GAMTA RAŠYTOJŲ AKIMIS
Donelaičio “Metai” – nepaprastas ir įvairiai reikšmingas lietuvių literatūros faktas. Tai pirmas tokio masto, lygio bei žanro kūrinys mūsų literatūros istorijoje, savitas ir įdomus reiškinys Europos kultūriniame kontekste.Pradėjus skaityti “Metus”, pirmiausia į akis krinta tikroviškas gamtos ir tiesiogiai su ja susijusios žmogaus buities traktavimas. Vaizduodamas būrų gyvenimą per vienerius metus, K. Donelaitis sukuria kiekvienam metų laikui būdingą, konkretų ir tikslų gamtinį foną. Antai “Pavasario linksmybės” prasideda ryškiu, plastišku gamtos atbudimo paveikslu:Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą Ir žiemos šaltos trūsus pargriaudama juokės.Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,Ir putodams sviets į nieką pavirto.“Vasaros darbuose” poetas, tiesa, neduoda gamtinės įžangos, tarytum norėdamas pabrėžti darbo svarbą atsakingiausiu metų laiku, tačiau giesmėje nestinga atskirų vasaros gamtos bruožų. Užtat su nepaprastu įkvėpimu poetas piešia rudenį kaime, pateikdamas iš tiesų klasikinį gamtos paveikslą: Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai Irgi žemes bjaurias išplėšdams teškina šmotais. Vei laukų sklypai visur skendėdami maudos, O lytus žmonėms teškėdams nugarą skalbia.Vaizdinga ir “Žiemos rūpesčių” gamtinė preliudija:Ant laukus žiemys jau taip nugandino bardams,Kad ir balos, ir klampynės pradeda rauktis,Ir purvynai jų teškėt ir šliurpt pasiliauja.Ypač svarbų vaidmenį visoje “Metų” gamtinio ciklo tematikoje atlieka gyvybės Žemėje palaikytoja – saulė. Pavasarį ji prižadina ir atgaivina gamtą; vasarą karščiu vargina būrus, tačiau brandina jų javus ir džiovina pašarus; rudeniop “nuo mus’ atstodama ritas”, pagaliau ir visai “savo spindulį slepia”. Poemoje saulė yra tarsi galinga gamtos širdis, nuo kurios metinio ritmo priklauso Žemės, jos augalų, gyvulių ir žmonių egzistencija. Poetas skatina žmogų įsiklausyti gamtos balso, atsiduoti jos ritmui, gyventi, kurti ir džiaugtis viskuo – nuo saulės iki “žydinčių žolelių”. Ruduo ir žiema tėra atokvėpio metas. Pavasario stichija nesulaikoma, amžina; ji atneša atgimimą, naują sąlytį su nemirtingąja gamta. “Metuose” nugali ir triumfuoja vitališka gamtos žmogaus pasaulėjauta.
Siekiant didaktinių šviečiamųjų tikslų, “Metų” gamta įgyja tam tikro abstraktumo atspalvį. Kartais atrodo, jog poetas kalba tarsi apie viso krašto gamtinę panoramą. Tačiau “Metams” nestinga ir ryškių konkretaus vaizdavimo bruožų. Poemoje sualsuoja baudžiavinio Rytų Prūsijos kaimo – Vyžlaukio valsčiaus gamta: kalneliai, pavasarį nusimetantys skrandas , gilūs rudenio purvynai, žiemos pusnys.Gamtos aprašymai K. Donelaičio poemoje nėra tik palaidi fragmentai ar stilistinė puošmena. Gamta iškyla kaip vieningas baudžiauninkų būrų darbo ir veiklos fonas. “Metų” gamta glaudžiai sulydoma su būrų gyvenimu ir darbais, ji stebima ir vaizduojama objektyviai, per ilgaamžę būrų patirtį, jų galvoseną, psichologiją, jausmus. Užtenka prisiminti, pavyzdžiui, lakštingalos epizodą ” Pavasario linksmybėse”. Apie lakštingalą kalbama būro lūpomis, kaip apie kuklumo ir gėrio po “pilka sermėga” įsikūnijimą. Panašus pavasarį parlėkusių gandrų epizodas. Paukščiai čia kaip būrai “mandagiai lopo” žiemos vėjų nuplėšytas “sąsparas ir čytus”. Valstietiškas požiūris į gamtą pasireiškia nuosekliu jos vaizdų siejimu su darbo procesais. Pavyzdžiui, saulė, pavasarį kildama dangaus skliautu, ragina būrą imtis žambio, griežlės riksmai vasarą – pjauti javus ir t. t. Toks vieningai visoje poemoje išlaikytas požiūris į gamtą apima ne tik platesnius vaizdus, bet ir detales, atskiras meninės raiškos priemones.K. Donelaitis intuityviai suvokė, kad būtina pavaizduoti gyvenimą tokį, koks jis iš tikrųjų yra, nes tik šitaip galima veiksmingiausiai atlikti kūrybinę misiją.***“Anykščių šilelis” – žymiausias Antano Baranausko kūrinys, kuris vaizduoja ne išimtinai gamtą, bet turi plačios apibendrinančios prasmės. “Anykščių šilelyje” atsiskleidžia liaudies žmogaus pasaulėvaizdis, iškyla didžiulė ir tauri poeto meilė savo kraštui ir liaudies žmogui. Per žmogaus ir gamtos santykius poetas išaukština lietuvių liaudies žmogaus dvasinį grožį, didžiulę meilę. A. Baranauskas savo poemoje parodo, kaip glaudžiai liaudies žmogaus gyvenimas siejasi su gamta materialinėje – buitinėje plotmėje, kaip šios sąsajos veikia jo dvasinį pasaulį.
