Jauno žmogaus pasaulis Jauno žmogaus pasaulis Svaigalai ir jaunas žmogus. Išgerti smagu, ypač draugų kompanijoje – to nepaneigsi. Keli kokteiliai gimtadienio ar vakarėlio proga, keli nusitašymai iki žemės graibymo per metus… Kam nepasitaiko. Dažnai jaunimas nebeturi saiko ir išgeria ne tik per gimtadienius ar vakarėlius, tačiau daro tai vos ne kasdien. Jiems atrodo, kad taip atrodys „kietesni“ prieš draugus, kai kurie iš jų geria, nes kitaip nepritaptų prie kitų. Beveik kiekvieną savaitgalį prie parduotuvių galima pastebėti besiburiuojančius nepilnamečius, kurie vienais ar kitais būdais bando nusipirkti alkoholio ar cigarečių. Tačiau kiekviena išgerta taurelė artina jaunimą prie alkoholizmo, nusikaltimų, prievartos, agresijos. Paauglių, jaunimo alkoholinei ligai būdingi šie ypatumai: 1) emocijų, valios sferos sutrikimai (grubumas, agresyvumas, disforija, apatija, abejingumas, hipobulija ir t.t.); 2) pradėjus girtauti, liga greit progresuoja; 3) ligos simptomatikoje dominuoja elgesio sutrikimai; 4) sulėtėja asmenybės vystimasis. Be anksčiau minėtų priežasčių, kurios gali sukelti alkoholizmą, paminėsime ir kai kuriuos motyvus, skatinančius paauglius vartoti svaigalus: noras atrodyti vyresniems, mėgdžioti suaugusius, smalsumas, noras pajusti svaigalų poveikį, nepriklausomybės troškimas, tradicijų mėgdžiojimas, noras šokiruoti tėvus ir draugus, noras būti pripažintam tam tikroje grupėje, noras parodyti savo vyriškumą, drąsą. Dažniau linkę girtauti paaugliai, kurie greit pasiduoda kitų įtakai, menkai fiziškai išsivystę, labilių emocijų, abejingi viskam, niekuo nesidomi, tingi mokytis, neužsiima užklasine veikla, nesportuoja. Paprastai tokie paaugliai išgėrinėja tik grupėmis alų, vyną. Svaiginimasis tampa savotišku ritualu, bendravimo forma, kurios dėka toks paauglys įsitvirtina kompanijoje. Jei paauglys pradeda išgėrinėti iki 13 metų, tai tolerancija alkoholiui iš pradžių yra nedidelė, vėliau (po 1,5 – 2 metų) aktyvios alkoholizacijos gali pasiekti aukščiausią lygį. Jei išgėrinėjama 1-2 kartus per savaitę, alkoholio euforizuojantis poveikis blanksta, o tai priverčia griebtis dažnesnio alkoholio vartojimo ir didesnių dozių. Jei alkoholio dozė didinama, paaugliams ir jaunimui ilgiau išlieka apsauginė vėmimo reakcija. Jaunuolio organizmas sugeba ilgiau kovoti su toksiniu alkoholio poveikiu. Intensyviai girtaujančių paauglių elgesys kinta greit. Nors paaugliai geria pasislėpę, tačiau kiek apgirtę būtinai turi pasirodyti viešumoje, pademonstruoti savo “vyriškumą”: šaukti, kvailioti, didžiausiu garsu įjungti muziką, skeryčiotis, užkabinėti praeivius, tyčiotis, mušti vaikus ar senus žmones. Euforinį alkoholinį poveikį pakeičia disforija t.y. prislėgta nuotaika su pykčiu ir agresija. Fizinė priklausomybė nuo alkoholio susiformuoja, kai alkoholis sistemingai vartojamas 3 – 6 ar daugiau mėnesių. Paauglių, jaunimo alkoholinės ligos eiga yra labai piktybiška. Kuo anksčiau jaunas žmogus pradeda vartoti svaigalus, tuo