Elnio simbolika lietuviu kulturoje

TURINYS
ĮVADAS

1. Tyrinėjimo objektas.
2. Darbo tikslas ir uždaviniai.
3. Darbo naujumas.
4. Darbo metodai.
5. Darbo struktūra.

ELNIO ( BRIEDŽIO) SIMBOLIKA TRADICINĖJE LIETUVIŲ KULTŪROJE

„Kalbėdamas apie miškus, užsimena apie ypatingą pagarbą briedžiui, šeivamedžiui, ko nemini nei Petras Dusburgietis, nei Piccolomini. Tikriausiai daugelį žinių apie senąją prūsų religiją Erazmas Stella paėmė iš dar gyvų liaudies tikėjimų. Jis pirmą karta paminėjo briedžių, gyvenančių šventuose miškuose, garbinimą, ožio aukojimą, ypatingą dėmesį šeivamedžiui, džiaugsmingą laidotuvių šventimą, tikint pomirtinį gyvenimą“ (BRMŠ II, 2001, p. 12).

„Net ir briedžio garbinimas, dėl kurio taip rimtai buvo suabejojęs Mannhardtas (Mannhardt, 1936, 189), yra būūdingas baltų mitologijai (plg. Tauro vaidmenį padavimuose apie Vilniaus įkūrimą, prietaringą pagarbą stumbrams, elnio įvaizdį lietuvių liaudies dainose), ir vargu ar pačiam Erazmui Stellai reikėjo jį išgalvoti“ (BRMŠ II, 2001, p. 12).

„Žyniai įtikinėjo, kad visus žvėris, o ypač briedžius, gyvenančius tuose miškuose, reikią garbinti kaip dievų tarnus ir jų nemedžioti“ (BRMŠ II, 2001, p. 22).

„Jie garbino ir visus miško žvėris, ypač briedžius, kurių niekas neturėjo teisės gaudyti“ (BRMŠ II, 2001, p. 311).

„Lietuvių mitologijai reikšmingesnė jo pastaba apie ypatingą stumbro medžioklės paprotį, tiesiog ritualą (nnegalima stumbro užmušti ietimi iš toli, gaudyti kilpomis, o reikia jį nukaiti garbingoje dvikovoje). Šis paprotys, matyt, susijęs su ypatinga lietuvių pagarba raguočiams, ypač laukiniams (taurams, elniams), kilusia iš jų mitinio įprasminimo (plg. Taurą padavimuose apie Vilniaus įkūrimą, mitinio elnio įv

vaizdį kalendorinėse lietuvių liaudies dainose)“ (BRMŠ II, 2001, p. 362).

„Pirmą kartą Herbersteinas pamini maginę galią, teikiamą briedžio kanopoms, tauro odos diržams ir galbūt tauro kaktos odai, rašo apie prietaringą žemaičių vengimą dirbti žemę geležiniais įrankiais“ (BRMŠ II, 2001, p. 391).

„Tas žvėris, kurį lietuviai savo kalba vadina „Loss [briedžiu]“, gernamai- „Ellend“, kai kurie lotyniškai „Alcen“, lenkai „Onagrum“, yra laukinis asilas, nors išvaizda visai neatitinka pavadinimo. Mat jis turi skeltas kanopas, nors pasitaiko ir tokių, kurių kanopos ir neskeltos, bet labai retai. Gyvulys yra aukštesnis už elnią, ausys ir šnervės labiau atsikišusios, ragai nuo elnio niekuo nesiskiria, beveik baltos spalvos. Labai greitai bėga, bet ne taip, kaip kiti žvėrys, o tarsi žingsniuodamas. Kanopos jo paprastai nešiojamos kaip amuletas nuo nuomario“ (BRMŠ II, 2001, p. 395).

