Eilerasciai

Eilėraščiai

Vida Bladykaitė

Vasara
Dienos aiškios, smaragdiškai žalios,
Maudos saulė stikliniam upely,
Plaukia baltas lelijų luotas,
Džiūsta antklodės šieno paklotos.

Kažkur dalgis žvangėdamas groja,
Gegutėlė giružei kvatoja.
Gandras baltas, laukų sanitaras,
Vis kedena sparnus tartum skarą.

Naktys šiltos, rūko prigėrę.
Mėnuo rasą paliedamas spėriai,
Slepia galvą minkštam debesy.
Vėjas lietų šokdina.

Atrodo, esi vasarėlės širdy
Ir kiekvieną jos tvinksnį girdi.

Miške
Geltonai baltas ramunių laukas
Lyg laivas jūroj į tolį plaukia.
Vėjas plazdena mane kaip burę,
Vėliavos medžių žaliai papurę.

Joks nesibaigiantis vasaros guotas.
Juokiasi smilgų galvos kudlotos,
Debesys kūliais ritasi, virsta,
Boružė ilsis ant mano pirštų.

Tūkstančiai žemuogių – žemės širdžių
Virpa, pulsuoja kvapu saldžiu.
Skamba daainelė strazdo ir kielės,
Klausos sutūpę lauko našlaitės.

Ant šilko siūlo supasi voras,
Saulės dulkelių prisotintas oras
Taip apsvaigino – ausyse ūžia.
Skęsiu paskęsiu žalioj giružėj.

Naktis

Švelnioj katytės letenėlėj, tyliai tyliai
Naktis po mišką vaikšto, šlama švyliai,
Pražysta rasos ant takų,
Alsuoja pelkės kvepiančiu ūku.
Surinka paukštis. Ką jis susapnavo?
Zuikutis krebžda, vartos guoly savo.
Negirdimai mėlynės sirpsta, noksta tekšės,
Žuvis upely suspurda, taškos..
Pasaulis ilsisi, bet pilnas vis garsų.
Taip norisi sušukti jiems balsu:
“Šią naktį su jumis miške esu!..“

Pagausiu lietų
Sidabro ratais Dundulis darda.
Tai pyška poška – lyg kaltų skardą.
Žaibų botagai jau dangų plaka,
Saulutė slepias, užžleidžia taką.

Dundulis šėlsta, ilgai nelaukęs
Debesis purto, prakaitą braukia.
Nulindo medžiai, laužomi vėjo,
Pirštų galiukais lietus vaikštinėja.
Ak, koks išdykęs, linksmas lietutis
Po pievas straksi, turškias balutėj,
Lyg muzikantas groja ant stogo,
Tekši lašiukai, srovelės šoka.

Palauk, padauža, lekiu į kiemą,
Imsiu – pagausiu tave šiandieną.
Rieškutės pilnos – koks skraidumėlis –
Nėra lietučio, ti

ik vandenėlis.

Bet sužinojau kažką svarbaus:
Lietutis – muzika dangaus.

Rugiagėlės
Vaikšto ramunės, vaikšto vienplaukės,
Bėga pakalnėm rugeliai išplaukę.

Vejas juo, vejas žydros gėlelės,
Braido išbraido laukus rugelių.

Pyksta artojai. Ko joms čia reikia?
Piktžolės šitos laukuos ką veikia?

Žydi jos. Žydi. Puikiausiai auga.
Žydras, jau žyras rugelių laukas.

Lauko rugiagėlės rugius apkabinę,
Valgysim duoną žydrą, ruginę.

Pelynas
Kvepia jie gaižiai lyg kmynai,
Bet ne giminaičiai, ne kaimynai.

Sidabro lapai – vešlumas, dailumas.
Ne darželio gėlės ir ne krūmas.

Paimsi į burną – baisiausias kartumas,
Negelbės medaus nei saldainių saldumas

Bet jeigu pilvuką skaudės,
Arbata šios žolelės padės.

Tavo draugas bus pelynas,
Nors ne giminaitis, ne kaimynas.

Puokštė žemei
Per žydinčią pievą ateisiu basa,
Čia lenksiuos žolynams ir prausiuos rasa.
Priskinsiu, priskinsiu gražiausių žiedų
Gėlių nuostabiausių gal šimtą vardų!

Toj puokštėj ošimas lig skausmo svaigus,
Joj sutelpa kvapas žemelės gaivus.
Dangaus mėlynumas čia laša šviesa,
Čia šypsos gerumas, čia meilė tiesa.

Lyg vaikas ant rankų taip tyliai jii guli.
Paimk šitą puokštę, žemele motule.

Janina Degutytė

Gintarėliai
Mūsų dienos – gintarėliai
Rudenio dangaus erdvėj.
Tegul lydi tavo žingsnį
Virpančiais sparnais kregždė.

Tegu eina tavo kelias
Pro piliakalnius senus,
Per tėvynę – žalią girią,
Upės klonius – į namus.

