Ar teisus buvo hamletas, manydamas, jog visas pasaulis – Kalėjimas? Ar teisus Hamletas, teigdamas, kad “visas Pasaulis – kalėjimas?“
Viljamo Šekspyro tragedijos pagrindinis veikėjas Hamletas – humanistas. Jo pasaulėžiūrą suformavo vienas geriausių universitetų. Ten jis įgavo daug žinių, išminties. Persisunkęs namo, jis pamato, kad jo susikurti idealai neatspindi tikrojo gyvenimo. Tai kas tada yra tikrasis gyvenimas?
Hamletas gyveno renesanso epochoje. Tai mokslo, žinių, proto galios epocha. Jos metu sukurta daug dabar žymiausių pasaulio kūrinių. Šios epochos mintis – kad žmogus turi būti išsilavinęs, išmintingas, mokėt kuo daugiau kalbų, turi būti pamaldus, gerai išmanyti teisė, Šventąjį Raštą.
Hamletas – ir idealistas. Jis trokšta pakeisti pasaulį, padaryti jį geresnį.Kaip Hamletas priėjo prie minčių apie gyvenimo kalėjimą? Negalėjo ištrūkti iš jo, nes jo supratimas neleido išeit iš gyvenimo pačiam. Krikščionybė tą draudžia ir laiko didžiule nuodėme. Kiekviena netektis Hamletą po truputį žlugdo ir jis ima suprasti, kad pasaulio jis nepakeis, kad jo idealistiniai siekiai nėra išpildomi. Visi namiškiai yra nebe jo pusėje. Net Ofelija, ir ta savo silpnumu ir pasidavimu tampa tik įrankiu kitų rankose prieš jį patį. Optimizmo nelieka. Lieka tik niūri pesimizmo ir beprotystės uždanga, po kuria slypi sumaištis prote bei širdyje. Gyvenimo smūgiai priverčia Hamletą susimąstyti ar verta gyvent. Ar gyvenimas iš tiesų tik kalėjimas? Kaip tą suvokė Hamletas? Kalėjimą galima suvokti skirtingai.
Kaip „patalpą“, kurioje esi uždarytas ir negali kontaktuoti su išoriniu pasauliu. Kur esi užgniaužtas visomis prasmėmis. Kur nevyksta jokia saviraiška, kur laikas bėga tarsi laukiant išsilaisvinimo arba žinant, kad jo nebebus. Šiuo atžvilgiu negalima pasaulio sulyginti su kalėjimu. Tai didžiulė erdvė, kurioje egzistuoja Laisvė, viltis. Kur kiekvienas turime po savo plotelį, kuriame „apgyvendiname“ mums brangius žmones, mums patinkančius daiktus ir pagardiname gyvenimą jausmais.
Kiekvienas turime laisvę reikšti save. Gyvenime turime savo pašaukimą, savo kelią. Ieškodami jo išgyvename visko. Tačiau tai yra mūsų laisvė. Gyvent pagal save. Pasirinkti kuo gyvenime remtis, ko siekti. Taigi argi galime gyvenimą vadinti kalėjimu?
Tuo labiau kalėjimo sąvoką paneigia Hamleto laikotarpio ideologija. Tai žmogaus galimybių epocha. Vien tai turėjo suteikt Hamletui stiprybės pasipriešinti mintims apie kalėjimą.
Tačiau ne vien materialus pasaulis turi savo kalėjimus. Kiekvienas turime dvasią. Ji trokšta laisvės labiausiai. Ji lyg paukštis: nori skraidyt. Negalinti skraidyt ji jaučia diskomfortą. Tai užgožia žmogų. Nenorėjimas arba negalėjimas savęs plėtoti po saule tikrai gali būti pavadintas kalėjimu.
Kiekvienas galime būti saviraiškos kaliniai. Tačiau vienas dalykas mus visą gyvenimą laiko tiesiogiai priklausomus. Tai Laikas. Turbūt niekas kitas nevaidina mūsų visų gyvenimuose tokio vaidmens, kaip kad vadina laikas. Esame jo besąlygiški kaliniai: mūsų amžius, išvaizda ir kartais net gyvenimo supratimas priklauso nuo jo. Epochų ideologijų skirtumai taip pat lemiami laikmečio. Taigi negalėdami ištrūkt iš laiko, esame jame įkalinti.
Aš manau, jog gyvenimas tikrai nėra kalėjimas. Tai dovana duota mums, kad išnaudotume visas savo galimybes, tobulėtume dvasiškai, fiziškai, bręstume. Laiko daug neturime, taigi reikia siekti aukštumų. Pastangų dėka, galime susitvarkyti savo gyvenimą taip, kad niekada nereiktų galvot apie jį kaip apie kalėjimą. Tik pats gali savo gyvenimą pasidaryt kaip celę arba kaip atvirą padangę lekiančiam paukščiui.
Hamletas
„Globėjas“Racionalus etinis intuityvus ekstravertasPozityvistas, kvestimas, emotyvistas, aristokratas
Apibendrinančios sąvybėsVisas gyvenimas – teatras. Visur pasirenka savo rolę ir ją atlieka, nekreipdamas dėmesio į kritiką jo elgesio atžvilgiu. Gali studijuoti prieš veidrodį kokie judesiai gražiausi, gestikuliaciją, kaip sėdėti, kaip valgyti ir pan. Tarsi artistas vaidina vis kitą vaidmenį, kiekvienoje gyvenimiškoje situacijoje, intuityviai įsigyvendamas į aplinką.