Vešlios Lietuvos girios buvo dosnios žmogui. Giriose, kur knibždėte knibždėjo žvėrių, žmogus nejautė nei alkio, nei šalčio. Jos teikė medžiagą pastogei, buvo, D. Poškos žodžiais “visų naudų klėtimi”. Vien tik liepynas – Žiedais bites penėjęs, saldų medų daręs,Ligas visas lietuvių su prakaitu varęs.A. Baranauskas poetizuota žmogaus ir miško santykiuose iškylančias senovės lietuvių charakterio savybes – darbštumą, tvarkingumą, kūrybinio darbo ir laisvės meilę. Miškas žmogų gelbėjęs, ne tik buitines reikmes tenkindamas, bet karų metais “ir neprietelių mušti griūdamas padėjęs”. Marui nusiaubus kraštą, jis ryžęsis didžiulei aukai:…žmonių pasgailęs, rasa apsiverkęs,aukštas savo viršūnes debesin įmerkęsir sušukęs: “Broliukai, ginkitės nuo bado!palaiminta toj ranka, ką kirvį išrado!”Giriose glūdėjo ne tik dideli materialiniai turtai, bet ir liaudies žmogui sunkiai suvokiamos gamtos jėgos, kurios jį dažnai baugino ir į kurias jis žiūrėjo kaip į dvasių pasireiškimą. Gamtos reiškiniuose žmogus ieškojo panašumo į save ir pagal savo paveikslą juos sudvasino. Šventųjų girių, lieknų, medžių kultas buvo vienas iš animistinės pasaulėjautos reiškinių, gana ilgai laikęsis liaudyje. Istoriniuose raštuose ne kartą minimas senovės lietuvių miškų garbinimas. Pagarba buvo apgaubti ir šventųjų ąžuolynų likučiai Anykščių šilelyje, senieji ąžuolai. Ilgainiui žmonių tarpe išsiskyrė “daktarai ir žiniuonys, ką po miškus klysta”, kurie aptiko lapus, žieveles ir šakneles, gydančias “nuo ligų ir padarų”, rado gydomąją liepyno galią.A. Baranauskas pirmasis lietuvių literatūroje “Anykščių šilelyje” atskleidė dvasinį žmogaus ir gamtos bendravimą, sunkiai suvokiamus ir dar sunkiau nusakomus vidinius jo ryšius su gamta. Pagrindinė emocija, kurią sukelia išgyvenamas gamtos grožis, poemoje suvedama į ramumo sąvoką: “Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia “. Plati šios sąvokos reikšmė daugeliu atvejų nusako žmogaus dvasinę būseną gamtoje, nutildančioje visas žemiškas aistras, buitinius rūpesčius. “Anykščių šilelyje” nemaža gilaus susimąstymo. Vaizduodamas miško peizažą, A. Baranauskas tartum perkėlė jį į žmogaus sielą, paryškindamas jo šviesos ir šešėlių kontrastus bei kontūrus. Poetas žmogų ne aprašė, ne pavaizdavo, tik apibendrino jo jausmus, susintetino jo pergyvenimus gamtoje. “Anykščių šilelyje” gamtos gyvenimo fone iškylantis žmogaus portretas atrodo daugiau siluetinis, kuriamas poemos potekstėje. Jame atsispindi vidinis žmogaus pasaulis, didelė, tauri ir kūrybinga asmenybė. A. Baranauskas parodo, kokį atspindį žmogaus sieloje paliko krašto gamtos grožis. Jei K. Donelaitis sprendė moralines teisingumo ir dorovingumo problemas, tai A. Baranauskas iškėlė naujas liaudies žmogaus charakterio ypatybes – jo dvasines, estetines, kūrybines galias, kurios skatino žmogų ne vien protestuoti ar kovoti, bet ir mąstyti, kurti kultūrines vertybes.