J.BILIŪNO “LIUDNOS PASAKOS” IŠTRAUKOS ANALIZĖ IR INTERPRETACIJA

J. Biliūno ,,Liūdnos pasakos” ištraukos analizė ir interpretacija.

J. Biliūnas vienas žymiausių realistinio pasakojimo tradicijų tesėjų Lietuvoje XIX a. pab. – XX a. pradžios, kartu ženklinęs mūsų literatūrą naujų krypčių požymiais. Per savo trumpą gyvenimą jis parašė daug kūrinių, kuriuos žinome nuo pat vaikystės. Tai ir ,,Brisiaus galas’, ir ,,Kliudžiau”, ir,,Vagis”, ir ,,Liūdna pasaka”. Šiuose kūriniuose Biliūnas, aprašydamas konkrečius įvykius, daugiau dėmesio skyrė veikėjų vidinėms būsenoms ir konfliktams atskleisti. Tokiu būdu autorius skleidė psichologizmą. Ne išimtis ir ši ištrauka iš apysakos ,,Liūdna paasaka”, kurioje svarbiausia tema yra veikėjų vidiniai išgyvenimai bei kančios sunkiais Lietuvai laikais, kuomet lietuviai beviltiškai bandė ginti tėvynę.

Šiai ištraukai būdinga atvira kompozicija. Vyrauja pasakojimas, subjektyvus kalbėjimo būdas, primenantis priminimą.Tačiau pasakotojas nėra tiesioginis veiksmo dalyvis, jis viską stebi ir vertina iš šalies. Pasakotojas yra visažinis, nes žino tų laikų krašto praeitį, kuomet buvo griežta ir negailestinga carinės Rusijos priespauda.

Šią ištrauką suskirstau į tris dalis. Pirmoje dalyje pasakotojas skaitytoją supažindina su sunkia ir nepavydėtina krašto situacija, žmonių padėtimi.Aplinka ir gamta vaizduojama palankiai kiiek tai padeda atskleisti ir suprasti veikėjų jausmų ir nuotaikų pasaulį.Kadangi žmonių padėtis gan prasta tai ir gamta vaizduojama niūri: ,,Vyto žali medžių lapai, vyto su jais karu ir gražios vargdienių svajonės. Palyginimu pabrėžiama, kad išsisklaidė paskutinės žmonių viltys būti la

aisviems: ,,Išnyko paskutinis laimės šešėlis, išsisklaidė kaip dūmas po orą”.Pasakotojas pamažu atskleidžia, kaip miršta paskutinės ir karščiausios žmonių svajonės būti laisviems: ,,Papūtė šiaurus žiemys vėjas ir kartu su lapais išnešiojo karščiausias žmonių viltis.”. Žmonių skausmą išryškinantys žodžiai: ,,Ant viso krašto klaiki šmėkla savo sparnais šviesų dangų užudengė, žmonių krūtinėn aštrius nagus giliai intleisdama”. Taigi šmėkla yra personifikuojama, ji simbolizuoja dar didesnę žmonių neviltį. Šios dalies pabaigoje nutylėjimu pabrėžiama beviltiška likusių žmonių kova, neturinti prasmės: ,,Tik maža saujelė maištininkų dar narsiai su prispaudėjais kovojo, laukdama galo.”.

Antroje dalyje pasakojami konkrečios veikėjos – Juozapotos- išgyvenimai. Intrigos pagrindą sudaro veikėjos išorės praeities ir dabarties kontrastas: ,,Tad jau nebebuvo toj graži moteris, kurios akys, kaip žvaigždės, nuvargusį vyrą neseniai dar ramino. Akys aptemo, veidas pajuodavo”. Annksčiau ji buvo graži, laiminga moteris, besirūpinanti savo vyru, svajojanti ir turinti.Tačiau dabar ji jau nieko nebeturi: nei turto, nei laimės, nei vilties, gal net ir vyro. Nežinomybė ją beveik ,,pribaigė”. Nutylėjimu pabrėžiama Juozapotos baimė ir nežinomybė dėl vyro likimo: ,,Žinios kaip gandas ėjo paskum viena kitą ir be galo buvo liūdnos:tą pakorė, tą išvežė.”. Ji tarytum nujautė, kad vyrui gręsianti nelaimė. Ir Juozapota buvo teisi.

Trečioje dalyje jau pasakojamas konkretus įvykis konkrečiu laiku – vakare Damulienės troboj. Ten buvo susirinkusios visos mo

oterys, išleidusios vyrus į kovą su rusais. Staiga į trobą įėjo sužeistas Damulienės sūnus Kaziukas. Jis papasakojo visus baisumus iš kovų su rusais. Tačiau apie Petrą, Juozapotos vyrą, jis nieko negalėjo pasakyti. Taigi Juozapota buvo teisi nujausdama nelaimę, tačiau, sužinojusi blogas naujienas, negalėjo tuo patikėti: ,,Tartum vis dar netikėjo, kad taip galėjo atsitikti.”. Šioje dalyje yra keletas retorinių sušukimų, kuriais pabrėžiama atgyjanti viltis: ,,Dieve,Dieve.dar gyvas!.”.Nutylėjimu pabrėžiama nežinomybė dėl vyrų: ,,E visi trys kaip tik norėja savajan sodžiun apsilankytų.Nebesulaukė.”.

Laikas yra retrospektyvus, kabama dabar apie buvusius įvykius. Laikas taip pat konkretus- ruduo, be to, galima suprasti, kad tai 1863m. sukilimas prieš carinės Rusijos valdžią. Erdvė, priešingai nei laikas, yra nekonkreti. Tai veikėjų vidinis pasaulis. Iš pradžių vyrauja pasakotojo pamąstymai apie nesibaigiančius kovų su rusais žiaurumus. Vėliau atskleidžiami Juozapotos vidiniai išgyvenimai: skausmas, baimė.

Taigi Biliūno tekstuose (ne išimtis ir ,,Liūdna pasaka”) vyrauja liūdni ir skausmingi išgyvenimai, ryškus kaltės ir atgailos motyvas. Ši ištrauka yra labai svarbi tolimesnių įvykių eigai. J.Biliūno kūriniuose iškeliamas žmogaus vidinis jausmų pasaulis, kančios ir baimė, tačiau viso to kaltininkai nėra labai smerkiami ar teisiami.

Autorius DEIMANTĖ KUDREVIČIŪTĖ

Leave a Comment