Rašinys
Ar Hamletas pažįsta save?
Ryškiausias ir svarbiausias tragedijos asmuo yra Hamletas. Tai asmuo, kurio dvasią jauste nujauti, bet negali tiksliai formuluoti. Silpniausia yra jo valia. O kas stipresnis: jausmas ar prota?Negaliu pasakyti. Hamletas – pirmiausia jausmo žmogus. Jo jausmas yra dvejopas: pažįstąs ir realizuojąs.Pažįstąs – sakau dėl to, kad jausmu, intuicija jis betarpiškai nujaučia naujas tiesas: nujaučia, kad Klaudijus yra kaltas dėl tėvo mirties; Polonijų nužudęs, nujaučia savo pražūtį. Jo jausmas yra reaguojąs; dėl kiekvieno dalyko Hamletas stipriai jaudinasi (tėvo mirtis, Ofelijos netektis). Jeigu ką nors jis padaro, tai padaro momento jausmų įtakoje, impulso pagautas ( Polonijaus, karaliaus nužudymas). Bet šitą aktyvumą varžo antra Hamleto galia – jo protas. Hamleto protas yra gyvas, miklus, nuolatinių studijų išlavintas. Jam netrūksta minčių, sąmojo, orientacijos; netrūksta nei miklaus, stiprausžodžio savo mintims ir jausmams reikšti. Bet joprotas yra teoriškas, ne praktiškas. Teoriškas dėl to, kad jis mėgsta samprotauti, apibendrinti. Tik jo apibendrinimai nėra moksliško proto diktuojami, nėra kritiški, betdaugiau poetiški: iš vieno fakto jis daro visuotines išvadas; vienas faktas yra jam lyg poetui visos faktų rūšies tipas. Iš to, kad jo motina buvo neištikima vienuoliui karaliui, jis daro išvadą, kad visos moterys esąniekai. Jeigu emocijos skatina jį veikti, tai proto refleksija sulaiko nuo veiksmo, traukia į pasyvumą. Impulso pagautas jis mato, kad netikęs yra jo pasyvumas ir pasiryžta veikti, bet pasiryžimas nevyksta darbu, kai tik pradeda galvoti. Jis per daug galvoja, kad galėtų veikti. Visą energiją sunaudoja mąstymui ir jausmui, o nelieka jos veiksmui. Iš šito neveiklumo kyla ir Hamleto tragedija, kada jam, nelinkusiam veikti, skiriama pareiga kovoti su gyvenimo blogybėmis, kada tėvas jam padeda atkeršyti už jo mirtį. Jausmas skatina jį veikti, ir jis iš karto prisiima tėvo skirtą pareigą: „ Aš, kaip mintis, nuvysiu atkeršyti!.. Ištrinsiu iš savo širdies visa, kas užsiliko:
mintis, jausmus, svajones, visą gyvenimą… Įrašysiu tik tavo žodžius/“. Bet jis pats dar nesijaučia, kokia sunki jo prigimčiai yra ta pareiga. Jis turįs ne tik nužudyti Klaudijų (taip jis masto), bet apskritai turįs išnaikinti viso pasaulio blogybes, kurios ardo moralinę tvarką. Ir nors Hamletas pažadėjo, bet vistiek negali ištesėti. Jame „dažnai akla drąsa ima viršų, o žūva geriausiai apgalvot sumanymai“. Ir pats Hamletas jaučiasi neturįs jėgų, valios skirtai pareigai įvygdyti. Tie momentai kada jis pamato neturįs valios pareigai įvykdyti, yra jam tragiškiausi. Į sceną Hamletas išeina jau pesimistas, bet iš įvairių posakių galima spėti jį buvus optimistą, idealistą. Laimingas jis pas tėvus, laimingas su draugais, mokydamasis Vitenberge, studijuoja literatūrą, meną, filosofiją, išmoksta riterių papročių. Aplink save matydamas laimingus žmones, įsivaizduoja kad žemėje idealai gerbiami, kad pasaulį valdo sielos kilnumas ir švelnūs jausmai, kad valstybėje viešpataujateisingumas, o šiaip žmonių gyvenime meilė ir ištikimybė. Apskritai, jis gerbia žmogų, vadindamas jį Dievo pasaulio papuošalu, o ypač moteris. Toks turėjo būti Hamletas iki tėvo mirties, maždaug iki 30 metųsavo amžiaus. Su tėvo mirtimi krinta smūgis po smūgio Hamleto optimistiniam pasauliui. Jo idealai griūva,o protas, mėgstąs apibendrinti, daro tuojau išvadas. Su kiekvienu smūgiu Hamleto dvasia niaukiasi ir visai išblėso optimizmas. Jo sieloje beliko tik pesimizmas, šaltas, juodas, kaip rudens naktis. Tokiu atveju Hamletaui iškilo klausimas: ar beverta gyventi. Ir Hamletas, tas jaunasis, neveiklusis Hamletas, temoka priimti gyvenimo suduodamus smūgius, temoka tik dejuoti, užsidaryti į savo kiautą, o ne pakilti ir paiimti gyvenimą už ragų ir tvarkyti taip, kaip jo idealai rodoŠios tragedijos kompozicija daug kuo skirasi nuo kitų tragedijų kompozicijų. Šitas skirtumas priklauso nuo paties herojaus charakterio. Hamletas neveiklus; dėl to veiksmo, nors sukasi apie jį, bet nėra jo iniciatyva varomas. Jam daugiausia tenka kitų veikėjų varomi veiksmai, kurie atskleidžia ir toliau plėtoja jo charakterį. Tokių veiksmų čia randame keturias grupes. Viena jų kyla iš Polonijaus iniciatyvos (santykių su Ofelija nutraukimas), kita iš karaliaus ir karalienės (Hamleto niūrumo priežasties ieškojimas, išsiuntimas į Angliją, scenos su motiną), trečia, karaliaus ir Polonijaus (Hamleto ir Ofelijos santykių nutrūkimas), ketvirta iš paties Hamleto iniciatyvos (žinia apie Klaudijaus kaltę, pastangos jį nubausti). Šitos veiksmų grupės eina ne viena paskui kitą, bet mišriai, kaip ir pačiame gyvenime.