Turinys
Trumpai, glaustai apibūdinamos literatūros rūšys bei joms priklausantys žanrai.
Literatūros sąrašas:Skaitinių vadovėlisAsmeniniai užrašai
EPIKAEpika – tai pasakojamoji bei aprašomoji literatūros rūšis. Joje yra įvykių, kurie jungiasi į grandinę (fabulą), dalyvauja veikėjai, kuriami jų portretai, yra aprašoma veiksmo vieta. Vaizduojamą pasaulį perteikia pasakotojas. Dažniausiai parašyta prozine kalba.EPIKOS ŽANRAILiteratūrinė pasaka – rašytojo sukurta pasaka (H.K.Anderseno „Bjaurusis ančiukas“).Pasaka – pramanytas pasakojamasis kūrinys. Dėmesys – veiksmo eigai. Pasakos sekamos ne tik dėl grožio, bet ir pamokymo. Stebuklų pasakose daug stebuklų, nepaprastų veikėjų, veiksmas vyksta nekasdieninėje aplinkoje. Veiksmo vieta ir laikas konkrečiai neįvardyti arba nusakomi pasikartojančiomis pasakose pradžios ir pabaigos formulėmis. Yra herojus, priešininkai, padėjėjai. Gretinamas veikėjų teisingas ir neteisingas elgesys. Mėgstama kartoti įvykius ar atskirus veiksmus („Eglė žalčių karalienė“).Poema – eiliuotas pasakojamasis kūrinys, perteikiantis įvykius ar jausmo istoriją. Iš epikos čia yra fabula, veikėjų charakteriai, veiksmo vietos aprašymai, iš dramos – monologas, dialogas, draminis veiksmas, iš lyrikos – lyriniai epizodai, abstraktesnis, metaforiškesnis vaizdavimo būdas. Veiksmas turi aiškią pradžią ir pabaigą (A.Baranausko „Anykščių šilelis“, K.Donelaičio „Metai“, A.Mickevičiaus „Vėlinės“).Apsakymas – nedidelės apimties epinis kūrinys, vaizduoja vieną pagrindinio veikėjo gyvenimo epizodą, gyvenimo etapą, nekaitaliojama veiksmo vieta, vaizduojamas palyginti neilgas laikotarpis (V.Krėvė „Skerdžius“). Novelė – glaustesnė, mažai aprašymų, nėra šalutinių veikėjų, vaizduojami tik svarbiausi herojaus likimui įvykiai. Ryški kulminacija, pabaiga netikėta, griežta kompozicija (P.Cvirkos „Kurpės“, J.Biliūno „Kliudžiau“).Apysaka – pasakojamasis grožinės literatūros žanras, tarpinis tarp romano ir apsakymo (50-100 p.). Išryškinami 2-3 veikėjų paveikslai, vaizduojami lemtingi veikėjų gyvenimo tarpsniai, bet ne visas gyvenimas. Vaizduojamas ilgesnis laikas nei apsakyme. Veiksmas gali vykti skirtingose vietose.Siužetas – kelių įvykių grandinė. Dažnai apysaka komponuojama iš atskirų dalių (Šatrijos Ragana „Sename dvare“, R.Granauskas „Gyvenimas po klevu“).
Romanas – didelės apimties, laisvos struktūros kūrinys. Daug veikėjų, ilgas veiksmo laikas, įvairios veiksmo vietos, bet gali būti ir trumpesnis laikas (I.Šeiniaus „Kuprelis“, A.Vaičiulaičio „Valentina“). Šakota fabula, pateiktas platus gyvenimo vaizdas. Biografija – žmogaus gyvenimo aprašymas. Įvykiai dėstomi chronologine seka. Gali būti atskiri faktai plačiau pristatyti, gali būti psichologinės žmogaus elgesio analizės. Gali būti išgalvotų dialogų, psichologinių samprotavimų, įsivaizduojamos aplinkos aprašymų – tuomet artėjama prie biografinio romano.Atsiminimai, arba memuarai – jie rašomi iš laiko distancijos, autorius kalba, ką matė, patyrė, vertina įvykius (D.Grinkevičiūtė „Lietuviai prie Laptevų jūros“, B.Sruogos „Dievų miškas“). Autobiografija – atsiminimų pobūdžio pasakojimas apie save. Esmė – asmenybės tapsmo istorija. Dienoraštis – kasdieniai autoriaus užrašai apie save, aplinką, įvykius (įspūdžiai, vidinės būsenos, vertinimai). Vaizdai asociatyvaus pobūdžio, intymi kalba („Anos Frank dienoraštis“).Sakmė – tautosakinis pasakojimas, kaip kas atsirado, arba pasakojimas apie susidūrimus su nepaprastomis būtybėmis. Nepaprastas laikas, erdvė, pabaiga rodo įvykio pasekmę.Esė – kūrinys su gan subjektyviu temos traktavimu. Būdingas kompozicijos, stiliaus laisvumas.Miniatiūra – glaustas kūrinys su gilia potekste. Epizodas ar vaizdas įgyja apibendrinančią prasmę.LYRIKALyrika – tai literatūros rūšis, perteikianti jausmus ir mintis. Joje aprėpiami du dalykai: žmogaus (lyrinio subjekto), apie kurio jausmus kalbame, požiūris ir tai, kam tie jausmai skiriami (tėvynei, gamtai ir kt.). Taigi čia dėmesys žmogaus santykiui su pasauliu, kitais žmonėmis. Kalbančiojo išorinio portreto nėra. Dažniausiai rašoma eiliuotai, meniška kalba.LYRIKOS ŽANRAI
Eilėraštis – eilėraščiu galima vadinti bet kurį lyriko žanro kūrinį (odę, sonetą). Ilgesni eilėraščiai artėja prie poemos. Eilėraščiai gali būti jungiami į ciklus. Požymiai nėra griežtai nusakyti. Tai ilgesnis ar trumpesnis eiliuotas kūrinys. Gali būti be strofų arba nuo 2 eilučių iki 20 strofų. Dažniausiai tai jausmo išsakymas, bet gali būti ir pasakojimo elementų. Taigi dažniausiai tai trumpas eiliuotas kūrinys.
