Funkciniai stiliai

BUITINIS STILIUS

Turinys:
Kalbama apie nesudėtingus dalykus, aplinkos daiktus, pasakojama apie save ar pažįstamus, perpasakojamos girdėtos istorijos, prašoma, kviečiama, dėkojama, skundžiamasi, liepiama ir pan.

Funkcijos:
Svarbiausia šio stiliaus funkcija – parasto bendravimo. Kasdieninėse situacijose žmonės kalbasi ne todėl, kad reikia pateikti dalykinę informaciją, o norėdami papasakoti kokius nors būtinus dalykus ar šiaip pasišnekėti, išsikalbėti. Tose situacijose neretai pinasi visos svarbios kalbėjimo funkcijos: bendravimo, pranešimo, poveikio.

Buitinio stiliaus ypatybės:
Įprastinės šio stiliaus reiškimosi forma yra sakytinė. Rašytine forma jis gyvuoja privačiuose (artimų žmonių) laiškuose, kai kuriuose laikraščio innterviu, grožinių kūrinių buitiniuose dialoguose; pastarasis atvejis nėra grynas buitinis stilius, o stilizacija to stiliaus imitavimas.
Ryški buitinio stiliaus ypatybė – neoficialumas. Neoficialaus bendravimo aplinkoje kalbėti galima laisviau, čia paprastai nėra kada rūpestingai apgalvoti žodį. Šiame stiliuje atsiranda lyg ir netikslių, nelogiškų pasakymų, bet šičia nepaleidžia to stiliaus normų, yra įprasti pateisinami.

– Na sveikutė! Kaip atšventei savo gimtadienį? – klausia Inga.
– Labutis! O, gimtadienis. viskas buvo puiku, susirinko daug draugų, visi buvo linksmi ir energingi, todėl blūdijom iki paryčių.
– Tai šaunumėlis! O, gaila, kad aš negalėjau attvykt.
– O, kodėl negalėjai?
– Matai, mano močiutė susirgo, todėl turėjau ją slaugyti.
– Na, užjaučiu. Mums tikrai tavęs trūko. Bet, aišku, kad močiutės sveikata brangesnė.

PUBLICISTINIS STILIUS

Turinys:
Svarbiausios šio stiliaus vartojimo sritys yra laikraštis, radijas ir televizija, kitaip tariant žiniasklaida. Kroniką bei žinutė, komentaras, pr

robleminis straipsnis, reportažas, viešas laiškas, interviu, recenzija, feljetonas, apibrėžia – būdingi laikraštiniai (laikraščių ir žurnalų) žanrai. Publicistinio stiliaus turinį sudaro politikos, ekonomikos, moralės, kultūros ir kt. temos.
Funkcijos:
Apima literatūrą aktualiaisiais visuomeniniais politiniais dabarties klausimais. Čia autorius stengiasi paveikti skaitytoją tiek logine argumentacija, tiek emocinės išraiškos priemonėmis. Publicistinis stilius — tai ir mokslinio, ir meninio stiliaus ypatybių turintis stilius. Jis vartojamas periodinėje spaudoje, radijuje ir televizijoje. Šiam stiliui būdingas konkrečių faktų konstatavimas su vaizdingais ir emocingais žodžiais bei posakiais.

Publicistinio stiliaus ypatybės:
Kalbos ypatybės susijusios su tarpine publicistinio stiliaus padėtimi tarp dalykinės ir meninės raiškos, su dviem jo funkcijomis, todėl dalykiškumas, tikslumas, glaustumas pinasi su emociniu tam tikru vaizdingumu. Kurių ypatybių daugiau, kurių mažiau, priklauso nuo žanro.

Šiandien sukanka lygiai 450 metų, kai išėjo pirmoji lietuviška knyga — Martyno Maažvydo „Katekizmas”. Pirmosios lietuviškos knygos sukakčiai skirti renginiai prasideda Vilniaus universiteto bibliotekoje. Čia, kur saugoma vienintelė Lietuvoje Martyno Mažvydo „Katekizmo” knyga, atidaroma Lietuvos senųjų knygų ekspozicija. („Lietuvos rytas”, 1997 01 08)

MOKSLINIS STILIUS

Turinys:
Su moksliniu stiliumi susiduriame nuo pat pirmųjų dienų mokykloje: šiuo moksliniu stiliumi parašyti mokykliniai vadovėliai, juo, nors ir kiek paįvairindami, mokslo dalykus mums dėsto mokytojai, juo objektyvią mokslo tiesą kartojame patys, kai prie lentos įrodinėjame teoremą.

