Emigranto dalia

Tema : Literatūra ( kultūra)

Potemė: Kaip vaizduojama emigranto dalia XX a. II pusės ir šiuolaikinėje lietuvių literatūroje?

Savo mintis pagrįskite pavyzdžiais.

Dauguma žmonių gerai prisimena ar žino iš pasakojimų ir skaitytų knygų apie sovietinius laikus, kai žmonės negalėjo pamatyti, kas dedasi už tūkstančio kilometrų, ką veikia ir kaip gyvena jų artimieji, giminės, draugai , kitaip sakant- pokario emigrantai. Tačiau ir dabar sutinkame šį reiškinį – emigraciją. Emigracijos sąvokai pavadinti lietuviai turi net keletą žodžių, t.y. emigracija, išeivija, egzilis ir diaspora. Išeivija dažniau vadinami pokario laikų išeiviai, o tiikrieji emigrantai suvokiami kaip pastaruosius dešimtmečius į kitas šalis emigravę, daugiausiai dėl ekonominių ir politinių tikslų žmonės. Emigracijos tema Lietuvių kūrėjams niekada nebuvo svetima, jau XX a. pradžioje Vincas Krėvė parašė apsakymą „Vis toji Amerika, kad ji prasmegtų“, Lazdynų Pelėda apysakose „Klajūnas“ ir ,, Vanka “ vaizdavo emigraciją kaip viską žlugdantį, atimantį vertybes reiškinį. O XX a. II pusėje išeivijos spaudoje pasirodęs Antano Škėmos psichologinis romanas ,,Balta drobulė“ iš karto sukėlė aistringą polemiką. Nuo Nepriklausomybės atkūrimo lietuvių literatūra vis plačiau įsijungė į pasaulinį kultūros prrocesą. Tačiau ir šiais laikais rašytojai nevengia emigracijos temos. Ir visgi šia tema yra parašyta nemažai, ir kiekvieno skirtingo laikotarpiu emigrantas vaizduojamas kiek kitaip.

Daugelis Lietuvoje likusių žmonių nepabijo pilti „gražiausių“ žodžių ant emigrantų galvų. Esą jie nieko verti, nemyli tėvynės. Ta

ad ar emigrantai, taip, neva savavališkai, palikdami šalį, iš tiesų verti tokių kalbų, kad jie nejaučia pareigos tėvynei? Aš manau, kad net išvykus į kitą šalį, galima likti įsipareigojusiam tėvynei. Prisiminkime Antaną Škėmą ir jo romaną „Balta drobulė“. Šis garsusis jo romanas parašytas būtent emigracijoje. Ir tai puikus pavyzdys, įrodantis mano nuomonę. Gyvendamas toli nuo tėvynės Škėma jautė pareigą rašyti, rašyti lietuviškai ir , žinoma, Lietuvai. Savo darbais šis emigrantas visgi įrodė, kad tėvynė jam svarbi. ,,Baltą drobulę“ drąsiai galime vadinti svarbiausiu Škėmos gyvenimo kūriniu, sulydžiusiu rašytojo asmeninę patirtį, daugybę jo apmąstytų idėjų ir skirtingiausius formos ieškojimus. „Balta drobulė” – vienas pačių žymiausių XX a. II pusės lietuvių romanų. Parašytas 1954 m., šis kūrinys keletą metų nerado leidėjo, o pasirodęs po keturių metų išeivijos sppaudoje iš karto sukėlė aistringą ginčą. Konservatyvesnių pažiūrų kritikai jį peikė dėl perdėm atviros erotikos ir pesimizmo, o autoriui artimesni modernieji rašytojai ir kritikai kūrinį gyrė už sąžiningumą, teigė, kad su juo lietuvių proza pagaliau įveikė atsilikimą nuo Vakarų literatūros. Praėjus pusei amžiaus „Balta drobulė” yra vienas labiausiai mėgstamų lietuvių literatūros kūrinių. Sakysite, kad romane vaizduojami gana tolimi įvykiai: šeštojo dešimtmečio Amerika, nepriklausomybės laikų Lietuva, rusų okupacija, Antrasis pasaulinis karas, pabėgėlių stovyklos Vokietijoje. Nieko panašaus, greičiausiai tokias pat kančias, išgyvenimus pa
atiria daugelis šiandienos emigrantų, bandančių įsitvirtinti svetur. Ir šių dienų pasauly žmogus yra pasiklydęs, bando spręsti talento ir savo menkystės problemas, kankinasi pats ir kankina savo artimą. Romanas nepateikia gyvenimo prasmės formulės ir verčia skaitytoją patį spręsti tuos klausimus, kurie kankina pagrindinį personažą. Škėma veikėją Antaną Garšvą pristato kaip žinomą lietuvių poetą, emigravusį į JAV bei dirbantį liftininku, kurio vardas bei pavardė tai 87 numeris. Pagrindinis kūrinio veikėjas Antanas Garšva artimas autoriui, nes abu emigrantai, kūrėjai, dirbantys nemėgstamą darbą. Garšva sprendžia amžinus, manau, kiekvienam aktualius klausimus: kokia gyvenimo prasmė? Jei jos nėra, kam gyventi? Jei gyvenimo prasmė pats gyvenimas, tai kaip jį nugyventi? „Balta drobulė” sukūrė tragišką literatūrinę modernių laikų destruktyvaus pasaulio viziją, kokios dar nebuvo kaimo tematika besiremiančioje lietuvių prozoje. Taigi XX a. antros pusės kūrėjas emigrantą vaizduoja kaip nuolatos ieškantį gyvenimo prasmės ir tikslo žmogų.