Daina – kūrinys melodinga intonacija, pasikartojančiomis strofomis, refrenais.Elegija – rimto turinio susi mąstymą reiškiantis kūrinys, kuriame kalbama skundo, liūdno prisiminimo intonacija. Temos – mirtis, nelaiminga meilė, išsiskyrimas (P.Vaičaičio elegijos).Odė – iškilmingo pobūdžio eilėraštis. Aiškus polinkis hiperbolizuoti vaizduojamus dalykus arba kalbama pakiliai, entuziastingai, dažnai išreiškiami svarbūs visuomenei manifestai (P.Vaičaičio „Yra šalis“).Idilė – eilėraštis, kur aukštinamas harmoningas gyvenimas gamtos prieglobstyje. Dažniausiai kalbama apie piemenų, žemdirbių, medžiotojų gyvenimą (J.Aisčio „Peizažas“).Satyra – pašnekesio formos pamokomojo ar smerkiamojo turinio eilėraštis. Kalbama apie visuomenės ydas, politiką, literatūrą ir t.t. (Maironio „Mano moksladraugiams“).Romansas – tai savito turinio eilėraštis. Romanso pasaulis aiškus, lengvai suvokiamas, pagrįstas vakaro, rudens, išsiskyrimo situacija. Akivaizdžios „aš“ ir „tu“ figūros. Čia yra atviras jausmingumas: liūdesys, skausmas, kančia. Dauguma byloja apie meilę, dainingi kūriniai (P.Širvio eilėraščiai).Baladė – savito turinio eilėraštis. Niūrių, šiurpių nuotaikų eilėraštis. Pasakojama apie nepaprastus įvykius, kurie atskleidžia žmogaus gyvenimo tragizmą, pasaulio paslaptingumą (Maironio „Jūratė ir Kastytis“, „Čičinskas“).Sonetas – 14 eilučių eilėraštis, sudarytas iš 2 ketureilių su 2 rimais ir 2 trieilių (italų ir prancūzų sonetas) arba iš 3 ketureilių ir 1 dvieilio (anglų sonetas). Turinio požiūriu būdingi meilės ir filosofiniai motyvai (V.Mačernio sonetai).Trioletas – labai griežtos formos eilėraštis: 8 eilutės, pirma sutampa su ketvirta ir septinta, antra sutampa su aštunta, du rimai.DRAMADrama – tai literatūros rūšis, kurios kūriniai parašyti pasikalbėjimo forma. Išoriniai požymiai: veikėjų sąrašas, remarkos, dialogas, monologas. Tekstas skirstomas į veiksmus, scenas. Vidiniai požymiai: dramatizmas (įtemptas veiksmas), kolizija (priešingų nuomonių susidūrimas), konfliktas (atvira kova), draminiai charakteriai, stiprūs, atkaklūs veikėjai.
DRAMOS ŽANRAITragedija – dramos žanras, vaizduojąs neišsprendžiamą konfliktą, dažniausiai besibaigiantį herojų mirtimi (V.Šekspyro „Romeo ir Džiuljeta“).Komedija – linksmo pobūdžio kūrinys, pagrįstas linksmomis situacijomis, išjuokiantis žmogaus ydas, keistenybes. Veiksmas baigiasi sėkmingai ir laimingai (Ž.B.Moljeras „Skapeno klastos“).Drama – žanras, kur konfliktai socialinio ar psichologinio pobūdžio (M.Meterlinkas „Nekviestoji viešnia“, B.Sruoga „Milžino paunksmė“).Poetinė drama – kalbama apie visiems reikšmingus dalykus. Kalba eiliuota (arba poetizuota) (Just.Marcinkevičius „Mažvydas“).Draminė pasaka – tai pasaka, pritaikyta scenai (A.Liobytė „Kuršiukas“).Tragikomedija – žanras, kuriame susipina komedijos ir tragedijos bruožai. Neva juokaudamas autorius siekia atskleisti liūdnus, tragiškus reiškinius (J.Grušas „Meilė, džiazas ir velnias“).Absurdo drama – būdingas statiškumas (sėdi, kalbasi apie „nieką“, viskas (daiktai, spalvos, kalbėjimas) kuria mįslingą užuominų tinklą) (K.Ostrausko dramos, S.Beketo „Belaukiant Godo“).