atsistoti Kalno poza ir užmerkus akis prailginti iškvėpimą. “Trūksta oro. Karšta!” pareiškia Lippy ir niekam nieko nesakiusi nušauna prie knygų lentynos įsijungti oro malūnėlio.
Po keleto stovimų pozų, prašau moterų atsigulti ant dešinio šono ir parėmus dešine ranka galvą, kaire ranka iškelti kairę koją į viršų. Moterys lyg katės išsitempia ant kilimėlių, patogiai pasiremia galvas ir kelia kojas į viršų. Pasigirsta linksmas šurmulys, kikenimas ir – “shit!” “Kaip tu darai tą pozą?” klausia manęs Andrea. Guluosi ant grindą ir patogiai įsitaisiusi tampu Viešpaties Višnu Kušete. Kambarys prisipildo – Vaauuu..

Numirėlis. Šiandien jis iš tiesų ramus. Nei juoko. Nei prisilietimo. Nei prisikėlimo. Tik – paminėjimas.

“Kas numirė?” po pamokos klausiu Lippy. “Viena kalinė,” sako ji ir pasileidžia žodžiais tarsi laiptais. “Jai buvo šešiasdešimt ji buvo invalidė prieš kelias dienas kalėjimo prižiūrėtoja liepė jai išlipt iš invalido vežimėlio atsistojusi moteris nugriuvo tiesiai ant kaktos po kelių dienų ji mirė dabar kalėjimas dreba kad pats neatsisėstų į kalėjimą už tai ką padarė gerai tegu dreba šito jiems ir reikia.” uždususi užbaigia Lippy. Tyliu. Nieko nesakau ir nieko nebeklausiu. Padėkojusi išeinu su visom į tuščią kalėjimo kiemą. Šiaurys dar slankioja jame. Tik daug stipresnis.

Leave a Comment