Vienas įžvalgiausių XX amžiaus religijos filosofų Martinas Buberis yra rašęs, kad žmogų šiame pasaulyje palaiko pirmiausia ne kiti žmonės, o paties kuriami tekstai. Aušra Matulevičiūtė gimė nuošaliame Rokiškio rajono vienkiemyje. Baigė lietuvių kalbos, o vėliau ir žurnalistikos studijas. Tačiau daugiau nei prieš dešimtmetį kūrėja emigravo į Prancūziją. Gyvendama Paryžiuje ji publikuoja savo tekstus įvairiuose periodiniuose ir interneto leidiniuose. Pasak autorės, emigravusi ji jautėsi svetima, iškritusi iš visuotinio ri

itmo.,, Kai staiga sustoji, išdrįsti protestuoti, nors ir tyliai, nuleista galva. Arba atvirkščiai – bandai prie to ritmo prisiderinti, bet nesi jam gimęs. Viskas dar labiau komplikuojasi, kai pagaliau supranti, kad vienąkart išsimušęs, į senąsias vėžes, kad ir kur jos būtų – gimtoj šaly ar užjūryje, – niekados nebeįsitaikysi.“ Aušros Matulevičiūtės novelių romanas „Ilgesio kojos“ yra labai retoriškas autorės pokalbis su savimi ir skaitytojais apie šių dienų emigrantų patiriamą sukrėtimą išvykus iš Tėvynės, integraciją svetur. Debiutiniame Aušros Matulevičiūtės novelių romane „Ilgesio kojos“ tyrinėjama „svetimo“ situacija šiuolaikiniame Europos katile. Pagrindinė veikėja Inesa, išeivė iš Lietuvos, dirba aukle, tvarko svetimus namus ir drauge su libaniečiu vyru Eliotu mėgina kurti savo gyvenimą Paryžiuje. Autorė nesivelia vien į buitiškumą, ji bando perteikti tai, kas vyksta žmonių sielose, emigranto gyvenimo dvasią, bandymą prisitaikyti ir atrasti save. Pavyzdžiui, autorė labai įdomiai pateikia, Inesos išgyvenimus, kai ši pradeda užmiršti lietuvių kalbą. (Savi žodžiai dingsta be jokios mistikos ir nesutartą valandą. Štai kad ir aną ketvirtadienį. Užkrito, kaip lietuviškai vadinasi tai, kas šiaip jau yra langas. Gali pamiršti, kuo skiriasi poliglotas nuo poligamijos – tik ne langą. Taigi, uodas įskrido pro. Na ir kas, kad į pagalbą tokiais atvejais šoka visas kūnas, smegenys rankoms duoda komandą nubrėžti ore pavidalą to, kas gali vadintis sumautu „langu“. An