„Dar skkaitome įstabų to pavyzdį Trogo Pompėjaus ir Justino Raštų 44 knygoje: „Taip pat ir pirmasis Ispanijos karalius Gargoras ar Gorgoras, norėdamas iš gėdos nužudyti savo anūką ir sūnų, kurį turėjo su tarnaite, liepė jį įmesti tarp kiaulių ir alkanų šunų, idant suėstų ir ant siaurų takų tvartuose dėjo, idant gyvuliai sumindžiotų; galop kai nė šitaip jis nežuvo, jūron įmetė, ir vis jūros bangos sukilusios jį nešė į krantą, o ten paskui elnė jį penėjo iš savo spenelių; po to įstabiu Dievo apvaizdos lė

ėmimu jis tapo antruoju Ispanijos karaliumi ir buvo pavadintas vardu Habis“. Telefas, taip pat Mezijos ar Bulgarijos kunigaikštis, irgi būdamas išmestas girioje, kad žūtų, elnės buvo išpenėtas. Dar skaitome Čekijos kronikose, ką rasi ir Bielskio septintoje knygoje apie Čekijos karalystę, 322 lape, jog 909 metais po Kristaus Kroatijos karalaitį Ivaną Gestimulą elnė irgi maitino savo pienu girioje keturiasdešimt dvejus metus“ (BRMŠ II, 2001, p. 556).

„Geresnis žvirblis rankoje, kaip briedis girioje VP 16. Briedis girio [je], vo jau iešmą drož Plt. Netverk briedžiui už ragų, kol briedis girioje LTR. Didelis kaip briedis Skr. Insipenėjęs kaip briedis Lp. Eina galvą išrietęs kaip briedis Nj. Kojos kap briedžio (ilgos) Gs. Briedis breda, upė šąla (žvakės liejimas) BsM.
Suriesti briedžio ragu įveikti: aš tave suriesiu briedžio ragu, tai tu pamatysi! Jnšk. 2. prk. Apie didelį, tvirtą vyrą: Toks briedis, ką jam reiškia užsimest pūrelis žirnių An. Sūnai tokie briedžiai, kam tau bedirbt! Dbk. 3. Bž 612 toks žaidimas (vienas stovi pasilenkęs, kitas iš užpakalio šoka per jį): Kazoliukai žaidė gatvėje briedį rš“. (LKŽ It. p. 1043)

„Priskusk elnio rago ir uždėk ant rankos, tai užgis Lš. Geresnis žvirblis rankoje, nekaip elnias (briedis) girioje J. Jabl.“ (LKŽ It. p. 1126)

„Kas rasą neša ant savo ragų?
-Elnias“. (LTt Vt. p. 670)

„Buvus stirnos, briedės ar elnės ku

ultą rodo randami ragai su kaukolės dalimi, paruošti taip, kad galima būtų galima užsidėti ant galvos (jų aptikta 8000- 7500m. pr. Kr. Star Carre, Anglijoje). Tokių galvos papuošalų reikėjo apeiginiams šokiams. Šokiai su stirnų, briedžių ar elnių ragais išlikę iki mūsų laikų (per Naujuosius metus tokius šokius šoka Anglijoje, Vokietijoje, Rumunijoje ir kitur), jų žinoma ir iš istorinių laikų. Raginių kulto lazdų, skiriamų 3000 m. pr. Kr., su meistriškai išskaptuotomis briedės galvomis rasta Šventojoje, prie Baltijos jūros , Lietuvoje, bei V tūkstantmečio pr. Kr. Gaban urve, Šiaurės Italijoje. Jos skirtos tikriausiai briedės motinos pagerbimo apeigoms“. (Gimbutienė, 1996, p. 178- 179)

„Savarankiški abstraktūs ženklai, pavyzdžiui, V, X ir Y, kurie nebuvo piktogramos, atsirado vėlyvajame paleolite. Kai kurie iš jų buvo raižomi ant akmens, kaulo, elnių ragų ar keramikos visą mezolito bei ankstyvojo neolito laikotarpį“. (Gimbutienė, 1996, p. 225)

„Gamtos valdovė. Simbolizuoja gamtos gyvybę duodančią galią. Jos modelis yra kosminis- gimimo, mirties ir atgimimo kartojimosi ciklas, kuris atitinka Mėnulio fazes ir pavasario, vasaros bei žiemos kaitą. Vizualūs jos atvaizdai yra antropomorfiniai (moteris gimdytoja), zoomorfiniai (elnė, lokė) ir Mirties valdovės (grifas, pelėda, varna) įvaizdžiai“. (Gimbutienė, 1996, p. 251)