didesnė rizika jam tapti priklausomam, tuo greičiau susiformuoja priklausomybės nuo alkoholio sindromas, išryškėja specifiniai alkoholizmo simptomai:1) kiekybinis kontrolės praradimas (negali suvokti, kiek išgėrė alkoholio); 2) amnestinis prisigėrimas (neprisimena, kas atsitiko išgertuvių metu, ką kalbėjo, su kuo grįžo į namus, iš atminties dingsta kai kurie epizodai ir t.t.); 3) situacinės kontrolės praradimas (jau nesivaržo pasigerti su svetimais ar menkai pažįstamais žmonėmis, nekontroliuoja savo elgesio); 4) obsesinis, kompulsinis potraukis alkoholiui; 5) savo ligos ignoravimas, “nepastebėjimas”, nesavikritiškumas. Taigi alkoholinės ligos susiformavimą, viena vertus, lemia visuomenė ir pats žmogus, antra vertus, – alkoholis (kaip toksinis faktorius). Narkotikai – tampa vis populiaresne įvairiausių moksleivių vakarėlių, pertraukų pokalbių tem…
JAUNO ŽMOGAUS PASAULIS JAUNO ŽMOGAUS PASAULIS Jaunas žmogus gyvena kitokiame pasaulyje nei vyresnieji. Mes esame kupini svajonių, planų, tam tikra prasme esame maksimalistai. Mums, kaip toje dainoje “jūra iki kelių, dangus lig pažastų”. Mes dar nepažįstame visų tykančių pavojų, todėl esame mažiau atsargūs ir norime viską išbandyti. Mes dar ieškome savojo “aš”, todėl mėgstame bendraamžių draugiją (tokių pačių ieškotojų), kartais klystame, o kartais atrandame kažką netikėta. Mes esame kryžkelėje, todėl dažnai susiduriame su prob lemomis. JAUNŲ ŽMONIŲ DEPRESIJA IR SAVIŽUDYBĖ Jauni žmonės kartaisi kenčia nuo depresijos, nes jaučiasi tėvų nesuprasti, mylimo objekto palikti ir bendraamžių atstumti. Tai didžiausia problema, su kuria susiduria jaunas žmogus. JAV buvo atliktas tyrimas. Paaiškėjo, kad nuo depresijos kenčia 4-5 proc.jaunų žmonių. Kai kurie iš jų yra rimtai pamąstę apie savižudybę. Savižudybė yra svarbiausia jaunuolių mirties priežastis po nelaimingų atsitikimų ir smurtinių nusikaltimų. Sirgti depresija labai sunku. Depresijos apimti žmonės greitai supyksta ir piktai reaguoja į viską, kas jiems sakoma. Jaunuoliai paprastai labai slepia savo kančią, užsidaro savo kambaryje ir tvirtina, kad jiems viskas gerai. Iš pradžių žmogus ima skųstis atsiradusia be aiškios priežasties liūdnoka nuotaika, išnykusiu noru dirbti ar kuo nors rūpintis, kartais – prastesniu miegu ar apetito stoka. Vėliau nuotaika gali tapti visiškai prislėgta. Žmogus kalba lėtai, juda vangiai, jį kankina nemiga, neturi apetito, užkietėja viduriai. Veide atsispindi liūdesys, kančia, galva nuleista. Sergantysis nebeturi jokio noro kalbėti, ką nors veikti, domėtis aplinkinių gyvenimu. Jam labai sunku, liūdna, viskas atrodo tarsi nudažyta tamsiomis spalvomis, ateitis lyg nežada nieko gero, gyvenimas atrodo betikslis. Kartais žmogus linkęs kaltinti save nebūtais nusikaltimais. Beje, rytais jaučiamasi blogiausiai, apie pietus – šiek tiek geriau. Depresija gali pasireikšti ir kitaip – ne pasyvia kančia, o beprasmišku blaškymusi, nerimu ir būgštavimu dėl artimųjų tariamų nelaimių. Toks žmogus