Bankų vaidmuo ir naudingumas visuomenei

Bankininkystė yra sena veiklos rūšis. Paskolas teikiantys bei užsienio valiutas keičiantys bankai egzistavo jau Babilonijoje ir antikinėse civilizacijose, Romoje. Atsiradus mainams, patys paprasčiausi buvo tiesioginiai mainai, kuriuose pinigai nenaudojami. Mainų plitimas, o kartu su jais ir piniginės apyvartos augimas sąlygojo tam tikrą verslą, kurio tikslas iš pradžių buvo atlikti paprastą darbą, susijusį su pinigų vartojimu. Tai buvo jų saugojimas, keitimas, persiuntimas, o vėliau atsirado ir kredito operacijos.

Pirmosios mūsų laikų bankų užuomazgos atsirado tik centralizuotose Rytų valstybėse. Babilonijos bažnyčios buvo kartu irr bankai – saugiausia tais laikais brangenybių saugojimo vieta. Graikijoje, kaip ir Babilonijoje bei Egipte, iš pradžių bažnyčios ir kitos šventos vietos buvo saugiausios vietos pinigams ir vertybėms saugoti. Todėl ir privatūs bankai ilgą laiką tvarkėsi kaip bažnytiniai bankai. Romos imperijos žlugimas ir ankstyvaisiais viduramžiais įsigalėjęs natūrinis ūkis beveik visiškai panaikino bankų verslą. Bakui plėstis labiausiai trukdė administracinė decentralizacija bei valdžios autoriteto susilpnėjimas ir dėl to atsiradęs komercinis nesaugumas. Bažnyčios ir vienuolynai vėl tampa saugiausia vieta brangenybėms saugoti. Prekybinių santykių intensyvėjimas suudaro sąlygas atsirasti pinigų mainytojams. Dėl monetų įvairumo ir netikrų monetų gausumo sąlygos vertė tuos asmenis, kurie užsiėmė pinigų mainymu, būti budriems, įgyti didelio patyrimo, todėl pinigų mainytojų darbas viduramžiais buvo reikšmingas.
Iš tokių pinigų mainytojų XII – XIII amžiais pirmiausia Italijoje, k

