A. Mickevičius

A.Mickevičius

Literatūros namų darbas

Romantizmas yra meninis ir intelektualinis sąjūdis susiformavęs XVIII a. pabaigoje, kuris pabrėžė stiprias emocijas, vaizduotę, individualumą, subjektyvumą, iracionalumą, spontaniškumą, laisvę nuo klasikinių griežtų meno formų ir maištavo prieš socialines konvencijas. Tipiškos romantizmo charakteristikos: žavėjimasis gamtos grožiu; bendras emocijų pakylėjimas virš proto ir jausmų virš intelekto; posūkis į save ir žmogaus asmenybės, jo nuotaikų ir protinių sugebėjimų nagrinėjimas; genijaus, didvyrio ir kitų ypatingų figūrų naudojimas ir dėmesio sutelkimas į jų jausmus ir vidinę kovą. Nerasdami idealo savo meto visuomenėje, romantikai susidomi foolkloru, istorija, bibliniais mitais, tuo, kas paslaptinga, nepaprasta, žmogaus protui neprieinama, jaučiama tik intuityviai. Romantikai kuria nepaprastą grožį ir nepaprastą bjaurumą, kilnumą ir žemą nuosmukį, pasiaukojimą ir egoizmą. Romantinėje literatūroje labai svarbi lyrinė poezija, nes kūryboje menininkas visų pirma reiškia savo jausmus ir nuotaikas.
Į pasaulinę literatūrą kaip kovingas romantikas įėjo A.Mickevičius. Jis karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš carizmą. Poetas puoselėjo meilę gimtajam kraštui, jo istorijai. Įkvėpimo poetas sėmėsi iš Lietuvos praeities, rašė lietuviškos teematikos kūrinius. Iš jų reikšmingiausi yra “Gražina” ir “Konradas Valenrodas”.
Poemos “Konradas Valenrodas” veiksmo laikas – XIV a., Kęstučio valdymo laikai. Poetas sprendžia klausimą, koks individo vaidmuo istorijoje, kaip asmenybė gali pasitarnauti savo tautai. Kūrinio problemą autorius paryškina pagrindinio personažo Valenrodo paveikslu, jo

o tragiška istorija.
Konradas Valenrodas – drąsus, ryžtingas, stiprus. Jis myli savąjį kraštą – Lietuvą. Herojus – stipri asmenybė. Jis ilgus metus siekia savo tikslo – sunaikinti Ordiną, kad daugiau nežudytų Lietuvos žmonių, neniokotų jos žemių. Savo tikslą jis pasiekia. Poemoje reikšmingas atsiskyrėlės vaidmuo. Ji paslaptinga, heroiška, tėvynei ji paaukoja viską: jaunystę, laimę, šeimą, laisvę. Aldona – nepalūžtanti, ji ir Konradui primena jo pareigą, skatina veikti. Kaip ir Aldona, Konradas dėl tėvynės atsisako savo meilės ir laimės, viską paaukoja tautai.
Poemos herojai – romantiškos asmenybės. Konradas Valenrodas nepatenkintas aplinka, galingos valios, didelių siekių, stiprių aistrų žmogus. Kartu jis – tragiška asmenybė. Jo jausmai stipresni, išgyvenimai gilesni. Poema “Konradas Valenrodas” – romantinė. Ne vien mįslingi personažai tai įrodo. Ypatingas istorinis įvykis, romantiškas yra kontrastingas dviejų Nemuno krantų supriešinimas: vienoje pusėje &##8211; pagonių šventovės, kitoje – krikščionių kryžius. Poemai būdingas fragmentiškumas, kontrastai. Poemos kalba turtinga, įdomus ir įvairus eiliavimas. Kūrinyje yra ir dialogų, giesmių, pinasi sakmė ir lyrinė daina, iškilmingumas ir epiškumas.

Šalia A. Mickevičiaus žymių kūrinių „Vėlinės“, „Ponas Tadas“, „Gražina“ puikuojasi ir sonetai. Apie 1826 m., kai A. Mickevičius už dalyvavimą filomatų veikloje ištremiamas į Rusiją, išspausdinami sonetai meilės tema, tarp kurių yra ir sonetas „Laurai“. Soneto pavadinimas – dedikacija mylimajai. Tai byloja, jog šis kūrinys yra parašytas romantiko rankos (Laura – supoetintas mylimosios įvaizdis, pasiskolintas iš Pe
etrarkos). Sonetą sudaro du ketureiliai ir du trieiliai.Ketureiliuose plėtojamos meilės, ilgesio, maišto temos. Trieiliuose pateikiamas temų apmąstymas, filosofinis apibendrinimas. Šiame sonete, kaip ir būdinga romantikams, prieinama prie pesimistiškos išvados – meilė, kurią jaučia lyrinis subjektas, yra be atsako ir jai priešinasi „pikta lemtis“.

