funkciniai stiliai

Šnekamasis (buitinis) stiliusTai seniausias iš visų funkcinių stilių. Jis vartojamas kasdienio bendravimo situacijose – namuose, tarp draugų, pažįstamų, gatvėje, dirbant bendrą darbą ir pan. Bruožai: svarbi intonacija; dialogas; neoficialumas, laisvumas; vaizdingumas, emocionalumas, ekspresyvumas (gausu elipsių, metaforų, frazeologizmų, jaustukų, ištiktukų, deminutyvų ir kt. Sintaksinė reduplikacija)Mokslinis stiliusVartojamas disertacijose, monografijose, straipsniuose, vadovėliuose, paskaitose, pranešimuose ir pan. Bruožai: tikslumas ir aiškumas; objektyvus, sausas, be emocijų ar vertinimo; tai sričiai būdingi terminai; žodžiai beveik visada įgyja tiesioginę reikšmę. Sakiniai ilgoki, griozdiški (šabloniški). Šaukiamųjų sakinių moksliniame stiliuje nepasitaiko, klausiamieji itin reti. Pirmieji ir antrieji asmenys taip pat nevartojami.Kanceliarinis stiliusVartojamas pareiškimuose, prašymuose, skelbimuose, nutarimuose, įvairuose dokumentuose, įstatymuose ir pan. Šabloniškiausias iš visų funkcinių kalbos stilių. Bruožai: gausu standartinių frazių; oficialumas; be emocionalumo; be vaizdingumo; aiškumas ir tikslumas (kartais beveik įkyrus tos pačios frazės ar kelių frazių kartojimas). Standartų laikymasis.Publicistinis stiliusVartojamas iš esmės žiniasklaidoje, kai kurių rašytojų kūryboje (pvz., J. T. Vaižganto, Žemaitės). Būdingieji bruožai: dalykiškumas, tikslumas susipina su emocingumu ir tam tikru vaizdingumu; dėstomi faktai ir argumentai, bet gana subjektyviai, nes jie savaip vertinami; bandoma įtikinti, paveikti, propaguoti savas idėjas. Publicistinių tekstų turinys – aktualios visuomenei kultūros, moralės ir pan. temos. Dalykas, apie kurį kalbama, vertinamas ne vieno asmens, bet visos visuomenės ar socialinių grupių požiūriu.Grožinis (meninis) stiliusŠiuo stiliumi kuriama grožinė literatūra. Grožinės literatūros (taigi ir meninio stiliaus) paskirtis – paveikti skaitytojo jausmus, o per juos ir protą bei valią, sukelti pasigerėjimą grožiu. Bruožai: nekasdienis vaizdingumas, emocionalumas; tropų (meninės raiškos priemonių) gausa; subjektyvumas ir individualumas (asmeninis kalbančiojo santykis su pasauliu). Meninio stiliaus apraiškų esama ir nemeniniuose tekstuose: oratorių kalbose, gyvojoje šnekamojoje kalboje, o kartais – net mokslo darbuose.