Te kalba gimtoji skamba
Tavo lūpose šventa.
Te padangė viršum stogo –
Palaiminga ir aukšta.

Tavo rankoj – gintarėliai, –
Kam parneši dovanų?
Žemės medžiui, erdvės paukščiui,
Saulei būsimų dienų.

Justinas Marcinkevičius

Kalba gimtoji – kasdieninė
Gimtųjų žodžių apkabintas,
Aš gyvas kalboje.
Sakau: esi man kaip žibintas
Pasaulio tamsoje.

Kas moka žodį – randa kelią
Visur ir visada.
Sakau: lietuviška knygelė –
Kaip neregiui lazda.

Kalba gimtoji – kasdieninė
Tu duona mums esi,
Kai tariam: motina, gimtinė,
Dangus –

ir mes visi.

Kalba
Vedė, palikdama
Peizaže ir istorijoj pėdas.
Iš motinų lūpų išdygo
Ir mumyse pasisėjo.

Koks džiaugsmas pašaukti medelį,
Kalną, ežerą, upę!
Ačiū, kartoju, ačiū
Už žodžio skonį burnoj.

O kartais ji stovi,
Juoda skara apsigobus,
Prie pustuščio
Prūsų kalbos kapo.

Sunku ir tylėti,
Ir verkti.

Vytė Nemunėlis

Į mokyklą
Dzin dzin dzin skambutis
Į mokyklą šaukia,
Vieškeliais, keleliais
Jon vaikučiai plaukia.

Smagūs ir linksmučiai
Su krepšeliais žengia,
Tartum baltos žąsys
Skrenda per padangę.

Rytmečio saulutė
Šypsosi ir šviečia,
O mokyklos durys
„Prašom klasėn“ kviečia.

Prašom – čia rašysim,
Prašom – čia skaičiuosim,
Pertraukos sulaukę,
Žaisim ir dainuosim.

Anzelmas Matutis

Aš tavo giminė
Paukščiuko gimtinę
Lizdu vadini,
Žuvytės gimtinė
Žaliam vandeny.

Žvėrelį vilioja
Miškai ar kalva.
Tau šneka
Gimtoji šalis –
Lietuva.
– Aš upėm upeliais
Žydrai sujuosta,
Man kojas skalauja
Jūružės puta.

Čia, mano pastogėj,
Miškai ir namai,
Ir miestai.
Ir tu čia
Dainuoji linksmai.

Virš tavo galvelės
Padangė melsva.
Aš – tavo gimtinė,
Vardu Lietuva.

Vytautas Skripka

Ąžuolai
Bėgsim iš mokyklos
Rudenį vėlai,
Kai šlamės ant kalno
Tamsūs ąžuolai.
Pasirinksim gilių
Pilnas kuprines.
Per gimtinę nešim
Sėklas auksines.

Giles užkasim
Po gelsvu smėliu
Ties aukštuoju kalnu,
Ties laukų smėliu.

Kai po šimto metų
Bėgs vaikai kiti,
Iš tų sėklų stiebsis
Ąžuolai aukšti.

Eduardas Mieželaitis

Berželis
Ant to liemens dryželis,
Drobiniai marškiniai.
Lietuviškas berželis –
Bičiulis man seniai.

Balta švari krūtinė,
O atlape gėlė.
Ant garbanų šiaudinė
Saulutės skrybėlė.

O vakarais man rodos,
Jį grįžtantį regiu
Iš pievos, iš rasotos
Su mėnesio dalgiu.

Ant to liemens dryželis,
Drobiniai marškiniai.
Lietuviškas berželis –
Bičiulis man seniai.

Martynas Vainilaitis

Pragydo paukštelis
Pragydo paukštelis-
Prikėlė žoles.
– Žaliuokite, pievos, laukai!
Ir žolės pastatė
Žalias auseles
Ir klauso,
Kaip klauso vaikai.

Pragydo paukštelis-
Prikėlė gėles.
-Žydėkite, pievos, laukai!
Ir gėlės pramerkė
Šviesias akeles
Ir žiūri,
Kaip žiūri vaikai.

Dėdė Spalis
Čeža nupūstas lapelis.
Šluoja vėjas takučius.
O takučiais
Dėdė Spalis
Atkeliavo į svečius.

Tapu-tapu pro be

erželį,
Pro kaštoną, pro namus.
Tapu-tapu į darželį
Dėdė Spalis vėl pas mus.
– Sveikas gyvas, Dėde Spali! –
Per kiemelį su daina
Plaukia vėliavų upelė,
Žengia mūsų kolona.

Plaukia vėliavų upelė,
Skaisčiai žėri jos varsa.
– Tau dainuoju, Dėde Spali! –
Skamba tėviškė visa !

Tavo gimimo diena
Tavo gimimo dieną
Žemė pakeičia rūbą.
Ir su žibučių puokštėm
Aikštėn vaikučiai skuba.