ntras pamirštas žodis buvo „pusbrolis“ – ir tas iš gana dažnai tariamų kategorijos. Paskui užkrito, kaip rašomi „konservai“ – su s ar su c? Balandžio aštuntąją užmarštin iškeliavo būdvardis „išvirkščias“, to paties mėnesio gale dingo „viryklė“.) Multikultūrinėje visuomenėje sunku prisitaikyti ir rasti vietą ne tik emigrantams, bet ir patiems paryžiečiams – karjeros siekiančiai sekretorei, maištaujančiam paaugliui, viskuo nusivylusiam dėstytojui. Paryžiuje girdime skirtingas kalbas, religijas, stebime skirtingus elgesio modelius, skirtingų valstybių atstovus, tai ir formuoja skirtingumo, kitoniškumo efektą knygoje. Visi skirtumai – kalbiniai, socialiniai, kultūriniai ir psichologiniai knygoje vaidina labai svarbų vaidmenį veikėjų santykiuose su išoriniu pasauliu ir pačiu savimi. Emigracija čia ne visada yra veiksmas, ji gali būti suvokiama ir kaip savijauta. Keista įvairių kultūrų sampyna kuria nesusipratimų, nesusikalbėjimų virtinę. Kiekviena novelė – naujas įvykis, portretas ar prisiminimas. Su subtilia ironija autorė žvelgia ne tik į lietuvį pasaulyje, bet ir į patį pasaulį, kuriame netrūksta nei meilės, nei abejonių, nei juoko, nei ašarų. Daugelis emigrantų ar su jais ryšius palaikančių žmonių jau yra įpratę prie specifinio diskurso, sudaryto iš šabloninių frazių, pavyzdžiui, „čia pradėsiu viską iš naujo“ arba „niekada negrįšiu į Lietuvą“. A. Matulevičiūtė Inesos personažu parodo, kad šiuos teiginius išeivis turi išgyventi „savo kailiu“, kol supras, kad jie – beprasmiai, labiau susiję ne su autentiška patirtimi, o su tam tikra egzilio „mitologija“. Knygos pabaigoje Inesa prieina ribą, už kurios minėti žodžių junginiai iš tiesų pasirodo esantys kardinaliai priešingi tiesai: emigrantas, išvykdamas į užsienį, nieko nepradeda iš naujo, tai nėra gimimas, o labiau natūrali gyvenimo tąsa. „Jau bus išsigiedriję, kai Inesa uždarys kiemo vartus ir ramiai nužingsniuos šaligatviu. Staiga supratusi, kad gyvenime visada viską galima pradėti iš naujo.“ (114 p.) Taigi nauja pradžia nepriklauso nuo vietos, kurioje esi.

Emigranto dalia XX a. II pusės ir šiuolaikinėje lietuvių literatūroje vaizduojama skirtingai, tačiau pagrindinė mintis išlieka ta pati. Antanas Škėma ir Aušra Matulevičiūtė tai du skirtingų laikotarpių kūrėjai, gyvenę emigracijoje ir rašę, būtent, emigracijos tema. Jų kūriniuose pateikiami emigrantų išgyvenimai ir gyvenimo prasmės ieškojimais. Tačiau abu kūrėjai emigraciją išgyvena savaip: Antanas Škėma su nuolatiniu gyvenimo prasmės ieškojimu, o Aušra Matulevičiūtė su viltimi, kad viską galima pradėti iš naujo.

 

Leave a Comment