Hesės “Stepių vilko” analizė

Vokiečių rašytojas Hermanas Hesė gimė 1877 liepos 2 dieną Kalve (Viurtenberge), o mirė 1962 rugpjūčio 9 dieną Montanjoloje (Šveicarijoje). Jis daug keliavo. Nuo 1919 metų gyveno Šveicarijoje. Buvo aktyvus pacifistas, nepritarė fašizmui ir kitoms karinėms diktatūroms.

Hermanas Hesė (1877 – 1962) yra intelektualiosios prozos meistras. Tai rašytojas kurio devizas yra “kelias į save”. Jo kūriniai rodo, kad, eidama šiuo keliu, intelektuali asmenybė tikisi išlikti savimi degradavusioje buržuazinėje visuomenėje, bet negali išvengti vidinių krizių. Buržuazinės visuomenės krizės tapo tiek autoriaus, tiek jo personažų dvasinėmis krizėmis ir atsispindėjo tokiuose kūriniuose, kaip “Kleinas irr Vagneris” (1919), “Paskutinė Klingzoro vasara” (1920), “Sidharta” (1922), “Stepių vilkas” (1927), “Narcizas ir Goldmundas” (1930), “Žaidimas stiklo karoliukais” (1943).

Vienas žymiausių H. Hesės romanų yra “Stepių vilkas”. Sąvoka “stepė” Hesės prozoje yra atsiskyrimo nuo visuomenės ir vienatvės metafora. Romano pavadinimas rodo tolesnę tos metaforos raidą – jos naujasis komponentas apibūdina “vilkiškus”, t. y. antihumaniškus nuo visuomenės atitrūkusio, vienišo herojaus bruožus. “Autsaiderio” Hario Halerio tragediją nulemia jo sąmonės disharmonija, jo asmenybės suskilimas į nesutaikomas priešingybes. Priešingybių kaita, jų perėjimas iš vienos į kitą, vieningumo, harmonijos nebuvimas – tai pagrindiniai šio roomano bruožai, rodantys tiek pagrindinio veikėjo charakterį, tiek romano stilių ir kompoziciją.

Romaną sudaro kelios beveik savarankiškos dalys: įžangoje Haris Haleris parodomas pašalinio stebėtojo akimis, iš jos mes sužinome kai kuriuos herojaus išorinio gyvenimo faktus: Haris Haleris yra “arti penkiasdešimties metų žm

mogus”, “iš pirmo žvilgsnio darė, reto ir nepaprastai gabaus žmogaus įspūdį”, tačiau kartu buvo “kančios genijus”. Gyvenimo faktų nėra daug, nes personažas intensyviau gyvena vidinį gyvenimą. Toliau eina Hario Halerio užrašai, kuriuose jis pats pristato save kaip benamį “ Stepių Vilką ir vienišą miesčioniškojo pasaulio priešą”. Į romaną įsiterpia “Traktatas apie Stepių Vilką”. Tai knygelė, kurią Haris Haleris gauna iš keisto žmogaus ir kurioje aprašytas pats Haris kaip Stepių Vilkas. Kalbant apie kompoziciją, negalima pamiršti dviejų lyrinių intarpų – eilėraščių “Stepių Vilkas” bei “Nemirtingieji”, – tačiau ir tai dar ne visos romano sudėtinės dalys. Dar vienas užrašų ingridientas – “magiškasis teatras”, Froido mokymo padiktuota kelionė į savojo “aš” gelmes. Realusis pradas, kuris romane nuolat gretinamas su jo priešingybe – fantastiniu pradu, – čia atsitraukia į antrąją vietą, ir loginę įvvykių eigą pakeičia asociatyvinė. Tokia kompozicija padeda autoriui išryškinti asmenybės tyrimo procesą.

Romanas pradedamas nuo “nevilties ir nusivylimo” fenomeno atskleidimo – Haris Haleris yra pasiekęs tokią vystymosi pakopą, kai vienintelė išeitis iš krizės jam atrodo savižudybė. “Neviltis” rodo, kad asmenybė jau subrendo sudėtingam individualizacijos procesui ir lemtingam pasikeitimui.
Romanas neabejotinai daug kuo autobiografinis, – tai rodo ir inicialų H. H. sutapimas, kuris neturėtų būti atsitiktinis. Haleris jaučiasi esąs ties dviejų epochų, dviejų kultūrų riba. Panašiai savo vietą suvokia ir Hesė, kuriam artimos Osvaldo Špenglerio (S
Spengler) skelbiamos Europos saulėlydžio idėjos. Hesei Europos saulėlydis siejasi visų pirma su praėjusių amžių dvasinių vertybių praradimu, su atsisakymu nuo Getės ir Mocarto, nuo senosios humanistinės kultūros, nuo humanistinių idealų.