„Panašių radinių aptikta Nalčike, Šiaurės Kaukaze, Kabardos Balkarijoje. Nedideliame 0,67m aukščio ir 30m pločio kurgane atkastas 121 kapas. Suriesti griaučiai gulėjo grupėmis nuo penkerių iki aštuonerių an

nt ochros sluoksnio, apkrauti akmenimis. Tarp įprastų įkapių buvo Pectunculus kriauklių karolių, akmenų ir elnių, vilkų, meškų, šernų ir kitų žvėrių dantų, akmeninių ir kaulinių apyrankių, šernų ilčių kabučių, ilgų titnaginių durklų, strėlių antgalių ir iš abiejų pusių nudailintų ylų“. (Gimbutienė, 1996, p. 261)

„Žodžių analizė rodo, kad ietį, peilį, durklą, lanką ir vėzdą pradėta vartoti labai anksti, t.y. praindoeuropiečių laikais. Tai patvirtina ir archeologiniai radiniai: Volgos eneolito ir Kurganų I kultūrų karių akmeniniai, titnaginiai ir elnių ragų ginklai“. (Gimbutienė, 1996, p. 287)

„Kurganų kultūros stelos išsiskiria tuo, kad jose vaizduojami saulės simboliai, ginklai ir vyrų reikmenys: durklai, alebardos, kirviai, lankai, strėlės ir strėlinės, diržai, dvigubi įvijiniai kabučiai, arkliai, elniai, ožiai, vežimai ir jaučiai, traukiantys arklą“. (Gimbutienė, 1996, p. 289)

„Dangaus šviesos Dievas simbolizuoja rytų ir saulės šviesą, pavasarį, saulę. Jo galias įkūnija ginklas- durklas (arba kardas), jo gyvuliai (elnias, arklys), jaučių pora bei jo vežimas“. (Gimbutienė, 1996, p. 290)

„Bried- upis up. Yl. Up. Kl., up. Pšš. Ir kt., iš viso 6, Briedž- iupis up. Jnšk., Briedž- ežeris ež. Ant., Briedž- ragis up. Lkč., Briedž- vertis, Briedž- vertys up. Všn., Briedžių upelis kltn. Iš liet. Briedis „didelis elnių šeimos šakotais ragais miškų gyvulys“ (LKŽ I 1043).“ (A. Vanagas „Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas“, p. 70)

„Briedbaliai Pakalnė, Gastos, Argelotai (vok. 1785 Brettballen, vėliau Brodballen ir Bradballen).- Sudurtinis iš pvd. Briedis arba iš bendrinio žodžio briedis „Hirsch“ + bala „Sumpf, Bruch“.- ELCH 49, GOL 25, VK 28.

Briedlaukiai 1. Įsrutis, Didlaukiai (vok. 1785 Brodlaucken, Brodlaugken, Brodlauken, 38 nepakeista, bet pakeisti stoties ir girininkijos pavadinimai į Karlswalde); 2. Pilkalnis, Kalveliai (vok. Brodlaugken, 38 Broden, sov. Mel‘ničnoje); 3. Pilkalnis, Lazdynai, Rudminai (vok. 1785 Brodlaucken, Brodlaugken, 38 Vielwege, sov. Abramovo).- Sudurtinis iš pvd. „Briedis, Briedys + laukas „Feld“, plg. dar Briedbaliai žr.- AMT 81, 789, GOL 26, INST 22, KALO 178, LE XIX 469; XX 524, VK 28.

Briedžiai Pilkalnis, Šilėnai, prie Šešupės upės (vok. 1785 Brodscken, Brodszen, 36 Brodscken, 38 Lugeck).- 1556 vadinami Augspirtha, NAT 113, pakeisti į Bredtzkemey (: Briedžkiemiai) pagal ten gyvenantį činšininką Narkus Bredis, NAT 157. 1625 Bredzen, Brodtscken, NAT 122.- Iš pvd. Briedis, Briedys, plg. dar Briedbaliai žr. Ir tarm. Pvd. Bredis, Bredys.-AMT 798, GOL 26, NAT 122, VK 28“. (V. Pėteraitis „Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai“, p. 85)

„Briedžiuliai Pakalnė, Kaukėnai (vok. Bredszull, Bredsckull, 38 Kleinelchninkel, sov. Čistoje).- Iš pvd. Briedžiulis

Leave a Comment