hamleto unterpretacija

Viljamo Šekspyro “Hamletas” ištraukos interpretacija

Viljamas Šekspyras, gimęs 1564 metais, o miręs 1616 metais, buvo naujųjų laikų dramaturgijos pradininkas, anglų rašytojas ir poetas. Jo kūryba įvairių žanrų, apima ilgą laikotarpį. Ją būtų galima analizuoti pagal suskirstytus V. Šekspyro kūrybos laikotarpius : ankstyvąjį, brandųjį ir vėlyvąjį.. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu V.Šekspyras rašo ir dramines kronikas ir komedijas. Brandžiuoju parašo savo žymiąsias tragedijas. O vėlyvojo laikotarpio kūriniai – poetinės alegorijos. Būtent brandžiuoju laikotarpiu Šekspyras ir sukūrė tragediją „Hamletas“.

Ši ištrauka paimta iš Viljamo Šekspyro tragedijos „ Hamletas“. Kūrinyje pastebime nemalonią iššorinę situaciją, nes Hamletas pradeda justi nerimą, pyktį, svarsto apie mirtį. Vidinė scenos situacija kūrinyje atrodo bloga ir slegianti, nes Hamletas perpranta dalykų esmę, bando rasti sau vietą rūmuose, bet pasimeta ir visais nusivilia. Perskaičius visą tragediją suprantama, kad jame aprašomas Hamleto gyvenimas. Bet gilinamasi ne į aprašomą išorinį gyvenimą, kurį mato aplinkiniai, o vidinį, kurį mato ir išgyvena tik pagrindinis tragedijos herojus.

Nagrinėjama ištrauka yra paimta iš tragedijos, kurioje nuosekliai skverbiamasi į pagrindinio veikėjo mintis, išgyvenamus jausmus, savijautą. Ištraukoje aprašomas Hamleto pasipiktinimas irr pasišlykštėjimas gyvenimu, pasauliu,, <> Koksai beprasmis, tusčias ir šleikštus/ Atrodo šis pasaulis“, motinos silpnumu ir gėdingu elgesiu ,, <> Silpnybe, tavo vardas – moteris!/O skuba gėdinga“.

Apie erdvę šioje ištraukoje nieko neužsimenama. Laikas šioje ištraukoje tiksliai nenustatytas. Bendra scenos charakteristika liūdna ir ši

iek tiek tragiška, nes Hamletas supranta tikrąją dalykų esmę, nusivilia motina ,, <> Tarsi Niobė vekdama“, jos elgesiu, ją pasmerkia ir supranta, kad nieko garsiai prabildamas nepakeis ,, <> Ne, nieko gero juk iš to nebus“ ir nusprendžia kęsti visa tai savyje tylėdamas.

Šios ištraukos, kaip ir visos tragedijos, pagrindinis veikėjas yra Hamletas. Hamletą charakterizuoja jo elgesys, mintys, monologai. Veikėjas šioje ištraukoje nekinta. Pagrindinio veikėjo išvaizda neaprašyta, tačiau visa ištrauka skirta jo sielos dvejonių, minčių, nuomonės ir šiek tiek charakterio savybių aprašymui. Itin atskleidžiamas Hamleto maištingumas, uždarumas. Tačiau pagrindinė Hamleto būdo savybė, aprašoma šioje ištraukoje, yra sarkazmas ,, <> O Dieve! Net žvėris, kuris neprotauja/ Ir tas ilgiau gedėtų!“, susitaikymas su padėtimi, gebėjimas neišsiduoti ,, <> Tad plyšk, širdie, bet aš turiu tylėti“, nepasitikėjimas savimi, saavo jėgomis, nedrąsa: “ <> Ir jeigu Viešpats būtų neuždraudęs/ Savižudybės! Dieve, mano Dieve“. Šiame sakinyje kreipinys Dieve pakartotas net du kartus. Tai dar labiau pabrėžia pagrindinio veikėjo nusivylimą, baimę ir tarsi neberandant išeities kreipimąsi į aukščiausiąjį pagalbos. Labai aiškiai galime pastebėti šiame kūrinyje vykstantį veikėjo vidinį konfliktą. Pastebime kylančius pačiam sau ir aplinkiniams prieštaravimus, vis didėjantį pyktį ir nepasitenkinimą esančia situacija. Šis nepasitenkinimas ir pyktis išauga, kai gedulas dėl senojo karaliaus mirties jam pasirodo nenuoširdus ,, <> Vos mėnuo – kurpės dar nenunešiotos, /
Kuriom ji mano tėvą sekė <>Vos mėnuo – / Niekingų ašarų aitri druska/ Jos užverktas akis dar tebegriaužia – / Ir ištekėjo“. Visa tai dar labiau paaštrina Hamleto nepasitenkinimas dabartiniu karaliumi ,, <> Už dėdės, kur į tėvą panašus/ Tiek, kiek aš į Herkulį! “.

Ištraukoje naudojama daug palyginimų, kurie suteikia kūriniui individualumo ir ekspresyvumo.

Ištraukoje jaučiamas gan stiprus ryšys su mitologija. Kūrinyje remiamasi Antikos mitologija, jos personažais. Vien šitoje ištraukoje Herojus pamini Hiperioną : ,, >? Tiktai satyras prieš Hiperioną!“, Herkulį : ,, <> Tik tiek, kiek aš į Herkulį!“, Niobę : ,, <> Tarsi Niobė verkdama“.
Šios ištraukos nuotaika bloga ir pikta, nekintanti. Ji kupina nusivylimo ir nepasitenkinimo susiklosčiusia situacija. Ištrauka baigiasi sukeldama susitaikymo su esančia padėtimi jausmą : ,, <> Tad plyšk, širdie, bet aš turiu tylėti!”. Tai labai pabrėžia žodelis “turiu”, kuris sudaro neturėjimo kitos išeities ar pasirinkimo įspūdį..

Ši nagrinėta ištrauka puikiai atspindi žmogaus, pasišlykštėjusio pasauliu, pasimetusio ir sutrikusio išgyvenimus. Ji tik dar kartą mums įrodo žmogaus gebėjimą staigiai užsiplieksti, bet ir greit užgesti, susitaikant su susiklosčiusia situacija.

Leave a Comment