kadangi prekyba buvo daugiausia italų rankose, atsirado bankininkai, kurie ne tik mainė pinigus, bet ir priiminėjo saugoti indėlius, ėmėsi pinigų persiuntimo, kartu išplėsdami ir kredito operacijas – skolino pingu kitiems mainytojams. Iš pradžių tų Italijos bankų pagrindinis tikslas buvo priimti klientų indėlius ir juos neliečiamus saugoti. Už šią paslaugą klientas turėjo sumokėti tam tikrą atlyginimą. Pinigų sumos, įteiktos saugoti, būdavo įrašomos į tam tikras knygas, kuriose kiekvienas indėlininkas turėdavo sąskaitą. Jei atsiskaitydavo vienas su kitu patys indėlininkai, tai reikėdavo pinigus tik nurašyti iš vienos sąskaitos į kitą. Šitaip atsirado vadinamoji žiro operacija. Žiras – raštiškas kliento pavedimas bankui pervesti tam tikrą pinigų sumą iš jo einamosios sąskaitos į kurio nors kito asmens einamąją sąskaitą. Todėl tokie bankai buvo pavadinti žiro (itališkai giro – apyvarta, cirkuliacija) bankais. Tookios finansinės operacijos mūsų laikais labai paplitusios ir atliekamos dažniausiai atsiskaitant čekiais.
Taigi šiuolaikinė bankininkystė prasideda renesanso laikų Italijoje, kur bankininkai ne tik pirkdavo ir parduodavo užsienio valiutą, bet ir priimdavo indėlius iki pareikalavimo ir terminuotus indėlius. Indėlių pervedimo nurodymas būdavo duodamas žodžiu, savininkui užėjus pas sėdintį prie stalo bankininką. Žymiausi Italijos bankininkai buvo Medičiai (Medici). Tai šeima, kuri vienu metu valdė Florenciją ir teikė paskolas valdovams ir pirkliams Italijoje ir visoje Europoje.
XVII amžiuje jau ir kitose Europos valstybėse pradedama st
teigti didesnius bankus. Pirmas stambus akcinis bankas, kuris tvarkė komercines kredito operacijas, kaip sakytume dabar buvo Anglijos bankas (Bank of England), įkurtas 1694 metais, turintis teisę leisti (emituoti) bankotus. Juo pasekė daugelis akcinių bankų kitose šalyse, kurie iš pradžių savo operacijas grindė bankotų emisija. Anglijoje bankininkystė išsirutuliojo iš viduramžių auksakalių – bakininkų protėvių – tradicijų. Auksakaliai užsiėmė ir kita veikla – priimdavo iš klientų saugoti jų aukso ir sidabro brangenybes. Priimdamas vertybę, auksakalys išrašydavo klientui sandėlio kvitą – pasižadėjimą grąžinti vertybę, kai savininkas jos pareikalaus. Taigi auksakaliai teikdavo paslaugas turtingajam elitui ir jos buvo labai panašios į paslaugas, kurias šiandien mums suteikia bagažo saugojimo kamera. Auksakaliai saugojo auksinius ir sidabrinius vertingus dirbinius už mokestį ir grąžindavo juos savininkui, kai šis pareikalaudavo. Auksakaliai jau tada suprato, kad gali skolinti tik pinigų, kad tam tikra jų dalis liktų kaip atsarga. Mat tikimybė, kad visi klientai gali pareikalauti pinigus grąžinti tuo pačiu metu, yra nedidelė. Jie išduodavo indėlininkams pakvitavimus, kuriuos šie galėdavo perleisti kitiems žmonėms, kad tokias operacijas būtų patogiau atlikti, pakvitavimuose būdavo rašomos apvalios sumos. Taip tie pakvitavimai tapo privačiais bankotais, ai yra bankininko išleistais ir pareikalavus apmokamais piniginiais ženklais.
Tolesnis bankų raidos etapas buvo stambių finansinių akcijų firmų atsiradimas, remiančių savo veiklą ne bankotų emisija, bet depozitais. Šis et
tapas, kaip ir su tuo susijęs darbo pasidalijimas tarp atskirų bankinių firmų, baigėsi XIX amžiuje. Būdingas naujausios bankų raidos požymis yra bankų koncentracija. Ši tendencija ryškiausiai pasireiškė Anglijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Bankų koncentracija pasireiškia ir kitose šalyse ir priklauso nuo bendrų koncentracijos dėsningumų bei bankų akcinės formos, kuri formaliai tą koncentraciją palengvina.
Bankininkystės istorijoje yra ir kitų būdingų jos raidos bruožų. Privatus bankų tikslas, vadinamoji korespondencinė bankininkystė (correspondent banking), sujungė bankus ir pašalino daugelį trūkumų, atsirandančių tada, kai yra daug mažų, vienas nuo kito nepriklausomų bakų. Bakai turi plačius korespondencinius ryšius, kad smulkūs bankai galėtų naudotis didelių bankų paslaugomis. Pagal šią sistemą, provincijų arba kiti smulkesnieji korespondenciniai bankai laiko daugiausia indėlius iki pareikalavimo, dideliuose miestų ir finansų centrų korespondentiniuose bankuose. Miesto bankai atlygina už tuos indėlius teikdami provincijų korespondenciniams bankams daug paslaugų, kurias centrinė didelio banko būstinė teikia savo filialams. Kitas bruožas yra susijęs su bankų organizavimo forma – holdingo (kontroliuojančios) bendrovės. Holdingo bendrovė – akcinė korporacija, superkami vienos ar keleto kitų bendrovių akcijų kontrolinius paketus, kad galėtų jas valdyti ir kontroliuoti.
Tarptautinės bankininkystės stiprėjimas sąlygojo užsienio bankininkystės paplitimą – įsteigia bankų skyrius, veikiančių įvairiuose finansų centruose ir priimančių indėlius kita, o ne tos šalies, kur jie veikia, valiuta (valiuta eurais). Bankai, pavyzdžiui, Londone, įs
skaitant JAV bankų filialus, priima JAV dolerius, Vokietijos markėmis, Šveicarijos frankais ar kitomis valiutomis.

Leave a Comment