Reliatyvumo sūkuryje rašytojas matė vienintelę pastovią vertybę – žmogaus intuiciją ir išgyvenimus. Jis jau pačioje pradžioje nusigręžė nuo buitinio ir etnografinio aprašinėjimo ir kūrė meninius vaizdus, pasiremdamas prieštaringais, nuolat kintančiais ir sunkiai užfiksuojamais įspūdžiais, pagavomis, nuotaikomis. Pasakodamas Šeinius mėgdavo susilieti su herojaus jausena ir būsena (dažnai pasakodavo pirmuoju asmeniu), nedaryti iš šalies jokių sprendimų, todėl jo pasakojimas sukelia betarpiškai stebimo vyksmo iliuziją. Betarpiškumo iliuzijai sukurti ypač daug padeda savitas rašytojo stilius.Skaitytoją jis veikia pačiu kalbos būdu – inversijomis, užuominomis, nutylėjimais, sutrūkusiomis frazėmis, nervingai vibruojančia vaizdų tėkme, laukimo ir nežinios atmosfera, subtiliai pajaustais spalvų, garsų ir judesių niuansais, personifikuotais lyriniais peizažais.Jo herojai neretai savęs klausia – kodėl, bet autorius nei jiems, nei skaitytojui nesistengia aiškiai atsakyti: jis nesijaučia turįs raktą į visas moralines bei psichologines problemas. Logines išvadas Šeinius keičia emocinėmis: jis pasitenkina, sukėlęs skaitytojui eleginę nuotaiką, privertęs jį žiūrėti į pasaulį susirūpinusiu žvilgsniu.,,Kuprelis” sukurtas aprėmintų pasakojimų principu: romantiškoje dūzgiančio malūno aplinkoje, šėlstant ir rimstant audrai, klaidžiojant keistiems šešėliams, malūnininkas kuprelis Olesis pasakoja autoriui savo nelaimingos meilės ir gyvenimo prasmės ieškojimo istoriją. Olesio, jaunystėje gabaus muzikanto, bet gamtos fiziškai nuskriausto, apvilta meilė traktuojama kaip kažkas neišvengiama kiekvieno menininko likime, nulemtame kontrastingų pasaulių – susikurtoje ir realioje – traukos. Gyvendamas susikurtame pasaulyje, menininkas geriausiai išreiškia save, bet kai ką praranda kaip socialinis ir biologinis individas; paklusęs žmogiškiesiems instinktams, jis kai ko netenka kaip menininkas. Olesis mylėjo savo žaviąją Gundę tik kaip menininkas: jis nenorėjo ir nemokėjo nusileisti ant žemės, kad viskas nesupaprastėtų, nepranyktų paslaptis, žadinanti jo vaizduotę, dvasinę įtampą, kūrybingumą. Bet gundė buvo šios žemės dukra. Romantiška meilė negalėjo užpildyti jos esybės, ją sužavėjo naujos paslaptys – erotika, vyriškumas, rizika, ir Olesis jos neteko. Šią temą vystydamas, Šeinius pasirodė esąs gabus psichologas. Antroji tema – gyvenimo prasmės ieškojimo motyvas – rodo autorių tuos dalykus daugiau protu suvokus, negu išgyvenus. Pamatęs žemiškųjų pagundų, tarp jų ir meilės, prieinamumą, romano herojus sakosi dvasinę pusiausvyrą atradęs vienatvėje – pasinėręs į I. Kanto, L. Fojerbacho, V.Vunto filosofinius veikalus, įsiklausęs į amžiną gamtos ritmą.
Romane „Kuprelis“(1913) pasakojama romantiška apviltos meilės istorija, iškeliamos menininko likimo, gyvenimo prasmės temos, pabrėžiamas žmogaus ryšys su gamta.Ignas ÐeiniusKUPRELIS
Kuprelio charakteristika:
1. Jaunai atrodantis “Nesikeičia,…nesensta. Kiek jam metų niekas nežino, gal penkio dešimtys, gal daugiau, bet senas jis netrodo.” 2. Darbštus “Dirbo. Pasistojęs ant suolelio, taiso įplyšusią, du ratus jungiančią juostą.” 3. Ūmus “Jis visuomet toks pat judrus, tik jo nuotaika labai dažnai keičias.” 4. Išradingas pasakotojas “Nuo jo išgirsdavom aibę įvairiausių daiktų. Jis vaizdingai apsakinėdavo, kaip vaidinasi raganos, laumės ir kipšai.” 5. Nekerštingas, ilgai pykčio širdyje nelaikantis “…bet niekuomet neskųsdavo ir paskum, neilgai trukus, visai atsileisdavo.” 6. Užsidaręs “Vaikščiodavo liūdnas, susikrimtęs, apniukęs; kas jį graudino, kas krimto, ne mums buvo atjausti.” 7. Sąmojingas “Pilnus maišus nešiodamas patrūksi ir žmonos negausi.” 8. Nuo moterų šalinas “Jis iš tolo nuo moters šalinas.” 9. Stiprių jausmų “Aš mylėjau ją, kaip naktis myli lakštingalos dainą.” 10. Vikrus “…pats kaip voverė nulėkė laiptais viršun.” 11. Išradingas “Aš sugalvojau tokį įrengimą, kuris, geram vėjui esant ir malūnui veikiant, sutaupytų visą energijos perteklių, kuris šiaip niekais nueina.” 12. Šviesaus proto “Atlikti lyg kokio inžinieriaus. Švarūs, raiškūs.” 13. Gabus “Tai paties Kuprelio visai dailiai akvarelėmis pieštas paveikslas…” !4. Našlaitis “Likau aš nuo savo tėvelių visai mažutis.” 15. Ramus vaikas “Gal kad aš buvau visur tylus ir nedrąsus.” 16. Taupus “…nei vieno skatiko niekur be riekalo neišleisdavau. Vis pinigą į pinigą dėjau.” 17. Žingeidus “Mokslas jau seniai mane viliojo.” 18. Muzikalus “Labai mėgau muziką, ritmą visame kame, todėl ir nuėjau tuo keliu.” 19. Silpnos sveikatos “Mano sveikata buvo silpna.” 20. Mėgstantis skaityti “Džiaugiaus knygų skaitymu, galvojimu, aprašymais protingųjų žmonių.”