Aikštėn vaikučiai renkas.
Neša prie Tavo kojų
Tau už vaikystę šviesią
Žiedus gimtųjų gojų.

Žiba žiedų žibukai.
Skamba mažų Jūračių,
Skamba mažų Kastyčių,
Tau, Didis Vade, AČIŪ.

Vidudienis
Pats vidudienis. Tyku.
Po ramunės vainiku
Žiogas numetė gitarą,
Ir lauke tik varpos šnara.

Ir lauke tik varpos šnara:

-Gera augti, bręsti gera !
Gera džiaugtis saulute
Ir įkvėpti duonute !

Mano gintarėlis
Baltija skalauja
Baltą kopų smėlį.
Pasemiu aš sauja
Gelsvą gintarėlį.

Gintarą mažutį
Pakeliu ant delno.
Siunčia jam saulutė
Spindulėlį švelnų.

Saulės neužgožia
Debesys švininiai.
Laisvą dainą ošia
Vėjai gintariniai.

Laisvą dainą gaudžia
Jūra motinėlė,
Prie krūtinės gaudžia
Mano gintarėlį.

Nupiešiu gimtinę
Nupiešiu, kaip stiebias
Į dangų pasėliai,
Kaip supas alyvų
Melsvi debesėliai.

Nupiešiu vyšnelę
Kaip vėliavą baltą,
Kaip vėliavą baltą –
Prie vartų iškeltą.

Nupiešiu drevėtą
Kaštoną prie kelio,
Kaštone – kalenantį
Paukščių karalių.

Nupiešiu Sargiuko
Pilaitę medinę.
Nupiešiu, nuspalvinsiu
Visą gimtinę !

Derlius
Kvepia laukai saulėti,
Varpų vainikai čeža.
Baltu keliu į klėtį
Derlių tėvelis veža.

Bėgam per lauką platų,
Stabdom kely mašiną.
Derlius visus pamato,
Duona šviežia vaišina.

Švelniai paglosto plaukus,
Kaip rugelis rasotas:
-Valgykit šventą duoną,
aukit linksmi ir sotūs !

Henrikas Radauskas

Gėlė ir vėjas
Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj,
O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė „tuoj“,-
Tas pakuždėjo broliui, o brolis dar kitam,
Jauniausiam ir linksmiausiam, kvailam ir nerimtam.

Ir tas atvarė debesį ir ėmė pilti lietų
Ir saulės krosnį išpūtė, ka

ad ji karščiau spindėtų,
Ir visą kaimą sujaukė ir dūko be galvos
Ir trankės klausinėdamas, kurios ji bus spalvos.

Ir nutarė nelaukusi pražyst gėlė gera,
Ir plyšo drėgno pumpuro žalia skara,-
Gėlė baltai pražydo, ir baltą gėlę tą
Lingavo vėjas šaukdamas: „Balta, balta, balta!“

Homero jaunystė
Aš gėriau putojantį pieną,
Aš valgiau nežemišką duoną,
Žiūrėjau į žėrinčią dieną:
Į žydinčią gėlę raudoną.

Man piemenys groja vamzdeliais
Pavėsyje aukšto platano,
Ir bitės auksiniais indeliais
Man kvepiantį medų gabeno.

O, kaip man beprotiškai sekės!
Man vynuogės nokti skubėjo,
Ir sunkios, įsirpusios kekės
Laimingos prie lūpų virpėjo.

Su lyra klajodami dviese,
Mes karą ir kardą giedojom
Ir vasarą aukštą ir šviesią,
Ir riedančią bangą po kojom.

O žvaigždės, pradėjusios kilti,
Ant jūros rankas auksines
Uždėjo ir liepė nutilti,
Kad ji neprikeltų manęs.

Graži diena
Apelsinai ir glicinijos,
Saulės ašaros – citrinos.
Begalybės grynos linijos,
Amžinybės dainos grynos.

Senas molis miega plytose,
Geria vandenį mirtis,
Ir per linksmą žolę ritasi
Dievo didelė širdis.

Pamiškėj šešėliai jodami
Tyliai kalba su tavim.
Jūroj debesys žvejodami
Džiaugias šokančia žuvim.

Danguje šventa Liukrecija
Kelia taurę rausvo vyno,
Ir pagoniška Venecija
Laukia pranašo – delfino.

Žiemos pasaka
Įspėk kas kvepia? Neįspėjai.
Lelijos? Liepos? Vėjai? Ne.
Taip kvepia princai ir kirpėjai,
Taip kvepia vakaras sapne.

Žiūrėki: linija pro stiklą
Praėjo posūkiu tyliu,
Rami šviesa pro švelnią miglą
Čiurlena pieno upeliu.

Žiūrėki: sninga, sninga, sninga.
Žiūrėki: baltas sodas minga.
Nugrimzdo žemė praeity.
Įspėk, kas eina? Neįspėjai:
Ateina princai ir kirpėjai,
Balti karaliai ir kepėjai,
Ir šlama medžiai apsnigti.

Leave a Comment