Hario Halerio kelias romano priešistorėje – tai iliuzijų bei idealų praradimo ir vis gilėjančio nusivylimo kelias atvedęs jį į aklavietę. Hesė aiškiai skiria dvi nesutaikomas kategorijas – biurgerį ir kūrėją. Beprotiškas, žiūrint Hario Halerio akimis, pasaulis su trankia kavinių muzika bei masiniais pasilinksminimais, su ardančia gamtos harmonijų technika, su laikraščiais ir politika – tas pasaulis gyvena pagal buržuazijos dėsnius, o tarp “stepių vilko” ir biurgerijos – praraja. Aiškindamas biurgerio, miesčionio prigimtį, Hesė akcentuoja jo priešiškumą visokiai kūrybai. Haleriui atrodo beprasmiška kovoti su biurgeriška psichologija, personažas, kaip ir autorius, laiko miesčionio savybes amžinomis, traktuoja jas kaip tam tikrą, visais laikais pasitaikančią, žmogaus būseną. Bet susitaikyti su miesčioniška tuštybe, su biurgerijos pseudokultūra jis taip pat negali. Čia išryškėja Hario asmenybės prieštaringumas: savo noru atsisakęs jaukaus, saugaus biurgeriško gyvenimo, herojus ilgisi jo, ”stepių vilko”, sieloje kovoja dvi jėgos – kasdienybės trauka ir neapykanta jai.

1930 metais Hesė rašė, kad yra skaitytojų, kurie “Stepių Vilke” mato tik puslapius apie džiazo muziką, šokių vakarus, bet nepastebi nei magiškojo teatro, nei Mocarto, nei “nemirtingųjų”, nors kaip tik tai ir yra tikrasis knygos turinys.

Šokis ir
r muzika iš tikrųjų suvaidina pozityvų vaidmenį Hario Halerio kelyje nuo “autsaiderio” prie bent jau minimaliai socialaus individo, bet tai tik kelio pradžia. Lygiai taip pat ne gyvenimo prasmė ir tikslas, o tik priemonė, tik pirmoji pakopa, mėginant išsiveržti iš vienatvės, yra alkoholis ir narkotikai. Hesė jokiu būdu nepropaguoja šių stimuliuojančių priemonių, jis nelaiko to išeitimi ir problemos sprendimu. Šių motyvų įvedimas romane funkcionalus – būtent apsvaigintas alkoholio ir narkotikų Haris Haleris patiria fantastiškas “magiškojo teatro” vizijas, ir tai leidžia Hesei išvengti per daug staigaus perėjimo nuo realistinio – buitinio prie fantastinio plano pasakojime.
Kai kuriuos dalykus, kurie taip ir lieka sunkiai paaiškinami romane, mes galime vertinti ir kaip herojaus haliucinacijas. Tiktai nereikia užmiršti, kad tokie epizodai, nepriklausomai nuo vienokios ar kitokios interpretacijos, nėra autoriaus eksperimentavimo su romano forma apraiška, o vaidina svarbų vaidmenį pagrindinio herojaus evoliucijoje.

Toldamas nuo “stepių vilko” egzistencijos, Haris Haleris turi įveikti dvasinių interesų ir dvasinės veiklos žmogaus vienpusiškumą. Kaip suartėjimo su gyvenimu simbolis romane pasirodo šokio motyvas. Į šokio stichiją Harį įveda Hermina, konkreti ir kartu alegorinė figūra. Herminos ir Halerio dialogai rodo, kad romano autoriui pavyko prakalbinti moteriškumo pavidalą savo nesąmoningumo sferose. Ji tampa savotiška sielos vadove, jos misijoje – padėti herojui atsikratyti vilkiškų bruožų – Herminai talkina Marija, išmokiusi Ha
arį mylėti. Hermina papildo Harį, ji tarsi antroji, kadaise prarastoji pusė. Vestuvinis šokis “Globuso” salėse toliau rodo, kad veikėjas ypač gerai sąmone suvokia nesąmoningą turinį. Tuo pačiu metu Hermina yra personažo pasąmonės įsikūnijimas, o jos tariamas nužudymas “ magiškajame teatre” simbolizuoja Hario išsivadavimą iš pasąmonės valdžios. Tai paskutinis Hario Halerio vilkiškos prigimties prasiveržimas, reiškiantis jo išsivadavimą nuo vilkiškų savybių. Šiame procese Herminai ir Marijai į pagalbą ateina Pablas, psichoanalizės būdu išryškinantis “stepių vilko” prigimtį herojaus pasąmonėje, o tai priartina lemtingą posūkį nuo vilko prie žmogaus. Romane “magiškąją individualizacijos stadiją” atitinka “magiškasis teatras”, kuris yra ne kas kita, kaip užšifruotas psichoanalizės seansas. Psichoanalitiko vaidmenį atlieka saksofonistas Pablas, kuris yra visagalis “magiškojo teatro” burtininkas, išryškinantis “stepių vilko’ pradą herojaus pasąmonėje – jo vidinio individualizmo priežastį ir prielaidą. Pablas “magiškojo teatro” pagalba padeda Hariui Haleriui žengti ryžtingą žingsnį nuo vilko prie žmogaus.

