H. Radausko eilėraščio „Pavasario naktis“ interpretacija

H. Radausko eilėraščio „Pavasario naktis“ interpretacija

Henrikas Radauskas, vienas žymiausių savito stiliaus lietuvių poetų, kurio kūryba stovi atokiau nuo prieškario neoromantikų lyrikos. Svarbiausias skirtumas – lyrinio subjekto vaidmuo eilėraštyje. Dažniausiai jis nesiekia intymiai išsakyti savo jausmus, greičiau pasakoja istorijas, pats jose nedalyvaudamas. Į eilėraščio erdvę patekę daiktai ir reiškiniai netenka įprastų savybių ir įgauna nebūdingų bruožų, kurie atskleidžia poeto kuriamo pasaulio reikšmes. Šiuos bruožus matome H. Radausko eilėraštyje „Pavasario naktis“.

Šiame eilėraštyje akcentuota lyrinio vyksmo erdvė, laikas čia tarsi sustojęs, neegzistuoja. Eilėraščio žmogus sttebi pavasario naktį, dalyvauja joje visais savo pojūčiais: klauso lakštingalos giesmės, jaučia alyvų kvapą, stebi medžius. Šis vaizdas jį užlieja, susimaišo ir virsta prisiminimais, kurie skraido mėnesienoj. Panašių vaizdų galime pamatyti H. Radausko eilėraščiuose „Tvanki naktis“, „Raudoni medžiai“. Juose panašus augalų, medžių motyvas. Jie suasmeninami, jiems suteikiama ypatinga galia.

Pirmoje strofoje nusakomas ne tik pavasario nakties ypatingumas, joje tarsi apkaltinama lakštingala („Skambi lakštingala triukšmingai gieda“), mėnuo („O žalias mėnuo per medžius atrieda / Ir ima šviesti tiesiai į akis“), jog neleidžia lyriniam suubjektui užmigti. Ypatinga naktis sužadina jo jausmus ir jis pradeda stebėti tą vaizdą. Alyvų kvapas, medžiai, lakštingalos giesmė – visa tai susilieja į viena ir lyrinis veikėjas pradeda mąstyti, atsiminimai užvaldo jo mintis. Jo prisiminimai – gražūs, kadangi tokioje naktyje jie jam tampa an

ngelais („Atsiminimai skrenda mėnesienoj / Kaip angelai“). Eilėraščio žmogus jau nebegali miegoti: „Ir aš nebegaliu / Užmigt nuo liepos silueto sienoj“. Šis naktinis siluetas, sienos atspindyje susiliejęs ir iškreiptas, greičiausiai jam primena prarastus jausmus, gal moterį? Jis nestebi medžio pro langą, o žiūri į netikrą atspindį ir jo sukelti pojūčiai nebeleidžia jam nurimti.

Paskutinėje strofoje atspindėta laiko tėkmė. Ypatingoji naktis tarsi nutrūksta ir eilėraščio žmogus išgirsta laikrodžio tiksėjimą. Nebėra nei alyvų kvapo, nei medžio silueto, nei mėnulio spindulių – vien tiksėjimas: „ Ir bėga jo tiksėjimas per stalą / Į džiaugsmą didelį, kurio nėra“. Eilėraščio žmogus jau yra patyręs, jog laikas – melagis, jis nepasitiki juo ir supranta, jog viltis, kad ateitis atneš džiaugsmą labai maža ir, greičiausiai, netikra.

Šiame eilėraštyje matome kaip aplinkiniai veiksniai įtakoja lyrinį subjektą. Jis paats nesako kaip jaučiasi, nesiguodžia, tačiau jo būseną matome lakštingalos giesmėje, mėnuolio spinduliuose, medžio siluete, laikrodžio tiksėjime. „Pavasario naktyje“ kalba ne žmogus, o daiktai.

Leave a Comment