21. Mylintis gamtą “Vasaros vakarais mėgau sėdėti prūdo krašte. Skaičiau žvaigždes danguje.” 22. Neabejingas svetimo skausmui. “Man suremdavo širdį, pamačius elgetą ar kokį pavargėlį žmogų.” 23. Didelis svajotojas “Dingsta viskas iš akių, ir aš matau naujus pasaulius, pilnus kitokio, tobulesnio gyvenimo.” 24. Vaišingas “Kuo turėsiu, pavaišinsiu. Juk to mano geras svečias.”Romantizmo bruožai “Kuprelyje”Veiksmas vyksta neįprastoje aplinkoje: sename Kuprelio malūne. Pagrindinis romano veikėjas Olesius – neeilinė, savitai tragiška asmenybė, pasižyminti jausmų stiprumu, išgyvenimų gilumu, meniniais sugebėjimais. Kuprelis – didelis svajotojas, gyvenantis praeitimi, semiantis iš jos jėgų, energijos, ryžto. Olesiaus meilė Gundei – nepaprastai stipri, tyra, viską pasaulyje užgožianti. Taip giliai jausti gali tik nepaprastai jautri asmenybė. Kuprelis glaudžiai susijęs su gamta, joje ieško nusiraminimo, užuojautos, semiasi stiprybės.– Gamta pavaizduota kintanti, ji – kaip fonas þmogaus dvasiai.– Pabaigoje – audra.– Kitokia nei áprasta Kuprelio fizinë iðvaizda, be to – jis yra mokytas.– Pats tekstas neáprastas, daug pastraipø.– Vidinis monologas.– Ávesti nepaprasti þmonës – Gunda.– Labai daug – apie meilæ. Gyvenimo (neregimojo) prasmë – meilë. Du gyvenimai: regimas neregimas (esmë: dvasinis þmogaus iðgyvenias)à kai Kuprelio regimasis gyvenimas žlunga, jam atsiveria neregimas gyvenimas: jis užsidaro, daug skaito,……
DIDŽIOJI KUPRELIO MEILĖ
Kuprelis – neeilinė asmenybė. Jo jautri siela sugeba pajusti menkiausią žolelės šnarėjimą, mažiausio paukštelio skundą… Ir štai šią trapią sielą paliečia meilė Gundei. Iš pradžių tai tik švelnus, vos pastebimas jausmų sąmyšis, keliantis malonų sutrikimą ir nerimą Kuprelio sąmonėje. Olesiui džiugu matyti gražiąją merginą bažnyčioje, žvelgti į jos susikaupusį, maldos praskaidrintą žavų vaidelį, slapčiomis gaudyti nuostabių akių žvilgsnį, atklydusį į tą bažnyčios pusę… Švelnūs jausmai Gundei perauga į didžiulę, tyrą, galingą, viską užgožiančią meilę, kuri sukrečia Kuprelį iki sielos gelmių, suvirpina slapčiausias jo širdies stygas, kurios suskamba nuostabiausiais ir spalvingiausiais muzikos akordais… Kuprelis pasijunta bejėgis užgniaužti šį stulbinančiai galingą jausmų protrūkį ir stengiasi padaryti viską, kad mylimoji atsakytų jam tuo pačiu. Štai kodėl taip stipriai sužeidžia Olesiaus širdį Gundės išdavystė, palikdama ten gilią kraujuojančią žaizdą, kurios nepajėgia užgydyti negailestingai slenkantys metai. Kuprelis atsidūsta: “Aš mylėjau ją, kaip naktis myli lakštingalos dainą.” Iš šių žodžių dvelkia beribis ilgesys, apmaudas, nusivylimas ir didžiulis skausmas. Visą gyvenimą Kuprelis liko ištikimas savo pirmajai meilei, iš tolo šalinosi moterų, nenorėdamas antrąkart rizikuoti savo jautria širdimi.
Kuprelis – tragiška asmenybė, kurios nelaimės priežastis – nelaiminga meilė, pavertusi tolimesnį malūnininko gyvenimą nykiu ir beprasmiu.