Pablas yra Hario antrininkas ir jo antipodas. “Stepių Vilke” jam atitenka du vaidmenys, – tai visiškai atitinka stilistiką romano, kuriame visos temos dvilypės, o personažai susidvejinę. Realybėje Pablas yra restoranų orkestrų saksofonistas, o fantastiškajame “ magiškajame teatre” jis tampa pagrindiniu veikėju, burtininku, kurio valia Haris Haleris patiria keisčiausias vizijas, suvokia svarbias tiesas: būtina atmesti kiekvieną kelią, susijusį su prievarta; žudydamas kitą, žmogus nužudo pats save; meilė taip pat gali nužudyti. Hesė atskleidžia tą dialektiką, dėl kurios gėris pavirsta blogiu, bet nestoja ties ja. Autorius nukreipia personažą į aukščiausią idealą – tai “auksinis pėdsakas”, Gėtės ir Mocarto pasaulis, – bet neleidžia Hariui Haleriui romane prie to idealo priartėti, palieka jį kelio pradžioje. “Auksinis pėdsakas” nuolat primena Hariui apie begaliniai nutolusią nuo kasdienybės meno bei amžinybės sferą ir suteikia jam jėgų gyventi: “Auksinis pėdsakas blykstelėjo, primindamas man amžinybę, Mocartą, žvaigždes. Aš vėl galėjau kurį laiką kvėpuoti, galėjau gyventi, turėjau drąsos egzistuoti, man nereikėjo kankintis, bijoti, gėdintis.”

Nors “magiškasis teatras” labai artimas romantizmo poetikai, fantastinės Hario Halerio vizijos tame teatre turi kitokį tikslą, negu fantastika romantikų kūriniuose. Hesės fantazijos polėkyje sukurtas “magiškasis teatras” reiškia ne herojaus bėgimą nuo realybės, o, priešingai, jo pastangas sugrįžti į tikrovę, nuo kurios taip beviltiškai nutolęs.

“Magiškasis teatras” perkelia problemų sprendimą į žaidimo bei ironijos plotmę – gyvenimas virsta žaidimu su daugeliu variantų, bet ir to Hariui Haleriui dar teks mokytis. Haleris dar netapo vientisa asmenybe, bet jis jau suprato, kad prisitaikyti prie gyvenimo ir prie savo paties dvilypumo jam padės jumoras. Jumoras – tai būdas įveikti atitrūkimą tarp idealo ir tikrovės, – taip jumorą suvokia ir romantikai. Ne veltui “magiškajame teatre” Mocartas virsta Pablu, o Pablas – Mocartu, – tuo patvirtinamos žemiškos idealo ištakos. O Gėtė ir Mocartas išaukštinami kaip “nemirtingieji” vien tik todėl, kad jiems atsivėrė priešybių harmonijos paslaptis. Aukščiausiu idealu romane pasilieka didžiausias dvasines vertybes įkūnijanti Mocarto, Haidno, Hendelio muzika.

Haris Haleris suvokia muziką kaip gryniausią meno, grožio ir dvasingumo simbolį. Todėl jokiu būdu negalima dėti lygybės ženklo tarp Mocarto muzikinio pasaulio ir biurgerių mėgstamos pramoginės muzikos – populiarių “šlagerių”, kavinių bei restoranų džiazų. Muzikos tema “Stepių Vilke” tokia tat dvilypė, kaip ir visos kitos temos. Tai atsispindi ir romano muzikinėje sandaroje.

Visos šios romano detalės sukuria neaiškumo, prieštaringumo ir dvilypumo atmosferą. Visa tai būdinga daugeliui Hesės romanų, tačiau ypač “Stepių vilkui”. Tokiai jo kūrybai įtakos turėjo ir tai, jog Hermanas Hesė gyveno amžių sandūroje ir atsidūrė tarp dviejų kultūrų. Rašytoją domino idėjų, o ne daiktų pasaulis, dvasios, o ne materijos sfera. Hesė žvelgia į žmogaus vidinio gyvenimo chaosą, atveria pasąmonės klodus, taiko psichoanalizės metodus taip sukurdamas nepaprastai įdomų romaną.

Leave a Comment