yra judrus, neranda sau vietos, dejuoja, verkia, prašo ką nors daryti. Kartais jam gali atrodyti, kad žus visas pasaulis, o jis liks kentėti amžinai. Dabar vis daugiau rašoma apie užslėptą depresija., kurią diagnozuoti trukdo kitų, dažnai somatinių ligų požymiai. Toks ligonis dažniausiai kreipiasi į terapeutą, chirurgą, neuropatologą, bet ne į psichiatrą. Liga pasireiškia sutrikusiu miegu, įvairių kūno vietų (galvos, pilvo, širdies) skausmais. Tokie simptomai gali klaidinti ne tik ligonį, bet ir gydytoją. Medicinoje net buvo atvejų, kai depresyviam ligoniui be reikalo pašalino apendicitą, ištraukė dantį. Rečiau žmogų apima liguistai pakili nuotaika. Žmogus nenormaliai pralinksmėja šypsosi, tartum linksmumas veržtųsi per kraštus, jaučiasi labai laimingas, viskuo patenkintas, pamiršta rūpesčius ir bėdas, Jis kalba daug, garsiai ir greitai, dažnai iki užkimimo, nenuosekliai, blaškosi nuo vienos temos prie kitos, veržte veržiasi ką nors veikti, dirbti, bet viską daro nenuosekliai, niekaip neįgyvendina savo planų.. Jis blogai miega. Toks žmogus paguldytas į ligoninę, greitai susiranda daug draugų, pažeidinėja drausmę. Jis labai išlaidus, linkęs užmegzti atsitiktines pažintis, išgėrinėti. Kadangi iš pradžių liga beveik nepastebima, sergantysis depresija griebiasi neprotingų veiksmų – gali sudaryti abejotinus turtinius sandėrius, skubotai susituokti, mesti darbą ir kt. JAUNO ŽMOGAUS LAISVĖS SIEKIS Jaunuoliai trokšta laisvės. Tai natūralu. Laisvė jaunam žmogui labai svarbu. Už tai gali atsisakyti visko. Kad tik greičiau pasinertų į suaugusiųjų gyvenimą. Bet norai neatitinka realybės. Tai pagrindinis prieštaravimas, kylantis jauno žmogaus širdyje. Tavo laisvė turi nekliudyti kitam. Tai pagrindinis principas, ir, jei jo laikysiesi, išvengsi daug nemalonumų. Deja, nemalonumų neišvengė Mantas. Jam penkiolika, bet jau spėjo pakeisti septynias ugdymo įstaigas, įskaitant ir nepilnamečių koloniją Veliučionyse. Štai ką jis papasakojo: “Kai buvau mažas, paklusdavau motinai, ji man buvo autoritetas, ir aš stengdavausi būti geras, visada jai padėdavau, visada jai palaikydavau kompaniją. Tėvo neturiu, jo net nepažįstu. Tėvai išsiskyrė man dar negimus. Mama nieko apie jį nepasakoja. Bandžiau ieškoti, bet veltui. Vienas žmogus buvo užrašęs tėvo vardą ir pavardę, pagal tai tikėjausi atsekti adresą, bet motina paėmė tą lapelį. Taip nieko ir nepešiau… Pirmieji nesutarimai su motina prasidėjo, kai man buvo dvylika-trylika metų. Pradėjau bėgti iš namų. Nakvoti paprastai grįždavau. Išeidavau aštuntą valandą ryte ir grįždavau apie pusiaunaktį. Motina nori mane pririšti, ji vis dar galvoja, kad aš mažas. Norėtų, kad visada kūdikiu ir likčiau, nes tuomet galėtų mane valdyti ir vedžiotis už rankutės. Motina vyro neturi, tai jai tikriausiai liūdna vienai. Negi turiu su ja sėdėti ir klausytis nuolatinių moralų, kažkokių nesąmoningų šnekų? Pykstamės dėl kiekvienos smulkmenos – tai ne tada grįžau, tai kambario nesusitvarkiau… Baisiausia…