Igno Šeiniaus kūryba

Igno Šeiniaus kūryba

Rašyti Šeinius pradėjo labai anksti. Pirmas jo spausdintas rašinys pasirodė Šaltynėje (1907) metais. J.Tumo Vaižganto “atrastas” Šeinius ėmė intensyviai bendradarbiauti lietuvių periodinėje spaudoje (Viltyje ,Aušrinėje ,Vaivorykštėjė ,Lietuvos žiniose) ir per trumpą laiką savo knygomis Kuprelis , Nakties žiburiai , Bangos siaučia ir Vasaros vaišės užėmė vieną pirmaujančių vietų tuolaikinėje lietuvių beletristikoje. Šį kūrybinį gausos laikotarpį sekė ilgas visuomeninės bei diplomatinės veiklos ir kūrybinės sausros periodas , kurio metu tepasirodė dvi švediškos knygos. Į literatūrinį gyvenimą šeinius vėl aktyviai įsijungė 1932 m. naują Kuprelio laidą. Šiame anntrajame kūrybos periode Šeinius dar parašė ir išleido antinacinės satyros romaną Siegfried Immerselbe atsijaunina, apysakų rinkinį Aš dar kartą grįštu , komediją Diplomatai, impresionistinių vaikystės atsiminimų knygą Tėviškės padangėje ir prieš vokietininkus nukreiptą publicistinį pamfletą Kas tu esi, lietuvi?(1938). Po 1940 metų t.y. trečiame kūrybos periode Šeinius rašė daugiausia švediškai. Jo švediškieji raštai nebepriklauso grynosios literatūros sričiai; propagandinis elementas juose aiškiai nustelbia estetinį. Lietuviški šio laikotarpio raštai paskelbti pomirtinėje knygoje Vyskupas ir velnias.

Amžiumi ir kūryba Šeinius priklauso estetizmo-impresionizmo-simbolizmo kartai, įvykdžiusiai nepaprastai reikšmingą liietuvių literatūros atnaujinimo revoliuciją. Šioje revoliucijoje Šeiniui teko prozos atnaujinimo vaidmuo. Jis pirmasis iš lietuvių prozaikų atsiplėšė nuo buitiškai, etnograviškai ir visuomeniškai angažuotos literatūros koncepcijos, savo kūrybos centre pastatydamas formą. Stiliumi bei realybės traktavimu Šeinius yra tipingas impresionistas. Jis operuoja ne

ebe buitinėmis smulkmenomis, bet spalvų bei nuotaikų “dėmėmis”, “lokaline spalva” pakeisdamas nuolatos besikeičiančiais niuansais. Šeiniaus kalba yra nebe liaudinė, bet ryškiai individualizuota, ritmiškai perkeista paivairinta pauzėmis bei ritminėmis cezūromis. Jo žmogus-komplikuota būtybė, savo vidiniu pločiu nebetelpanti liaudies tradicijoje ir nebeišreiškiama buitinėmis kategorijomis. Šeinius savo ankstyvojoje kūryboje realizavo tai, ko Herbačiauskas ir Čiurlionytė siekė savo kritikoje.

Šeiniaus reikšmė lietuvių literatūroje remiasi ankstyvaisiais raštais, ypač Kuprelio romanu, kuris yra vienas žymiausių veikalų mūsų najųjų laikų beletristikoje .Istorinę Kuprelio reikšmę ypač pabrėžia faktas, kad jis buvo parašytas tada, kai dar nei Krėvė, nei Vaižgantas, nei Vienuolis su savo reikšmingiausiais veikalais dar nebuvo pasirodę. Šiuo veikalu Šeinius sukūrė moderniojo lietuvių romano prototipą, kurio centre stovi nebe tautinė ar socialinė problema, bet asmeninė tragedija.

Kuprelio roomane Šeinius pasiekė savo kūrybos zenitą, kurio jam vėliau nebepavyko pakartoti. Vėlesnieji kūriniai nebeturi to impulsyvaus betarpiškumo, nei tos galios užfiksuoti subtiliausius spalvų bei nuotaikos niuansus. Visur įsismelkia kažkoks dirbtinumas; žodis nebepajėgia išreikšti emocijos ; stilius dažnai virsta lietuviškai ausiai svetimu žargonu; dirbtinumo įspūdį dar pabrėžia groteskiškai skambantys vardai. Kaip tik dėl antrojo periodo Šeiniaus kūryba neberado kelio į skaitytoją ir maža beturėjo įtakos jaunesnei mūsų beletristų kartai.

Leave a Comment