Funkcijos:
tiksliai, sistemingai išdėstyti problemą bei ją pagrįsti. Labiausiai akis jis kreipia į loginę dalyko pusę, todėl kalba įg

gyja tam tikra „akademišką” pobūdį. Joje apstu abstrakcijų. Mat, čia daugiausia vartojami žodžiai — sąvokos: gausu daiktavardžių, reiškiančių protu tesuvokiamas, t.y. atitrauktines sąvokas, būdvardžių, reiškiančių abstrakčius požymius, veiksmažodžių, turinčių abstrakčių procesų bei abstrakčių būsenų reikšmę. Kadangi moksliniame straipsnyje ar darbe labai svarbu kuo tiksliau perteikti mintį, tai žodžiai vartojami aiškiai apibrėžtomis reikšmėmis, yra vienareikšmiai;

Mokslinio stiliaus ypatybės:
apibendrinimas, pabrėžtas dėstymo logiškumas (nuoseklumas, rišlumas), dalykinis tikslumas, be to, objektyvumas, glaustumas, išsamumas ir aiškumas. Nebūdingos ypatybės – vaizdingumas ir emocionalumas. Stilistinių ypatybių santykis konkrečiame tekste priklauso nuo žanro, temos, kalbos formos, nuo autoriaus individualybės.

Gyvenamųjų vietų (miestų, miestelių, kaimų ir pan.) vardų daryba iš upių bei ežerų vardų lietuvių kalbai labai būdinga. Nereti ir tokie atvejai, kai upės ar ežero vardas tampa gyvenamosios vietos vardu be jokių žodžių darybos priemonių: Rusnė – iš upės vardo Rusnė, Dysna – iš upės vardo Dysna, Dūkštas – iš ežero vardo Dūkštas, Alovė – iš upės vardo Alovė ir t.t. (Aleksandras Vanagas, 1996)

MENINIS STILIUS

Turinys:
Meniniu stiliumi kuriama grožinė literatūra; dėl to jis vadinamas ir grožiniu, beletristiniu. Meninis stilius gali turėti siauresnę ir platesnę reikšmę. Šiuo terminu vadinama vaizdinga ir emocinga kalba. Tokia kalba kuriamas grožinės prozos kūrinio peizažas. Platesnė meninio stiliaus sąvoka – tai apskritai grožinės literatūros kalbos vartojimo būdas.

Funkcijos:
Tikrovės atspindžio priemonė čia yra vaizdas, kurį perteikia žo

odis. Kalba čia atlieka estetinę funkciją.

Meninio stiliaus ypatybės:
Grožiniam kūriniui būdingas žodžio atrankos bei vartosenos savitumas. Dažnos specialios vaizdinės bei emocinės išraiškos priemonės: metaforos, įasmeninimai, emocinė leksika, kalbos figūros ir kitos, užtat čia taip linkstama meniškai perdėti, kontrastiškai gretinti, lyginti. Grožinėje literatūroje visų aiškiausiai iškyla individualiosios stiliaus ypatybės. Beletristikoje dažnai ne viskas pasakoma ligi galo: čia mums dažnai tenka skaityti „tarp eilučių“, t. y. patiems susivokti.

Tik trečią dieną drįsau išeiti laukan: katytė gulėjo aukštielninka, nebegyva. Čia pat prie jos buvo numesti lankas ir strėlės. Nutvėręs nuo žemės lanką ir strėles, sulaužiau į šipulius ir toli išmėčiau po lauką. Tik nedrįsau išimti strėlės, kuri buvo įsisiurbusi katytės krūtinėn ir dabar styrojo atsikišusi.
Tai buvo vienatinis mano gyvenime šūvis. Bet laimingas: aš jį lig šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje. (J. Biliūnas)

ADMINISTRACINIS STILIUS

Turinys:
apima įvairiose įstaigose vartojamą kalbą: protokolus, potvarkius, ataskaitas, sprendimus, tarnybinius laiškus ir kt.

Administracinio stiliaus ypatybės:
būdinga frazės nuasmeninimas, „automatizavimas“, jos „sausumas“. Individualūs autoriaus stilistiniai polinkiai beveik neiškyla aikštėn. Čia paprastai tenkinamės apstabarėjusiomis formulėmis, darančiomis kalba visiškai schemišką, šablonišką. Tačiau šablonai ir štampai tarnybiniuose raštuose vaidina teigiamą vaidmenį – padeda greičiau suvokti sakinio turinį. Būdinga gausi profesinė leksika bei terminija, knyginį atspalvį turinčios sustabarėjusios frazės bei sintaksinės konstrukcijos, pusdalyvinės konstrukcijos, įvairios santrumpos bei sutrumpinimai ir t. t.

. Čia linkstama vartoti neveikiamąją rūšį ir beasmenius sakinius

Informuojame, kad jūsų paraiška buvo svarstyta Komisijos posėdyje. Komisijos narių nuomone, sumanytas darbas yra aktualus ir remtinas. Prašom iki š. m. gruodžio 10 d. pateikti autorių sąrašą ir smulkų darbo planą.

Leave a Comment