Nors romantikai paneigė kūrybos taisykles, tačiau A. Mickevičius soneto formą išlaikė: ryški kompozicija, strofa baigiama tašku, nėra pakartojimų. Keturios strofos minties judėjimo požiūriu sudaro temos raidą: užuomazgą (mylimųjų susitikimas) – temos plėtotę (meilė) – kulminaciją (pikta lemtis) – atomazga (nevilties pasmerkta meilė).

Sonete „Laurai“ ryškūs romantizmo ženklai: visų pirma, kūrinio pagrindas – jausmai: meilė, ilgesys, nusivylimas, neviltis. Lyrinis subjektas – išskirtinė, mąstanti, analizuojanti, maištingos prigimties, kurianti, tačiau vieniša, nelaiminga, visuomenės atstumta asmenybė: “Prieš mus abu pikta lemtis ir žmonės“. Iš to kyla dramatizmas: meilė ir įsimylėjėliai turi įveikti lemtį ir žmones, kas realiame pasaulyje turbūt nėra įmanoma. Tad romantiko erdvė yra duali: realioji (kur jis vienišas, atstumtas) ir svajonių, sakralioji erdvė, kurioje jo meilei lemta egzistuoti: “Nors žemėje kitam teks tavosios glamonės,/ Bet viešpats mus sujungs po negandų visų.“.

Skausmas reikalingas tobulėjimui, o tobulybė atves į sakraliąją erdvę. Nors sonete gvildenamos gan skausmingos temos, bet jis yra persunktas taurumo, skaisčios meilės, kuklumo: “Vos pamatau tave ir visas nuraustu“. Tai platoniška meilė! Kuriamas romantiškas mylimosios paveikslas: ji
i kukli, rami, negali tvarkyti savo gyvenimo ir valdyti lemties, lyginama su rože – meilės simboliu:“ Kaip rožė nekalta, pabudus ankstų rytą“. „Ankstus rytas“ įgauna atgimimo, prisikėlimo, naujo gyvenimo, pažadinto meilės, reikšmę. Mylimoji lyriniam subjektui yra gimininga siela: ji tokia pat tyra, dvasinga, kurianti: “Uždainuoji tu“.

Daina – kūryba, menas, statanti jėga, gyvybė. Galima sakyti, kad mylimoji lyriniam subjektui suteikia egzistencijos jėgų, būties džiaugsmo: “Pripildai sielą man palaimos lig kraštų“. Eilėraštyje atsiranda angelo (sakraliosios erdvės) įvaizdis: “Atrodo, angelas vadina ją vardu/ Ir žada džiaugsmą jai danguj neišpasakytą.“ Mylimoji supoetinama, gretinama su angelu. Pajaučiama viltis, tačiau realiame pasaulyje mylimoji lyriniam subjektui nepasiekiama.

Antrajame sonete „Laurai“ dar ryškesnė maištinga lyrinio subjekto asmenybė: “Neklaužada širdis diktuoja savo valią“. Tris kartus pakartojamas ugnies įvaizdis: tai romantikams būdingas simbolis – ugnis yra karšta, liepsnojanti, maištinga, mylinti ir neapkenčianti – visai kaip romantiškos sielos asmenybė: “Užmigt trokštu aš, bet smilkiniai atšalę/ Vėl pradeda liepsnot širdies ugnim karšta.“

Nors lyrinis subjektas trokštų tylios ramybės, tačiau maištinga prigimtis sukyla! Jis blaškosi tarp savo jausmų: vieną akimirką atrodo, kad jis pradeda nekęsti savo mylimosios – ji nepasiekiama, tačiau jau kitą – jis mintyse pas ją sugrįžta ir vėl iš naujo įsimyli: “Bet pamatau tave ir žado netenku,/ Nėra jėgos, kuri tau priekaištą ištartų,/ Vėl kaip anksčiau –
tyliu ir kaip anksčiau degu.“ Aplinkinis pasaulis jo nesupranta: “„Pamišėlis“—girdžiu, kaip šnabždasi greta“. Lyrinis subjektas gali tik tikėtis, kad jį supras svajonių pasaulyje mylimoji, kuri realybėje jam nėra skirta.
Savo kūryba A.Mickevičius išgarsino lietuvių kūrybą pasaulyje. Garsiausi jo kūriniai persmelkti romantizmo bruožų, nedangstančių jausmų, o priešingai, juos nevaržomai reiškiančių. Savo kūryboje rašytojas aukštino Lietuvą, savo Tėvynę, iš kurios buvo ištremtas, puoselėjo jos dvasią, smerkė esančios santvarkos negeroves. Manau, kad Adomas Mickevičius gali drąsiai būti laikomas lietuviškojo romantizmo pradininku!

Leave a Comment