Filmo ,,Nuodėmės užkalbėjimas” recenzija

,,Nuodėmės užkalbėjimas“: pakeliui į didįjį kiną

Algimantas Puipa – vienas žymiausių Lietuvos kino režisierių, dažniausiai kuriantis pagal šiuolaikinę lietuvių literatūrą, gavęs daugybę apdovanojimų net tarptautiniuose kino festivaliuose ir konkursuose (,,Velnio sėkla” 1979m.- prizas Sąjunginiame kino festivalyje Dušambėje, ,,Moteris ir keturi jos vyrai” 1983m. – prizas Sąjunginiame jaunųjų kinematografininkų festivalyje Kišiniove, ,,Amžinoji šviesa” 1987m. – pagrindinis prizas San Remo autorinių filmų festivalyje, ,,Bilietas iki Tadž Mahalo” 1990m.- ekumeninės žiuri prizas tarptautiniame Miuncheno kino festivalyje, ,,Vilko dantų karoliai” 1997m.- ekumeninės žiuri prizas Šiaurės Šalių kino dienose Liubeke, didysis prizas Šiaurės šalių festivalyje Ruane ir kt.). Jo darbai nelieka neįvertinti, nuolat susilaukia ir kritikų, ir kinomanų susidomėjimo, laikraščiuose mirga straipsniai, o po filmų premjeros dar kurį laiką netyla atgarsiai.Kritikos ir visuomenės dėmesio (ne visada palankaus) neišvengė ir paskutinysis, visiškai kitoks režisieriaus kūrinys (kamerinis kinas), kuriame gilinamasi į moters psichologiją, jos jausmų pasaulį. ,,Nuodėmės užkalbėjimas“ paremtas trimis neseniai mirusios žymios šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrėjos ir vienos iš filmo režisierių Jurgos Ivanauskaitės kūriniais: ,,Ragana ir lietus“, ,,Placebas“ bei ,,Sapnų nublokšti“. Kino režisierius susilaukė neigiamos kritikos, nes neva jis pasinaudojęs visuomenės gailesčiu mirusiai populiariai rašytojai ir nepalaukęs, kol atlėgs praradimo skausmas, siekęs pasipelnyti. Negalima paneigti ir fakto, kad tai atsiliepia filmo populiarumui. ,,Nuodėmės užkalbėjimas“ jau dabar tituluojamas kaip vienas geriausių, pelningiausių ir daugiausiai žiūrovų dėmesio sulaukusių filmų lietuvių kino istorijoje. ,,Nuodėmės užkalbėjimas“ – filmas apie dvi panašaus likimo moteris. Vika, jauna žurnalistė (aktorė Rasa Samuolytė), lankosi pas psichoterapeutę Ritą (aktorė Nelė Savičenko) tam, kad ši padėtų jai užmiršti nuodėmingą, ją, kaip asmenybę, žudančią meilę kunigui Pauliui (aktorius Aleksas Kazanavičius), su kuriuo susipažino psichiatrijos ligoninėje lankydama savo sergantį vyrą Go (aktorius Kostas Smoriginas). Meilė Dievo tarnui, jos atstūmimas ir keršto troškimas įpainioja jauną merginą į aistos ir trumpalaikių malonumų liūną. Tačiau ji nežino, kad tuo tarpu Rita, jos psichiatrė, išgyvena tas pačias situacijas, tarsi atkartoja jos pačios gyvenimo istoriją: ją šaltai palieka vyras dėl kitos moters, vėliau iš namų išeina ir dukra, gyvenime pasirodęs naujas vyras dar vienu žingsniu pastūmėja ją bedugnės link, iš kurios ji jau nebepakyla…Moterys tarsi pasikeičia vietomis, tampa visiškai nebeaišku, kam iš tiesų reikia pagalbos, o kas ją dar gali suteikti…

Pati filmo idėja nėra visiškai originali: pasirinktas siužeto pasakojimo būdas per sapnų supynimą su realiais įvykiais bei vaizduotės padariniais jau buvo panaudotas ne viename Holtywood‘o filme, pavyzdžiui, ,,Drugio efektas“, ,,Laumžirgis“, o kunigo ir moters santykiai jau buvo ekranizuoti filme ,,Devyni nuopuolio ratai“ bei aprašyti V.Mykolaičio – Putino knygoje ,,Altorių šešėly“. Filmas sukurtas šiuolaikine modernia technika ir tikrai yra vienas geriausių lietuviškų filmų, kuriuos mačiau. Žiūrint ,,Nuodėmės užkalbėjimą“ apie nieką kita negali galvoti, tiesiog būni įtrauktas į įvykių sūkurį. Veikėjų nėra daug, tačiau visi jie labai svarbūs. Kiekvienas aktorius puikiai vaidina savo personažą. Vaidyba be galo tikroviška, todėl susidaro toks jausmas, tarsi žiūrėtum ne filmą, o realaus gyvenimo dramas, pakilimus ir nuopuolius. Ypatingai sužavėjo aktorė Nelė Savičenko, vaidinusi psichoterapeutę Ritą, ir, mano nuomone, šią rolę atlikusi tiesiog tobulai. Filme neblogai pasirodė ir kino debiutantė Rasa Samuolytė, suvaidinusi jauną žurnalistę Viką. Stipriausia dramos vieta – Rasos ir Vikos atviri, stebinantys ar net kai kada šokiruojantys, be galo tikroviški psichoanalitiniai dialogai, labiausiai atskleidžiantys dramos esmę.,,Nuodėmės užkalbėjimas“ – tai vertingas mūsų laikų kino šedevras, leidžiantis ne tik pastebėti lietuviškojo kino evoliuciją nuo senų, nespalvotų bei gana prastos kokybės ir ganėtinai dirbtinos vaidybos filmų iki šių laikų kino, nenusileidžiančio net kai kuriems Hollywood‘o filmams, bet ir suteikiantis galimybę prisiliesti prie Jurgos Ivanauskaitės kūrybos. Deja, mūsų kinas esti pakopėle žemiau už kitų tautų kiną, bet ką gali žinoti, gal jau nebe ilgai reikės laukti, kol evoliucionuosime iki didžių kino dinozaurų…

Monika Šventickytė